Lietuvos rinktinė pirmąsias Tautų lygos C diviziono rungtynes namuose 0:2 pralaimėjo Liuksemburgui, o jau antradienio vakarą stos į kovą su Turkija.
„Buvau Lietuva – Liuksemburgas, – laidoje pasakojo V.Dambrauskas. – Galime kalbėti ir apie rungtynes, turiu savo nuomonę, bet aš galvoju, kad aplinka, emocija prieš futbolą, rungtynių laukimas... Juk žaidžia Lietuvos rinktinė, po pertraukos. Visa tai, ta aplinka buvo daug blogesnė net nei pačios rungtynės, nei rinktinės žaidimas.“
Ir papasakojo „Hajduk“ treneris apie savo patirtį.
„Einu į futbolo rungtynes su šeima, eina ir kaimynų šeima, iš viso aštuoniese. Du iš jų – kaimynų vaikai. Taurui gal 9-10, Rokui 5-6. Jie eina pirmą kartą į Lietuvos futbolo rinktinės rungtynes, su šalikais ir visa kita. Aš žinau kaip, pavyzdžiui, mano šeima ar tu (atsisuka į Marių Bagdoną) eina į „Hajduk“ rungtynes. Nuo ryto drugeliai pilve.
Mano pirmos rungtynės Splite buvo Kroatija – Rusija, ten jau dieną pilnas miestas, masės žmonių, masės Kroatijos rinktinės aprangų. O čia mes atvažiuojam Lietuvoje, Vilniuje, pasistatome automobilį prie „Lidl“ ir sakom, kad pėsčiomis nueisime.
Tai tu net nematai, kad rungtynės bus. Nori vaikams parodyt, kad jie bent kažkokį jausmą patirtų, o jo nėra. Ateini prie stadiono, o tu net muzikos negirdi! Net negirdi, kad grotų muzika apšilimo metu. Nėra emocijos, nėra energijos. Stadione irgi – net himną sugiedot...
Ir tada tie žmonės visi smerkia, kad čia šūdas, atsiprašant, kad nieko nebus. Ir tada prisideda stadionas, žaidimas. Matome „Vyčio“ tribūną, sėdi Liuksemburgo sirgaliai. Net nežinojau, kad jie turi tų palaikančių sirgalių, kurie, atrodo, kad net garsesni nei mūsų palaikymas. Visas tas susideda į vieną paketą.
Įeiti į stadioną užtrunka tiek, išeiti išvis... Jau žmonės beveik išėję, o tada praneša, kad „žiūrėkit, mes ten atidarėm vartus ir kitoje pusėje“. Man gal lengva kalbėti ar kritikuoti. Į nedaug aš rungtynių ateinu, bet dabar po kažkiek laiko užsukau ir galiu pasakyti, kad komanda žaidė daug geriau nei kad aplinka tų rungtynių buvo“, – pasakojo V.Dambrauskas.
45-rių treneris kėlė klausimą: ar rinktinė, federacija ir visa aplink apskritai yra verta bendruomenės?
„Turim, ką turim. Galime kalbėti apie kažkokį palaikymą? Žiūrėkime į Bulgariją. Ten keli dienraščiai, palaikymas, susirenka daug žmonių, tai jie turi teisę reikalauti, kad ta rinktinė žaistų geriau. Ko mes galim reikalauti? Ką mes duodam, ką mes turime aplink futbolą? Kokią kultūrą?“, – dėstė strategas.
Išgirdęs pavyzdį iš praeities politikų kalbų apie futbolo gaivinimą V.Dambrauskas taip pat turėjo ką pasakyti.
„Čia tas pats, kad mes susėsim ir kalbėsim, kad nėra futbolo, nes Dirmeikis majonezą gamino, – senuosius LFF vadovus ir jų skandalus prisiminė treneris. – Kažkas buvo prieš 30 metų, bet susėdam juk dabar kalbėti apie futbolą. Žmonės, kurie ateina į stadioną kartą per 10 metų: „Ai, tai čia futbolo nėra ir nebus, nes Dirmeikis kamštelius gamino“.
Bet kada Dirmeikis kamštelius gamino, sako, Islandija prasigėrusi buvo tuo metu, vaikų didžiausias alkoholizmo, narkomanijos lygis. Bet kažkodėl per tuos 30 metų jie nuvažiavo į Europos ir pasaulio čempionatą, o mes toliau pasakojame, kaip ten buvo kažkada. „Žaisim geriau po septynių metų“, „žaisim geriau po 10 metų“, vėl po septynių, bet kaip kažkas bedarė, taip galiausiai sako, kad „žiūrėkit, bet ten Dirmeikis kaltas“. Gal jau užteks šito?“
Rungtynių su Liuksemburgu pabaigoje Lietuvos rinktinės sirgaliai ėmė traukti išėjimo link. Bet V.Dambrauskas nemano, kad tai yra blogai.
„Manau, tai visur vyksta. Kada komanda blogai žaidžia, kai žiūrovai nusivylę, – svarstė strategas. – Teko matyti vienas paskutinių „Premier“ lygos rungtynių, gal „Manchester United“, tai ten jau po pirmo kėlinio pusė stadiono buvo tuščia. Visur tas vyksta, Anglijoje ypač. Kada Londone žaidžia, tai ten ir kamščiai didžiuliai po rungtynių. Rinktinės treneriai ne kartą išėjo likus 10 minučių, o tada spauda ir sirgaliai diskutuoja: kaip čia gauna tiek milijonų ir negali kamšty pastovėti? Aš tikrai nesureikšminčiau. Tu atėjai, palaikai, nori laimėti. O dabar žaidi su Liuksemburgu, 0:2, lieka penkios ar dešimt minučių...“
Bet ar toks patraukimas link išėjimo anksčiau laiko nėra nepagarbos parodymas komandai?
„Tai pirmauk 2:0 tada. Aš pats kartais ten esu ir ką? Aš turiu užsitarnauti tą pagarbą“, – teigė V.Dambrauskas.
Perėjęs prie Lietuvos rinktinės žaidimo sidabrą Kroatijos čempionate pagriebęs specialistas ieškoti daug pozityvo nebuvo linkęs.
„Žiūrėkime visą kontekstą. Mes žaidžiam namuose prieš Liuksemburgą. Ir tai viskas, – griežtai kalbėjo V.Dambrauskas. – Kur jų žaidėjai žaidžia, kurioje reitingo vietoje yra? Neįdomu. 0:2. Ir tai yra pagal žaidimą.
Pirmas 30 minučių atrodė, kad mes gal kažkiek geriau žaidėme, bet, jei prisiminsime, tai pirmos minutės buvo Liuksemburgo, po to mes geriau. Galim kalbėti, diskutuoti, bet faktas tas, kad 0:2 yra pagal žaidimą prieš Liuksemburgą, namuose, pirmose rungtynėse. Ar dar reikia kažką sakyti?
Tada taip, galime sakyti, kad nežaidėme blogai, tas neblogai atrodė, jaunimą įvedame. Yra to pozityvo. Gerai, įvyko kartų kaita. Šetkus vyriausias žaidėjas, Novikovas antras pagal amžių, tikrai daug jaunimo, kuris turi ateitį. Rinktinė turėtų augti ir stiprėti, tikiu tuo.
Bet faktas yra tas, kad mes žaidžiame blogiau prieš Liuksemburgą, 0:2 namuose. Tai kur mūsų vieta tame europiniame futbole?“
Į silpniausių grandžių paiešką treneris leistis pernelyg nenorėjo, nes, jo nuomone, visos pozicijos futbolo aikštėje yra labai glaudžiai susijusios ir viena nuo kitos priklausomos.
„Jei kalbi apie krašto gynėjus, tai kur yra ataka? Kur yra puolėjas? Kiek mūsų puolėjas kartų mušė į vartus? Čia ne apie tai reikia kalbėti. Supraskim, kad gynėjų darbas susijęs su puolėjų ir atvirkščiai. Turi imti visą visumą. Manau, rungtynes pradėjome gerai, pirmajame kėlinyje man buvo daug pozityvių momentų. Buvome pasiruošę, turėjome planą. Kai turėjome planą, mačiau daug dalykų, kurie buvo atidirbti, planuoti“, – kalbėjo V.Dambrauskas.
Analizuodamas rinktinės pasirodymą atakoje treneris pabrėžė, kad mūsų komandos išpuoliai dažnai užstringa, kai priartėjus prie pavojingų zonų reikia atlikti papildomą perdavimą ir susikurti dar daugiau erdvės sprendimams.
„Šitoje vietoje mes visiškai stringame. Įdėk į tą poziciją aukštesnio lygio žaidėją, jis tau tą perdavimą padarys, o jei mes padarome, kamuolys kažkur iš aikštės išlekia, ar aukštas būna, nepatogus. Tai vienintelis skirtumas tarp Liuksemburgo ir mūsų. Manau, mūsų planas, pradžia, paruošimas buvo geresnis nei jų.
Bet kad ir jų pirmasis įvartis. Tu matai, kada jie pirmajame kėlinyje ateidavo iki mūsų vartų, jie žaisdavo kombinacinį futbolą ties mūsų baudos aikštelės viduriu ir bandė, bandė, bandė padaryti tą papildomą perdavimą. Galiausiai jis pavyko ir 1:0“, – pasakojo V.Dambrauskas.
Ir nors keletą kartų pagyrė rinktinę, galiausiai treneris dar kartą pabrėžė savo pagrindinę mintį.
„Rezultatas yra labai blogas. Nėra kur žemiau. Bet to potencialo, idėjos rungtynių pradžioje buvo, trenerių štabas buvo gerai pasiruošęs“, – apibendrino laidos svečias.
Mūsų mentalitetas – atskira tema, galima atskirą podcastą apie tai daryti.
Prastam Lietuvos rinktinės žaidimui, neabejojama, daug įtakos turi ir žaidėjų charakteriai.
„Mūsų mentalitetas – atskira tema, galima atskirą podcastą apie tai daryti“, – teigė treneris.
Bet ar tai įmanoma pakeisti?
„Manau, kad įmanoma. Nuo vaikų tai prasideda, trenerių, konkurencijos. Daugiausiai lietuvių užsienyje taip ir neužsikabina dėl to. Nėra to tikėjimo, pasitikėjimo savo jėgomis. Galiu kaip pavyzdį pasakyti: turiu žaidėjus iš „Hajduk“ akademijos, kurie ateina į pirmą komandą ir kai kurie iš jų galvoja, kad yra daug geresni nei žaidžia pagrinde. „Paaiškinkit man, kaip aš čia nežaidžiu“. Ir tenka kartais aiškinti. Pas mus visiškai to nėra“, – pasakojo V.Dambrauskas.
Ir prisiminė legendinio Mohammado Ali žodžius: „Aš sakiau, kad esu geriausias daug anksčiau nei kad tapau tuo geriausiu. Jei netikėsi savimi, tavim niekas netikės.“
San Marinas, Andora paaugę dabar. Gibraltaras dabar auga irgi labai stipriai.
V.Dambrausko nuomone, Lietuvos rinktinės augimo ir proveržio nebus matyti tol, kol komanda neis į aikštę galvodama, kad gali įmušti.
„Dabar kada ir kaip mes galime įmušti – aš nežinau. Pavyzdžiui, mano principas, kaip trenerio, aš visų pirma noriu įmušti. Aš noriu žinoti, kad kiekvienose rungtynėse galiu mušti neatsitiktinį įvartį. Jei kiekvienose rungtynėse vieną ar du įmušiu ir dar kažkur įmušiu po priešininko klaidos, galiu jaustis drąsiai“, – pasakojo V.Dambrauskas.
Išgirdęs, kad Lietuvos šansai laimėti prieš Turkiją lažybininkų vertinami 9 proc., o prieš Farerų salas – 29 proc., V.Dambrauskas šypsojosi.
Laidos vedėjai ėmė diskutuoti apie neva kiek pakilusį Farerų salų lygį, o treneris aštriai ironizavo: „San Marinas, Andora paaugę dabar. Gibraltaras dabar auga irgi labai stipriai.“
