„Žalgirio“ vykdomoji direktorė Vilma Venslovaitienė geriau nei bet kas suprato, kad į Malmę atsivežta trapi įvarčio persvara dar nieko nereiškia.
Kai 34-ąją minutę Mathiasas Oyewusi pabėgo nuo „Malmo“ gynėjų ir pasiuntę kamuolį į tinklą, euforijos irgi nebuvo daug.
2017-aisiais „Žalgiris“ taip pat buvo laimėjęs prieš Razgrado „Ludogorec“ namuose, taip pat sugebėjo pirmas įmušti išvykoje, tačiau viskas baigėsi keturiais praleistais įvarčiais ir kapituliacija.
Tad, kai žalgiriečiai po jauno nigeriečio įvarčio pradėjo triumfo šokį, V.Venslovaitienė tik susigūžė į kamuoliuką sunėrusi rankas ir nuleido galvą ištardama keletą padėkos žodžių aukštesnėms jėgoms.
Tą patį įtakingiausia Lietuvos futbolo pasaulio moteris pakartojo ir po 52-ąją minutę Renano Oliveiros įmušto įvarčio.
Tada nuaidėjo estų arbitro Kristo Tohvero finalinis švilpukas ir V.Venslovaitienė ramiau atsikvėpė.
Keletą minučių pažiūrėjusi, kaip jos žaidėjai triumfuoja su į Malmę atvykusiais aistruoliais, V.Venslovaitienė ramiai prisėdo „Malmo“ svečiams skirtoje tribūnoje bei atsakė į kelis „karštus“ 15min klausimus.
– Koks jausmas pasiekti tikslą, apie kurį taip ilgai svajojote?
– Dar sunku pasakyti, ką jaučiu. Keistas jausmas. Daug kas manimi netikėjo, daug kas menkino, bet tai man davė papildomos motyvacijos. Aš žinau, ką aš galiu, bet... Ramybės jausmas – turbūt taip pasakyti būtų teisingiausia.
– Jaučiate, kad po šios pergalės kažkam kažką įrodėte?
– Sau esu jau seniai viską įrodžiusi ir atsakiusi į visus klausimus. Kai 2009-aisiais palikau Vladimiro Romanovo struktūrą, pasakiau sau, kad metus atostogausiu, nes nežinau, kas yra pavasaris, kas yra vasara, kas ruduo ir žiema. Per tą visą laiką vos tris kartus atostogavau, naktimis važinėjau darbo reikalais, nors tikrai norėjau pamatyti žydinčius kaštonus, krentančius lapus, žiemą. Dirbau visą gyvenimą ir tikiu savo jėgomis. Gyvenime viskas padaroma. Taigi šį vakarą tuo dar kartą įsitikinome.
– Kada patikėjote, kad „Žalgiris“ iš Malmės sugrįš su skydu, o ne ant skydo?
– Kai buvo likę dvi pridėto laiko minutės. Niekada nenuvertinu varžovų. Kol nėra švilpuko, tol negali būti tikras. Tą puikiai supratau Astanoje (2016-aisiais vilniečiai apmaudžiai išleido kelialapį į trečią Čempionų lygos atrankos etapą, praleidę įvartį paskutinę akimirką – aut. past.). Tą vyrams pakartojau ir prieš šį mačą rūbinėje.
– O ką rūbinėje vyrams pasakysite po šios pergalės?
– Kad juos myliu. Aš visada jais tikėjau. Taip, spaudžiau, nebuvo lengva, jie net patys nežino, kiek daug gali.
– Kuo ši komanda skiriasi nuo ankstesnių „Žalgirių“, kurie buvo arti šios svajonės, bet taip jos ir nepasiekė?
– Jie turi geriausią trenerį, kokį esu sutikusi per šešiolika metų. Jose Couceiro į Lietuvą irgi atvyko per mane. Turėjome daug kontaktų, daug patirčių, bet Vladimiras tikrai yra ypatingas.
– Kaip ši pergalė keičia „Žalgirį“?
– Dar reikia laiko, kad viską suvoktume. Šiek tiek sirguliuoju, nesijaučiu gerai, bet žinau, kad tikrai šį atsakymą sugalvosiu (šypsosi).
