Tylus protestas prieš Lietuvos futbolo federaciją

Mažybinę bachūriuko formą naudosiu ne šiaip sau. Su garbe, atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimu šis žmogus nenusipelno „ūro“ galūnės, tenkinsis „ūriuku.“

Pradėsiu nuo to, kad klysta tie, kurie teigia, kad Lietuvoje nėra futbolo.  Į aukščiausios lygos varžybas ateina vienas kitas šimtas žiūrovų, klubai turi finansinių pajėgumų prisišaukti karjeros saulėlydin jau traukiančių garsių vardų, kurie, kaip matyti, vis dar galėtų rinktinėje groti pirmais smuikais. Anoks čia pasiekimas, pasakysit, griežti pirmais smuikais šioje federacijos rinktinėje, bet priminsiu, kad tie žmonės savo sugebėjimu žaisti ne vieną dabartinės rinktinės smuikelį nugrūstų iki dūdmaišio. O dūdmaišių orkestre, be abejo, nėra. Ir grūda. Užsukite į stadioną, pamatysite, kaip rinktinės futbolininką, kuris turėjo atlaikyti futbolo tėvynės atstovų vidurio saugų spaudimą po aikštę gainioja ir kelių lietimų padaryti neleidžia rinktinei per senas pilietis X.

Neturėdamas pinigų keliaudavau į kitus miestus stebėti rinktinės, o dabar situacija kita – mano miestas, kitos galimybės... Bet stebėti mylimą artimą, kuris spardomas ir daužomas atvykėlių iš neutralios šalies gyvai, deja, per sunku.

Kitaip tariant, optimali Lietuvoje žaidžiančių futbolininkų rinktinė, jeigu ji būtų sudaryta, sakykime, ne bachūriuko, dramblio, ožio ar kito kalėjimo žargonu pavadinto asmens nuožiūra, galėtų į kaulus duoti dabartinei federacijos rinktinei. Atsiprašau – atjauninamai federacijos rinktinei, kur siekiama suteikti daugiau šansų atsiskleisti perspektyviam ir jau dabar didžiųjų Europos klubų dėmesį traukiančiam puolėjui iš miesto, pro kurį teka Kruoja.

Pridėkime dar užsienyje žaidžiančius ir gerą formą demonstruojančius (arba apskritai jokios formos nedemonstruojančius, tačiau išlaikiusius labai aukštą, Lietuvos mastais, futbolo lygį) žaidėjus ir gausime Lietuvos rinktinę, kurios meistriškumo skirtumas, lyginant su dabartine federacijos rinktine, bus didesnis už Dainą Bilevičiūtę.

Antras svarbus momentas – Lietuvos futbolo rinktinės rezultatai nedaro gėdos Lietuvai. Taip, jie daro gėdą Lietuvos futbolui, galbūt atskiriems žaidėjams ar asmenims, bet visai valstybei... rimtai? Nejaugi po to, kai Lietuvos krepšinio rinktinė sutriuškina savo varžovus iš Skandinavijos, jūsų akyse tai šaliai krenta didelis šešėlis ir kartojate „gėda Skandinavams“? Valstybei gėdą daro galvas kapojantys emigrantai (ir vietiniai), homofobai politikai, arogantiški vadovai ar elementari nepagarba žmogaus teisėms, bet ne futbolo rezultatai.

Lietuvos futbolo rinktinės rezultatai nedaro gėdos Lietuvai. Taip, jie daro gėdą Lietuvos futbolui, galbūt atskiriems žaidėjams ar asmenims, bet visai valstybei... rimtai?

Kažkada universitete vienas ekonomikos profesorius, vėliau persidažęs violetine spalva, teigė, kad didžiausia Lietuvos gėda yra nacionalinio stadiono neturėjimas. Gėda – sutinku, didžiausia – vargu, bet ne pats rinktinės žaidimas. Štai Armėnija neseniai nusileido pasaulio čempionams 1:6. Gėda? Manau, kad nei mano, nei daugumos Jūsų akyse Armėnijos, kaip valstybės, prestižas nenukentėjo. O jeigu ir nukentėjo, tuomet vertėtų susimąstyti ir pažvelgti į gyvenimą šiek tiek plačiau, juk jame yra ir daugiau dalykų, ne vien tik futbolas.

Trečia, bachūriukas juk seka savo netikro tėtuko iš Šveicarijos pavyzdžiu. Aišku, tėtukas gerokai solidesnis, tiek juosmens, tiek piniginės apimtimi, bet nereikia norėti visko iš karto. Tėtukui viskas kol kas klostosi gana neblogai, bet šviečia grotuota (kas Šveicarijos atveju yra su plastikiniais langais, vonia ir LED TV) ateitis. O jo nuvertimui reikėjo tik valios, solidarizavimosi ir princo iš Jordanijos. Mūsų atveju, galbūt, galėtų būti kunigaikštis iš Alytaus. Nesvarbu.

Ir galiausiai – tylusis protestas. Jis, aišku, ne toks veiksmingas, kaip langų daužymas ar piketavimas po langais, apsiginklavus plakatais ir megafonais. Bet vis dėlto, sekmadienį Lokomotyvo/Vėtros stadionas (nes federacija nenusipelno stadiono, todėl grįžtu prie senųjų pavadinimų), neabejoju, bus ne visiškai užpildytas ir tarp tų tuščių vietų stadione bus dvi, kuriose sėdėtume. Ir gal tos dvi vietos, pagaliau, sudarys tą kritinę masę, kai bachūriukas su savo trimis paršiukais (skaičius gali būti ir kitoks) supras, kad toliau bus tik blogiau.

Ir dėl to labai nesmagu. Neturėdamas pinigų keliaudavau į kitus miestus stebėti rinktinės, o dabar situacija kita – mano miestas, kitos galimybės... Bet stebėti mylimą artimą, kuris spardomas ir daužomas atvykėlių iš neutralios šalies gyvai, deja, per sunku.

Gal tuomet, kai Lokomotyvo/Vėtros stadione bus tiek daug tylių protestuotojų neužimtų vietų, kad kamuoliui nukritus už tvoros, skiriančios aikštę ir tribūnas,  kamuolį padavinėjančiam vaikui niekas jo nepermes per tvorą atgal, bachūriukas pats atsistos, nueis į tuščią tribūną ir padės vaikui.

Bet taip nebus, nes bachūrai (kokiu save laiko ir bachūriukas) „zonoje“ nedirba. Tai yra žema ir prieštarauja jų įsitikinimas ir prigimčiai.