Žiniasklaidos akiratyje vienas geriausių Lietuvos futbolininkų atsidūrė ir praėjusią vasarą, kai Baltarusijos aukščiausiose futbolo lygoje rungtyniaujantis Bresto „Dinamo“ futbolo klubas, kuriame jis ėjo sporto direktoriaus pareigas, sulaukė neeilinio svečio. Milžinišku džipu link 10 tūkst. vietų stadiono patraukė ne kas kitas, o Diego Maradona. Legendinis Argentinos futbolininkas, anot V.Ivanausko, nors ir neužsibuvo, tačiau tiek komandai, tiek visai šaliai davė itin daug.
„D.Maradonos atėjimas suteikė ažiotažo Baltarusijos futbolui. (...) Turėjo daug reikšmės ne tik klubui, bet ir visai Baltarusijai. Sukeltas ažiotažas buvo stimulas šalies futbolui ir grynai iššūkis jam pačiam. Buvo nelengvas darbas, bet jį atlikau“, – tvirtina pašnekovas.
Per tuos dvejus Breste praleistus metus V.Ivanauskas džiaugėsi dviem Baltarusijos taurėmis ir viena supertaure. Paskutiniai du laimėjimai – ypatingi, mat finaluose įveiktas ne kas kitas, o nuo 2006 metų šalies futbolo padangėje dominuojantis Barysavo BATE klubas.
Nors ir ėjo sporto direktoriaus pareigas, tačiau nuo komandos, kaip pats sako, nenutolo. Dažnas dalyvavimas treniruotėse bei klubo reikaluose leido kur kas lengviau sugrįžti prie kur kas įprastesnio jam darbo – marširavimo būnant šalia šoninės linijos. Į Lenkijos aukščiausią lygą šiemet išsiveržęs, tačiau gerų rezultatų nerodantis „Zaglebie“ klubas ieškojo gelbėtojo, kuriuo ir tapo V.Ivanauskas. Jis į trenerių štabą pasikvietė taip pat praeityje garsų Lietuvos futbolininką Robertą Poškų ir anksčiau su Konstantinu Sarsanija dirbusį vartininkų trenerį Antoną Savčenko.
„Nuo futbolo aikštės neatitolau ir nebuvo sunku imtis tokio darbo. (...) Kontraktas sudarytas iki vasaros su galimybe jį pratęsti. Jei klubas išliktų aukščiausioje lygoje, jis automatiškai prasitęstų. Tad vienas tikslų – bet kokia kaina išlikti, tačiau nors norai dideli, jie neatitinka realybės. Tiesa, žiemos perėjimų lango metu gavau šimtaprocentinę garantiją, kad ateis nauji žaidėjai“, – apie situaciją naujoje savo karjeros stotelėje pasakoja pašnekovas.
Riboti resursai kol kas kausto trenerio rankas – jo kariauna žengia turnyrinės lentelės dugne. Tačiau, anot jo, kautis galima kone su visais. Ypač kai už nugaros arši sirgalių siena – klubo stadionas talpina 7,5 tūkst. žiūrovų.
„Sąlygos yra sudarytos pasiekti aukštą lygį. Yra trys–keturios komandos, kurios kovos dėl čempionų titulo, o kitos komandos panašaus pajėgumo, tad viską lemia pasiruošimas. Atmosfera stadionuose yra nuostabi ir galima palyginti nebent su Škotija“, – apie darbą Edinburgo „Hearts“ klube, su kuriuo laimėjo Škotijos taurę, užsimena strategas.
Ne tik Škotijoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane ir Gruzijoje dirbęs strategas dar puikiai prisimena ir 2012 metus, kai paskutinį kartą darbavosi Lietuvoje – stovėjo prie REO klubo vairo. Kiek anksčiau nacionaliniame čempionate su „FBK Kauno“ komanda triumfavusiam kauniečiui, nors Lietuvos futbolo klubams ir demonstruojant sėkmingą pasirodymą europinių turnyrų atrankose, grįžti į tėvynę – nesinori.
„Nežinau, ar kai kurie klubai galėtų atitikti mano reikalavimus – tiek sportinius, tiek finansinius. Nemanau, kad mane kažkas gali įpirkti. Jei vienkartiniai tikslai, tai manęs nelabai domina, o šiuo metu nematau klubo, kuris turėtų ilgalaikę viziją, perspektyvas. Klubų infrastruktūros reikalai neatitinka jokių reikalavimų“, – Lietuvos futbolo situaciją apibendrino V.Ivanauskas.
Tiesa, anot jo, yra ir šviesulių. Vienas tokių – Marijampolės „Sūduvos“ pavyzdys, kai ilgametis bei kantrus darbas atnešė du iš eilės Lietuvos čempionų titulus.
„Vidmantas Murauskas daug investavo, tiek daug atidavė Marijampolei ir paskutiniai dveji metai – vaisius to kantraus darbo. Pamatai buvo padėti, kai Marijampolė pasistatė kompleksą: maniežą, aikštes. Tai yra pats geriausias pavyzdys, kai investavimas, kantrybė, kažkokia rizika buvo, bet V.Murauskas turėjo viziją. Sunku išlaikyti Lietuvoje futbolo klubą, bet tos investicijos atsipirkinėja (...) Žiūrint į Europos lygos etapus, kiek komandų praeina, galime tik džiaugtis, kad taip toli nueina, kad ir su minimaliu biudžetu. Reikia pasidžiaugti“, – ir pozityvių ženklų įžvelgia pašnekovas.
O jei ne į klubą, bet į rinktinę? Nacionalinės komandos trenerio asistento pareigų ragavęs ir su jaunimo rinktinėmis dirbęs V.Ivanauskas į tokią galimybę nespjauna, bet akcentuoja, kad nereikia skubėti. Nors virš E.Jankausko telkiasi vis juodesni debesys, tačiau jis vis dar komandos treneris.
„Tos kalbos gal kažkiek ir pagrįstos žiūrint į rezultatus, paskutinių rungtynių kokybę. Bet Edgaras šitame liūne yra nekaltas, kalta yra mūsų sistema, kuri tęsiasi 20 metų. Jis rizikavo eidamas į šias pareigas. Norai pas jį dideli, tačiau realybė yra kitokia ir su ja jis susitiko. Treneris pakeitė lygį, pakeitė kai kurių žaidėjų mentalitetą, bet kas liečia žaidėjus, jie nėra konkurencingi. (....) O kas liečia mane, apie viską galima kalbėtis, tartis, bet šiuo metu dirbu Lenkijoje. Darbas ir sąlygos mane tenkina, stengiuosi pasiekti reikiamą rezultatą, o kas bus toliau – ne mano kompetencija. Manau, kad ne tik mano pavardė yra sąraše“, – teigia 52-ejų strategas.
Nors ir puse lūpų užsimena apie galimybę imtis darbo nacionalinėje ekipoje, tačiau teigia, kad jokio kontakto iš federacijos dėl to nesulaukė – paskutinį kartą su jos atstovais teko bendrauti, kai jis minėjo penkiasdešimtmetį. Tačiau kalbėti jis labiau linkęs ne apie Vytį ant krūtinės nešiojančią komandą, bet apie kitą, svarbiausią futbolo piramidės dalį – vaikus.
„Vilniuje yra viena „Sportimos“ arena, kurioje kiek komandų... Kai vaikai neturi kur treniruotis, tai yra didžiausia problema. (...) Taip pat, nemėgstu kritikuoti savo kolegų, tačiau vaikų trenerių lygis tikrai yra žemas. Bet vėl atsimušam į tą pačią bėdą, kad nėra specialistų, kurie išgyventų iš to. Pas mus nėra tų trenerių, nėra kur stažuotis“, – vardija bėdas pašnekovas.
Tačiau išspręsti jas įmanoma. Tik reikia pinigų ir noro.
„Jei atsirastų finansinės galimybės išsiųsti trenerius į užsienį, kur galėtų pasisemti žinių. Kiekvienas futbolo klubas su mielu noru priimtų mūsų specialistus, kas būtų stimulas. Tikėsimės, kad nauja federacija, nauja valdžia pakeis požiūrį – nors nedaug vilčių teikiu, bet ji ateina paskutinė. (...) Reikia, kad pastoviai būtų daroma ir tai vaisius duotų. – įsitikinęs V.Ivanauskas. – Nekaltinu trenerių, jie neturi tų žinių, yra patenkinti, kad treniruoja, pavyzdžiui, 20 vaikų, gauna atlyginimą. Bet tai yra vienkartinis atlygis, kuris Lietuvos futbolui nieko gero neduoda.“
