Panevėžio „Ekranas“, Vilniaus „Žalgiris“, Rygos RFS, „HNK Gorica“ ir Razgrado „Ludogorec“ – tokia tėkme kol kas klostosi V.Dambrausko trenerio karjera.
Prie Bulgarijos komandos vairo lietuvis stojo praėjusio sezono viduryje, kai šalies čempionų titulas dar toli gražu nebuvo garantuotas turtingiausiai šalies komandai. Vis dėlto V.Dambrauskas su naująja ekipa titulą užsitikrino dar likus keturiems turams iki sezono pabaigos.
Pridėjęs Bulgarijos Supertaurę į trofėjų lentyną, treneris iš Lietuvos leidosi medžioti svajonės – vietos Čempionų lygoje. Kelias buvo duobėtas, tačiau padovanojęs įspūdingų pergalių.
Išmetę Soligorsko „Šachtior“, bulgarai su lietuviu priešakyje eliminavo „Mura“, po nuostabios kovos ir 11 metrų baudinių serijos pašalino ir Pirėjo „Olympiakos“, tačiau tuomet paslydo lemiamame play-off etape. Pralaimėjimas 0:2 prieš „Malmo“ komandą Švedijoje komplikavo situaciją, namuose „Ludogorec“ atsitiesė, laimėjo 2:1, bet to nepakako – Čempionų lygos pasiekti nepavyko. Vis dėlto Europos lyga taip pat buvo geras pasiekimas perstatymą išgyvenančiai komandai.
V.Dambrauskas tik per televizorių dėl ligos stebėjo savo auklėtinių rungtynes Europos lygoje su „Midtjylland“ komanda išvykoje, pasibaigusias lygiosiomis 1:1.
Vos grįžęs iš saviizoliacijos, lietuvis po kelių dienų namuose 0:1 pralaimėjo Belgrado „Crvena Zvezda“ ekipai. Lyderių pozicija Bulgarijos čempionate „Ludogorec“ savininkų neįtikino – V.Dambrauskui po vos antrų Europos lygos rungtynių buvo pranešta, jog jis atleidžiamas.
Dar kurį laiką treneris praleido Razgrade, derindamas kontrakto nutraukimo sąlygas, o galiausiai grįžo į Lietuvą.
Apie patirtis Bulgarijoje, netikėtą atleidimą, spaudimą, ateities kryptis ir Lietuvos rinktinę – išsamus V.Dambrausko pokalbis su 15min.
– Jei reikėtų apibūdinti laiką Bulgarijoje, kaip tai padarytumėt?
– Labai geras laikas, labai pozityvus. Atėjau į šį klubą, kai ir Kroatijoje viskas buvo labai gerai. Tai buvo rizika, bet norėjau kilti į aukštesnį lygį, norėjau laimėti titulus, žaisti Čempionų ar Europos lygoje – visą tą patyriau. Daug kas bando sakyti, kad gal nereikėjo to daryti ar tas laikotarpis neigiamas... Man viskas atrodo priešingai. Aš atėjau į klubą, kuris siekia pačių aukščiausių tikslų, pritapau ten, dirbau su aukščiausio lygio žaidėjais, biudžetas buvo daug didesnis nei klubuose, kuriuose dirbau anksčiau. Tikrai daug gerų pamokų, emocijų, patirties.
Buvo kiek netikėta, nes mes kalbėjome apie ilgalaikius tikslus
Darbas futbole yra vertinamas pagal tai, ką išmokai, o išmokau tikrai labai daug. Iš neigiamų rezultatų galima minėti tik dvejas ar trejas rungtynes. Jos buvo lūžinės, kai nepavyko pasiekti to, ko norėjome. Bet teigiamų emocijų tiek man, tiek ir klubui tikrai buvo daugiau nei neigiamų.
– Pats atleidimas Lietuvoje sutiktas dviprasmiškai. Kaip pats jį priėmėt?
– Buvo kiek netikėta, nes mes kalbėjome apie ilgalaikius tikslus, ateitį, treniruočių stovyklą, artėjantį perėjimų langą. Kalbėjome apie žingsnius, kurių reikia, kad pasiektume Čempionų lygą. Ir pati situacija tokia, kad mes rugpjūčio mėnesį pasiekėme geriausius rezultatus, pasiekėme Čempionų lygos play-off etapą, patekome į Europos lygą. Aišku, pagrindinis tikslas Čempionų lyga, bet, jei kas nors būtų pasakęs prieš sezoną, kad būsime play-off atrankos etape, visi klube būtų tokį scenarijų paėmę. Žinoma, man, žaidėjams ir visiems kitiems norėjosi daugiau, bet tai buvo pirmas play-off atrankos etapas komandai per penkerius metus.
Visus tuos metus „Ludogorec“ žaidė Europos lygoje, bet ir patekdavo ten per šio turnyro atranką, ne Čempionų lygos. Tai didžiulis skirtumas. Kai kelis metus iš eilės negali patekti į didžiausią sceną, garantijų didelių nebuvo.
Po lygioje kovoje pralaimėtų rungtynių ir trūko savininkų kantrybė ko gero
Vis tik nuo mano atėjimo mums pavyko stabilizuoti komandą. Klube buvo tranzicinis periodas. Kiekvienais metais supranti, jog Čempionų lyga – tavo tikslas, tačiau jį pasiekti itin sunku. Komanda sensta, žaidėjai galbūt ne tie, kurie gali tą padaryti. Mano užduotis irgi buvo kažkiek reformuoti komandą, patekau į pereinamąjį periodą, bet susitvarkėme tikrai gerai. Daug žaidėjų pasikeitė, dabar tie, kurie žaidžia komandoje, pirmą kartą pateko į Čempionų lygos play-off etapą, pirmą kartą laimėjo Bulgarijos čempionatą, Supertaurę. Viskam reikia laiko. Kai patekome į Europos lygą, buvome aukštumoje, bet atėjo rugsėjis... Per rinktinių pertrauką 9-10 žaidėjų išvyksta į šalies komandą, treniruoji 8-9 žaidėjus, dar trauma viena kita pasitaiko.
Sužaidžiau vienas rungtynes per pirmas dvi savaites neturėdamas pilnos komandos, tuomet atkritau su COVID-19 – vėl dvi savaitės ir ketverios rungtynės. Vis dėlto komanda be vyriausiojo trenerio – ne ta pati komanda. Dvi savaites pragulėjau izoliacijoje, grįžęs tris dienas padirbau, ketvirtą dieną buvo rungtynės su Belgrado „Crvena Zvezda“. Gal ir pritrūko to laiko, buvimo su komanda, jos pajautimo. Po lygioje kovoje pralaimėtų rungtynių ir trūko savininkų kantrybė ko gero. Tuo viskas ir pasibaigė.
Iš vienos pusės tai buvo netikėta, bet iš kitos... Na, į kiekvieną mačą eini pasiruošęs, kad taip gali būti. Jei pažiūrėtume į dinamiką, tai 3-4 treneriai per metus klube keičiasi. Pernai pasikeitė po pirmų Europos lygos grupių etapo rungtynių, šiemet po antrų. Didelio skirtumo nėra.
– „Šis klubas – tarsi graži ir brangi mašina, bet ją privalau gerai vairuoti“ – taip sakėte ankstesniame interviu apie „Ludogorec“. Ar pasakytumėt, kad nevairavote jos gerai? O gal pati mašina irgi turi tam tikrus ribotuvus?
– Filosofiškai galima visaip išvartyti. Ateini ir vairuoji taip, kaip sugebi, kaip aplinkybės leidžia. Bet negali visiškai tiksliai šito palyginimo naudoti. Taip, tas klubas kaip graži mašina, bet tai – gyva mašina. Automobilyje atsisėdęs turi vairą, akceleratoriaus pedalą, pavarų svirtį, posūkių rankenėlę, padangas, kėbulą. O klube kiekviena ta dalis yra gyva. Tu nori jungti posūkį, o posūkio rankenėlė sako: „žiūrėk, aš pavargęs, nenoriu, kad šiandien mane junginėtum“ arba „nėra nuotaikos“, „nesijaučiu gerai“.
Šiaip visi klube buvo patenkinti darbu, tuo, kaip mes progresavome. Net ir po atleidimo, nutraukinėjant kontraktą, teko susitikinėti, kalbėtis – nebuvo didelių priekaištų. Vienintelis priekaištas ir yra rezultatas – pralaimėjimas „Crvena Zvezda“. Argumentų daugiau nelieka, reikia sprendimą gerbti. Bet to periodo, kuriam buvau kviečiamas, negalime vertinti negatyviai.
Man atėjus į klubą, nebuvome užtikrinti, kad laimėsime Bulgarijos čempionatą, buvo daug baimės. Nors ir laimėjome likus keturiems turams, kas yra verta pagarbos, bet mūsų žaidimas nebuvo toks, kokio norėtum iš čempionų. Šį sezoną nieko panašaus. Dabar žaidžiame Bulgarijos čempionate, nesvarbu kokia sudėtimi išeiname į aikštę ir žinome, kad vienintelis klausimas: kiek šiandien įmušim? Palikau komandą pirmoje vietoje, su puikiu įvarčių santykiu – mažiausiai trys per rungtynes.
Manau, dvi esminės rungtynės, kuriose nepavyko sužaisti taip, kaip norime, buvo su „Malmo“ ir „Crvena Zvezda“. Abejose aš neturėjau komandos lyderių, atakuojančių žaidėjų. Kirilas Despodovas dėl kortelių praleido išvykos rungtynes su švedais, o namuose su „Crvena Zvezda“ buvo traumuotas. Su „Malmo“ atsakomajame mače vienam pagrindinių atakuojančių žaidėjų Cauly lūžo koja, visą mėnesį jo nėra. Tai pagrindinis atakuojantis žaidėjas. Patekę į pagrindinį Europos lygos grupių etapą mes niekuo nesipildėme, nes nusprendėme, jog tai sudėtis, kuri gali kovoti, žaisti. Bet kai vienas ar du žaidėjai iškrenta, visi treneriai susiduria su problemomis.
– Paklausiu tiesiai. COVID-19, izoliacija, rungtynės be jūsų, o tada vos sugrįžusį ir pralaimėjusį patraukė. Ar pačiam nepasirodė kiek nelogiškas ėjimas?
– Ar reikia futbole visada ieškoti logikos? Yra priimtas sprendimas, tu jį gerbi, tave irgi gerbia. Išsiskiri gražiuoju ir yra kaip yra. Nieko nepakeisi. Analizuoti, žiūrėti galima kaip nori, bet turi žiūri į priekį ir viskas. Analizuoji, žiūri, ką gali padaryti geriau, ką išmokai, ką išsineši. Visą laiką išeidamas iš bet kurio klubo kritiškai viską vertinu: tiek save, tiek patį klubą. Dėl to ir išsinešu daug patirties, o kiekviena patirtis daro mane geresnį. Logiška ar ne? Buvo kažkiek netikėtas pats laikas. Jei žaistume su „Braga“, nepavyktų dar vienos kitos rungtynės, komplikuotųsi šansai patekti į atkrintamąsias – tada būtų labiau suprantama. Bet yra kaip yra, nieko pakeisti negaliu. O jei negaliu to sukontroliuoti, kodėl tam turiu skirti dėmesį.
– Bulgarijoje susidūrėte ir su itin dideliu spaudimu iš klubo, žiniasklaidos, sirgalių. Kaip pavyko tai atlaikyti ir kiek jaučiatės paėjęs į priekį šia prasme?
– Niekas man neuždės didesnio spaudimo nei to, kurį užsidedu sau pats. Esu pats savo didžiausias kritikas ir, manau, objektyviausias. Aš pats geriausiai žinau, ko aš nepadariau, ką galėjau padaryti kitaip. Įsiklausau į konstruktyvią kritiką iš šalies, bet ne į žodžius žmonių, kurie nėra šalia komandos, šalia manęs, nemato kasdienio darbo.
Futbole yra taip, kad ateini į rungtynes, jose yra 10 tūkst. žiūrovų, o tu, kaip treneris, esi vienintelis stadione, nežinantis ką reikia daryti ir nieko nesuprantantis
Jau žinau tą jausmą, kai sėdi ir žiūri savo komandos rungtynes per televizorių. Taip, teoriškai gali bandyti kažką pakeisti telefono skambučiu ar „Zoom“ pokalbiu, bet iš tikro tai nieko negali padaryti. Nesuprantu kritikos ar superspecialistų patarimų, kai jie nemato treniruočių, nejaučia dinamikos, nebūna rūbinėje, susirinkimuose. Bet jie jaučia, kad per televizorių žiūrėdami gali pasakyti, jog vienas ar kitas turi daryti vienaip ar kitaip.
Futbole yra taip, kad ateini į rungtynes, jose yra 10 tūkst. žiūrovų, o tu, kaip treneris, esi vienintelis stadione, nežinantis ką reikia daryti ir nieko nesuprantantis. Visi aplink žino viską: kaip treniruoti, kada keitimą padaryti, o vienintelis nežinantis – treneris. Su metais ir patirtimi išmoksti nuo tų dalykų atsiriboti.
Dirbant „Ludogorec“ visada jauti spaudimą, ypač iš klubo administracijos, nes tai yra visų mūsų reputacija ir kiekvienas pralaimėjimą priima kaip savo asmeninį. Gal Razgradas nėra didžiausias miestas, gal sirgalių nėra daug, bet jie – labai nuoširdūs ir visada turėjau jų palaikymą, labai dėkingas jiems už tai.
„Ludogorec“ klube didžiausias spaudimas ateina iš praeities, iš buvusios sėkmės. Žaidimas Čempionų lygoje, Europos lygoje, tos emocijos yra nepaleidžiamos ir tai uždeda visiems labai didelį spaudimą. Kad ir ką darytum, tau nelabai yra šansų padaryti su šia komanda kažko, kas nėra dar padaryta anksčiau. Tai nėra pats didžiausias miestas, pats didžiausias klubas Europoje, bet jis patenka į kitą etapą Europos lygoje, sėkmingai žaidžia Čempionų lygoje, nugali garsius varžovus, žaidžia su „Real“, „AC Milan“, „Inter“, PSG – didžiausiais klubais. Ir ką tu gali padaryti daugiau ir geriau? Bet žmonės nori to, kas buvo geriausia kažkada. Tai yra garbinga klubo istorija, bet tai ne visada atneša pozityvų rezultatą šią minutę. Kai gyveni vien prisiminimais, pameti realybės, dabarties jausmą. Futbolas, žaidėjai, treneriai keičiasi – visada turi žiūrėti į priekį ir kažkiek mažiau žiūrėti atgal.
– Buvo pasirodžiusios žinios iš Kroatijos, esą Splito „Hajduk“ su Mindaugu Nikoličiumi priešakyje ruošia jums vietą. Ar yra nors krislas tiesos šiuose žodžiuose?
– Jau kokiose penkiose šalyse apie tai rašo kiekvieną dieną, bet apie tai kabėjau tik su vienu žurnalistu. Kaip tai sklinda, kokiu būdu, kokio lygio ta žurnalistika – man sunku suprasti. Jei pavyzdžiui jums pasakysiu, kad yra kažkas ar nėra – tada gali rašyti. Bet kai nekalbi, nežinai ir rašai – tada visi kiti žino daugiau nei aš pats. Šiaip šiuo metu esu Vilniuje, namuose. Per du su puse metų daugiausiai namuose esu buvęs pustrečios savaitės, tikiuosi, kad dabar pavyks pabūti ilgiau.
Konkrečių oficialių pasiūlymų nesu gavęs. Kalbų yra visokių iš įvairių šalių, bet tarp jų Mindaugo ir „Hajduk“ nėra ir nežinau, ar bus. Tiek ir galiu pasakyti. Kol kas tikrai gerai pabūti namuose su šeima. Futbole gali kažkas atsitikti ir rytoj, ir po mėnesio, ir po pusės metų.
– Ar jau buvo skambutis iš LFF? Lietuvoje sklandė mintis, kad turėtų būti bent skambutis jums ir pasidomėta, ar jus domintų rinktinės trenerio pozicija.
– Nėra labai etiška apie tai kalbėti. Rinktinė turi trenerį bent iki metų galo (Valdo Ivanausko sutartis galioja iki lapkričio mėn. – aut. past.). Tas treneris lygiai toje pačioje situacijoje buvo atsidūręs kaip ir aš – negalėjo pirmose trijose rungtynėse vadovauti komandai. Antrajame lange iškovota gera pergalė (prieš Bulgariją 3:1), tad nėra etiška kalbėti nei man, nei LFF atstovams.
– O neprisirišant prie laiko, ar Valdą Dambrauską artimiausiais metais domintų rinktinės treniravimas? Vėlgi, sklando nuomonė, kad Lietuvos rinktinės postas yra žingsnis žemyn trenerio karjeroje?
– Su paskutiniu teiginiu aš nesutinku. Turiu kitokią viziją, bet čia jau kas kaip mato. Nemanau, kad kuris nors treneris kažkur eina tam, kad pasirašytų nuosprendį. Kiekvienas treneris tiki savo jėgomis, kad gali pakeisti, kažką padaryti geriau. Jei kalbėčiau apie save, gyvenimas išmoko, kad niekada nereikia sakyti „niekada“.
Treniruoti savo šalies rinktinę yra garbė ir kažkada tai buvo mano tikslas numeris vienas. Dabar tų tikslų yra daugiau, noriu tobulėti, augti, labai daug ko išmokti. Kai pajunti, kad jau gali būti „ten“, kad ten nieko nėra tokio, ko pats negalėtum pasiekti, kai gali girdėti Čempionų lygos himną, žaisti šitame lygyje, čia yra kaip narkotikas, kurio norisi dar ir dar.
Šiuo metu mano mintys apie tai, kaip kilti dar aukščiau, dirbti kiekvieną dieną. Rinktinė, kaip bebūtų, nesuteikia šito – dirbi keletą kartų per metus. Klube aš kiekvienais metais pravedu apie 250 treniruočių, suvadovauju, tokiame klube kaip „Ludogorec“, apie 54-55 rungtynių. Jei pridedame apie 10 kontrolinių mačų, turi per sezoną 65 rungtynes. Kiek čia rinktinės metų? Kokie šešeri. Man kiekvienos rungtynės, treniruotė yra papildoma pamoka, galimybė tobulėti. Svarbiausia man yra tobulėjimo procesas ir manau, kad klube turiu daug geresnį šansą tą daryti nei rinktinėje. Dabar manau taip, o kaip bus vėliau – atsakyti negaliu.
