32 – ejų metų futbolininkas iš Marijampolės išvyko 2005 metais ir nuo tada rungtyniavo Čekijos klubuose, o 2010 metais trumpai rungtyniavo Lenkijos ir Slovakijos klubuose.
Apie sugrįžimą į Marijampolę, savo pastarųjų metų karjerą, šeimą ir dar daugiau Tomas papasakojo fksuduva.lt svetainei.
– Sveikas sugrįžęs, Tomai! Koks jausmas nusprendus vėl sugrįžti į Marijampolę?
– Aišku, kad labai malonus jausmas. Iš žaidimo Marijampolėje likę gražiausi prisiminimai. Džiaugiuosi, kad klubas manęs nepamiršo ir dabar galėsiu rungtyniauti čia.
– Kas paskatino apsispręsti grįžti žaisti į gimtąjį miestą?
– Paskatino tai, kad Čekijoje man nepavyko susitarti dėl naujo kontrakto ir tai, kad norėjau su šeima gyventi Lietuvoje. O savęs žaidžiančio Lietuvoje, bet ne „Sūduvoje“ – neįsivaizduoju.
– Galbūt esi vienas iš tų žmonių, kuriems gyventi tėvynėje visuomet smagiau?
– Na, viskas priklauso nuo aplinkybių. Svarbu, kur gauni darbą, geresnes gyvenimo sąlygas. Šiuo metu būsiu Lietuvoje, „Sūduvoje“. Neatmetu galimybės, kad baigęs karjerą Marijampolėje norėčiau likti treniruoti vaikų.
– Papasakok apie savo karjerą išvykus iš „Sūduvos“. Kas labiausiai įstrigo atmintyje?
– Labiausiai įstrigo pirmasis pusmetis išvykus iš Marijampolės. Tuomet su „Sūduva“ laimėjome 3 vietą, o tik nuvykus žaisti į Čekiją su „Liberec“ komanda tapome Čekijos čempionais. Buvo smagu per pusę metų iškovoti titulus dviejose šalyse. Didžiausias nusivylimas buvo turbūt 2010 metai, kai žaidžiau aukščiausioje Lenkijos lygoje. Klubas susidūrė su finansiniais sunkumais ir teko išvykti iš šios komandos.
– Kurį sezoną laikai pačiu sėkmingiausiu savo karjeroje?
– Sėkmingiausi pergalių atžvilgiu buvo 2005 metai, o individualiai geriausiai sekėsi 2011 metais „Opava“ komandoje, kuri žaidė pirmoje Čekijos lygoje. Tame sezone pelniau 11 įvarčių, buvau trečias pagal rezultatyvumą čempionate ir buvau pripažintas geriausiu Čekijoje žaidžiančiu užsieniečiu.
– Kokią nuomonę susidarei apie šių metų „Sūduvos“ komandą?
– Tai labai jauna komanda. Galima pasidžiaugti, kad ji nėra turnyrinės lentelės apačioje, o tvirtai stovi viduryje. Nuo tada, kai prieš du metus buvau komandos treniruotėje liko tik trys žaidėjai – P.Leimonas, K.Chvedukas ir N.Radžius. Prisimenu, kad kai rungtyniavau „Sūduvoje“ Karolis dar tik padavinėdavo mums kamuolius. Prisimenu jį nuo mažens, nes jis gyveno kaimynystėje. Žaisdavome futbolą kieme, o Karolis bėgiodavo kieme ( juokiasi –fksuduva.lt ). Prisimenu mažą vieną iš jaunų vartininkų, taip pat G.Urbą, o kitų žaidėjų veidai man yra nematyti.
Puikiai prisimenu trenerius Audrių Ramoną ir Darių Gvildį. Mano santykiai su trenerių kolektyvu yra puikūs, džiaugiuosi, kad dirbsime kartu.
– Esi patyręs futbolininkas, o „Sūduva“ labai jauna komanda. Kokius to pliusus ir minusus įžvelgi?
– Kaip minėjau, ši komanda jauna, bet užima garbingą vietą čempionate. Jaunam kolektyvui sunku rungtyniauti stabiliai, tam yra reikalingi patyrę žaidėjai. Komandoje žaidžiant tik jaunimui dažnai žaidėjai pradeda galvoti, kad „mes esame geriausi“. Pora vyresnių žaidėjų gali pamokyti nukreipti energiją tinkama linkme, nebėgioti be reikalo, o protingai siekti rezultato. Šalia vyresnių žaidėjų jaunimas gali tobulėti, suprasti, kad dar reikia daug dirbti.
– Tai esi pasirengęs „mokytojo“ rolei?
– Taip. Tai vienas iš mano tikslų, kodėl atėjau į „Sūduvą“. Noriu padėti jaunimui tobulėti, pasidalinti savo patirtimi, kurią gavau užsienyje. Noriu, kad žaidėjai kiltų į aukštesnį lygį ir galėtų futbolą žaisti užsienyje.
– Ką tau pačiam davė ne vieneri metai praleisti užsienio klubuose?
– Pamačiau, kad ten būdamas legionierius turi būti galva geresnis žaidėjas už vietinius, kad gautum šansą pasirodyti, nes konkurencija yra milžiniška. Futbole niekada negali užmigti ant laurų. Man yra 32 metai, bet vis dar mokausi, nesakau, kad viską žinau ir esu viską pasiekęs. Reikia stengtis tobulėti kiekvieną dieną.
– Kokius tikslus šių metų „Sūduva“ turėtų įgyvendinti?
– Stengsimės priartėti prie 3-osios vietos ir pakovoti dėl jos. Nuo jos skirtumas didelis – 10 taškų. Pastebėjau, kad „Sūduva“ prarado daug taškų žaisdama su čempionato lyderiais. Privalome nebarstyti taškų su žemiau esančiomis komandomis ir atimti taškus iš lyderių, kad artėtume prie jų.
– Visi iki šiol prisimena, 2002 metų UEFA taurės rungtynes, kuriose pelnei tris įvarčius, o „Sūduva“ pateko į kita etapą perkopusi „Brann“ klubo barjerą. Ar ne simboliška, kad šįmet grįžti į komandą būtent prieš UEFA varžybas?
– Gal ir simboliška ( šypsosi – fksuduva.lt ). Labai laukiu rungtynių UEFA Europos lygoje. Su „Liberec“ klubu teko žaisti pora rungtynių Europoje. Kartais pasižiūriu tuos 2002 metų momentus, prisiminimai gražūs. Tikrai norėčiau kažką panašaus pakartoti. Džiugu, kad taip sutapo, jog grįžtu būtent prieš UEFA Europos lygos varžybas.
– Truputį papasakok apie savo šeimą.
– Mano žmona yra čekė iš Libereco miesto. Mes susituokėme prieš 5 metus, o prieš pusantrų metų susilaukėme sūnaus, kurį mano tečio garbei pavadinome Donatu. Šeima buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl grįžau į Lietuvą. Norėjau, kad tėvai matytų augantį mano sūnų, jis išmoktų kalbą.
Beje, Donatas labai mėgsta spardyti kamuolį, ramus žiūri futbolo rungtynes. Panašu, kad jam šis sportas patinka. Tikiuosi, kad futbolas nenustos kaustyti jo dėmesio.
– Turbūt norėtum, kad sūnus taip pat būtų futbolininkas?
– Aišku, kad norėčiau. Kol kas jam futbolas labai patinka. Tačiau neketinu versti sūnaus būti futbolininku. Jeigu išbandžius kitas sporto šakas, jis norės žaisti futbolą – labai tuo džiaugsiuosi.
– Ką gali pažadėti Marijampolės komandos gerbėjams, kuriai neabejotinai bus nudžiuginti tavo sugrįžimo.
– Galiu pažadėti atiduoti visas jėgas aikštėje, stengtis padėti komandai savo užsienye įgyta patirtimi. Tikiuosi, kad sugebėsime pakovoti dėl 3 vietos Lietuvoje ir praeti pora etapų Europoje.
