Šį sezoną „SMScredit.lt A lygoje“ rungtyniauja futbolininkas tokia pat pavarde. Po to, kai Danijoje bankrutavo Odensės „Fyn“ klubas, į tėvynę grįžo R.Fridriko sūnus Mantas. Sutartį su gynėju pasirašė „Šiaulių“ klubas.
– Kaip jautiesi grįžęs į tėvynę? – „15min“ paklausė 24 metų M.Fridriko.
– Visada malonu žaisti savo šalyje, todėl jaučiuosi gerai.
– Kodėl būtent „Šiauliai“?
– Turėjau keletą pasiūlymų iš kitų Lietuvos klubų, bet šiauliečiai kalbėjo konkrečiausiai. Be to, gerai pažįstu trenerį Tomą Kančelskį, su kuriuo kažkada kartu žaidžiau „Kauno“ komandoje. Šiuo metu man svarbiausia daug žaisti, išlaikyti gerą formą, o paskui gal ir vėl atsiras galimybė išvykti į užsienį. Ir pasirengimo laikotarpis, ir sezono pradžia Šiauliuose mane visiškai tenkina.
– Ką pasakytum apie atmosferą „Šiaulių“ komandoje? Kaip joje pritapote jūs, naujokai iš Lietuvos ir Kroatijos?
– Esame jauna komanda. Koks ten mūsų amžiaus vidurkis? 21-eri, gal 22-eji. Dauguma esame panašaus amžiaus ir gerai sutariame tarpusavyje. Žaidėjų neskirstome į lietuvius ir kroatus – legionieriai noriai bendrauja su mumis. Esame vieninga komanda.
– Ar „Fyn“ bankrotas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios palikai Daniją?
– Taip. Danijoje man patiko. Lygoje, kurioje žaidėme, buvome vieni iš lyderių. Mane sirgaliai mėgo – gal todėl, kad buvau vienintelis legionierius. Mieste žmonės pažindavo. Žaidėme nedideliame, maždaug 4 tūkstančių vietų stadione, bet žiūrovai į tribūnas rinkdavosi gausiai.
Svajonė yra žaisti Vokietijos Bundeslygoje, bet nemanau, kad dabar ji – reali
– Tavo tėvas buvo garsus futbolininkas. Ar esi pajutęs, kad tave pirmiausia laiko Roberto Fridriko sūnumi, o tik po to futbolininku Mantu Fridriku?
– Vaikystėje gal ir būdavo, bet nekreipiu į tai dėmesio. Užaugau be tėvo. Tėtis turi kitą šeimą, tačiau man tai jokia problema. Bendrauju su sese, su tėčiu pasiskambiname kartą ar du per savaitę, jis domisi, kaip man sekasi. Niekada nekopijavau tėčio žaidimo. Į futbolą jis manęs jėga taip pat netempė – pats susidomėjau žaidimu ir kamuolį spardyti pradėjau būdamas ketverių ar penkerių metų.
– Genai?
– Gal ir genai. Juolab kad mano jaunesniajam broliui futbolo aikštėje taip pat puikiai sekasi.
– Ar prisimeni žaidžiantį tėvą?
– Seniausi prisiminimai – dar iš tų laikų, kai kartu gyvenome Austrijoje. Be to, yra senų rungtynių įrašai, kuriuos bet kada galima pažiūrėti.
– Žaidi vidurio gynėjo pozicijoje, tavo darbas – stabdyti varžovų puolėjus. Jau turėjai progą įvertinti kone visus varžovus. Prieš kuriuos jų buvo sunkiausia žaisti?
– Prieš Kamilį Bilinskį iš „Žalgirio“. Taip pat – prieš „Ekrano“ puolėją Artūrą Rimkevičių, su kuriuo taip pat esu kartu rungtyniavęs „Kaune“. Šiuos du puolėjus ir norėčiau išskirti.
– Geriausi lygos vidurio gynėjai yra...
– Man geriausią įspūdį palieka „Žalgirio“ pora Andrius Skerla ir Algis Jankauskas. Didžiulę patirtį sukaupęs A. Skerla – ne tik geras žaidėjas, bet ir puikus žmogus.
– Ar yra svajonių šalis, kurioje norėtum žaisti?
– Svajonė yra žaisti Vokietijos Bundeslygoje, bet nemanau, kad dabar ji – reali. Jei turėčiau galimybę, mielai grįžčiau į Skandinaviją – tą pačią Daniją ar Norvegiją. Ten futbolas populiarus, gera organizacija, jaučiamas stabilumas.
