Užduotis ne iš lengviausių.
Pirmosiomis savaitėmis Graikijos žiniasklaida ir dauguma sirgalių į V.Dambrausko komandą žvelgė tarsi baleto kritikai, suirzę dėl taškų ir estetikos trūkumo bei postringaudami apie ankstesnių laikų pergales.
O jų, tarp keturių jūrų – Egėjo, Kretos, Libijos ir Jonijos – įsikūrusioje saloje, būta.
1925 metais įkurtas OFI „aukso amžių“ išgyveno devintajame dešimtmetyje, kai klubui vadovavo Vardinogiannių šeima, kuriai tuo metu priklausė ir Atėnų „Panathinaikos“.
OFI klubą statyti ėmęsis Theodoras Vardinogiannis netgi buvo susipykęs dėl savo naujosios meilės su kitais šeimos nariais. 1985-aisiais treneriu buvo paskirtas olandas Eugène'as Gerardsas ir jau po metų Kretos komanda iškovojo Graikijos pirmenybių sudabro medalius, į priekį praleidusi tik tą patį „Panathinaikos“.
Po metų pirmą ir vienintelį kartą iškovota Graikijos taurė, finale po baudinių serijos nukovus Salonikų „Iraklis“. Šalies lygoje iškovota bronza.
OFI staiga tapo vienu pagrindinių Graikijos futbolo žaidėjų, o 1988-aisiais pirmą ir kol kas vienintelį kartą šalies čempionate užėmė netgi aukštesnę vietą (4) nei „Panathinaikos“ (5).
Vyriausiojo trenerio poste E.Gerardsas išbuvo net penkiolika metų ir tai iki šiol yra Graikijos futbolo lygos ilgaamžiškumo rekordas.
Bet 1996-aisiais T.Vardinogiannis būdamas 54-erių mirė patyręs širdies smūgį ir OFI pradėjo ilgą kovą su nežinia.
Šiame amžiuje Kretos komanda du sykius netgi buvo nusileidusi į antrąjį Graikijos futbolo ešeloną, o aukščiausia jos užimta vieta Superlygoje – šešta (2014 ir 2020).
2022-uosius OFI baigė aštuntoje pozicijoje, bet vangus šio sezono startas klubo savininką Michaelą Bousį privertė imtis permainų – vietoj vietinio specialisto Niko Nioplio buvo pasikviestas V.Dambrauskas.
Šalia iškritimo zonos klubą radęs lietuvis pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo. Po spalio viduryje netikėto atleidimo iš Splito „Hajduk“ geriausias Lietuvos treneris be darbo oficialiai išbuvo 42 dienas.
Svajonių pilis apie tai, kaip iš Kroatijos futbolo sosto nuversti Zagrebo „Dinamo“, vos kiek daugiau nei per mėnesį pakeitė mintys apie Graikijos vidutinioko gaivinimą.
Tai treneriui nebuvo naujiena. 2021-ųjų lapkritį Dalmatijoje jis irgi rado užsnūdusį futbolo milžiną, bet sugebėjo jį prikelti ir padovanojo „Hajduk“ sirgaliams pirmąjį titulą po devynerių metų pertraukos – taurę.
Tris dešimtmečius laukiamą entuziazmo kibirkštį V.Dambrauskas norėtų įskelti ir Heraklione.
46-erių specialistas iš Pakruojo tiki, kad Graikijos futbolo žemėlapis gali būti perbraižytas iš naujo, o jis galbūt bus vienas tų, kurie savo rankose laikys rašiklį ir liniuotę.
Lygiosios 1:1 su pirmaujančiu „Panathinaikos“ (1:1) svečiuose, 0:0 namuose su „Volos“ ir net 4:0 triuškinanti pergalė išvykoje prieš „Panetolikos“.
OFI žaidime vis daugiau atsigavimo ženklų, vis daugiau V.Dambrausko idėjų.
Per septynis mačus su nauju treneriu OFI surinko devynis taškus (iki atvykstant turėjo 6 taškus per 9 rungtynes) ir turi +5 taškus virš iškritimo zonos.
Kretos klubas turnyro lentelėje vis dar tebeužima vienuoliktą vietą, tačiau dairosi tik į viršų. Graikijos futbolo specialistai beveik vienbalsiai pripažįsta, kad OFI pradėjo žaisti akiai patrauklų, lankstų, dominuojantį, agresyvų ir atakuojantį futbolą – tokį, apie kokį V.Dambrauskas ir kalbėjo per pirmąją savo spaudos konferenciją Heraklione.
Pats strategas tikina, kad pulti į euforiją dar gerokai per anksti.
„Prieš kelias dienas net šiek tiek pyktelėjau, kai Graikijos žiniasklaidoje pamačiau, kad pasirodė straipsnis su pavadinimu, jog sugrąžinau OFI šlovę. Apie kokią šlovę mes kalbame? Kad iškovojome dvi pergales per du mėnesius? Tai nėra OFI šlovė. Šlovė yra kai laimi titulą ar pasieki sėkmę Europoje, o ne tada, kai nugali vos antrą kartą. Kai „Panathinaikos“ stadiono rūbinėje po rungtynių paklausiau savo žaidėjų, ar jie patenkinti tašku, visi vienbalsiai atsakė, jog „ne“. Tokią komandą ir noriu matyti. Svarbu pakeisti mentalitetą ir manau, kad mums tai iš esmės jau pavyko“, – pirmąsias savaites Kretoje apibendrino V.Dambrauskas.
Lietuvis puikiai supranta šio verslo taisykles ir žino, kad greitos sėkmės nebūna. Šį sezoną OFI svarbiausia atsikratyti beverčių riebalų ir tai klubas iš lėto daro. Po pusšimtį knygų per metus suryjantis V.Dambrauskas žino, kad geriausi vadovai yra kantrūs, laimės numylėtiniai ir protingi.
15min kalbėjosi su treneriu apie pirmuosius mėnesius Graikijoje ir vis giedrėjantį OFI veidą.
„Iššūkis – didelis, bet čia jaučiuosi tikrai gerai, o po pastarosios pergalės nuotaikos išvis yra puikios, – šypsosi strategas. – Čia juokais, o jei rimčiau, man visada svarbiausia procesas. Jame būna ir pergalių, ir pralaimėjimų. Po lygiųjų ar nesėkmių progresas būna netgi spartesnis, nes esi priverstas eiti į priekį, gerinti žaidimą, būni labiau motyvuotas. Kai laimi 4:0, tai ką vyrams gali susirinkime pasakyti?“
– Gal kad duodat laisvą dieną?
– O teko daryti kaip tik atvirkščiai (šypsosi). Visi pasimokėme iš ne tokios ir senos patirties. Kalėdų pirmą dieną turėjome laisvą ir susirinkus gruodžio 26-ąją treniruotė buvo labai prasta. Tą jaučiau tiek aš, tiek patys žaidėjai.
Po to tarpušventyje sužaidėme lygiosiomis su „Panathinaikos“ ir sausio 1-ąją nusprendžiau laisvos dienos neskirti. Treniruotė buvo lengva, žaidėjai galėjo pasikviesti savo šeimas ir vaikus, visi kartu smagiai, bet ir turiningai praleidome laiką bei lengvai pasitreniravome.
Šis sumanymas visiškai pasiteisino. Nors kitoje dvikovoje su „Volos“ ir buvo nulinės lygiosios, bet pagal žaidimo kokybę tai buvo bene geriausias mačas šį sezoną – dominavome nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Po šių rungtynių žaidėjams skyriau dvi laisvas dienas, nes kelionė į Agrinį su „Panetolikos“ yra viena toliausių ir sunkiausių – reikia skristi iki Atėnų ir po to keturias valandas važiuoti autobusu. Daug kas abejojo, ar tai pasiteisins, tačiau mes laimėjome 4:0...
Toks tas trenerio darbas – turi numatyti ir įvertinti rizikas. Kartais tai suveikia, kartais ne.
– OFI klubą treniruojate dvyliktą savaitę. Kaip įvertintumėte šį laiką Graikijoje? Ar gavote tai, ko ir tikėjotės, o galbūt kas nors nustebino?
– Pirmiausia man tai yra didelis iššūkis, bet aš žinojau, kur einu ir kas laukia. Tai yra geras savęs pažinimas. Iki šiol visada dirbau komandose, kurios kovojo dėl aukščiausių vietų. Čia viskas yra kitaip. Buvo pačiam įdomu, kaip aš su tuo susitvarkysiu. Puikiau žinojau, kad nebus taip, kad atėjęs su burtų lazdele mostelsiu ir viskas iš karto pasikeis. Tam reikia įdirbio, mėnesio, dviejų ar net trijų.
Pirmosios kelios savaitės, laikas iki pasaulio čempionato, buvo sunkiausios. Po vieno mačo buvome net paskutinėje turnyro lentelės pozicijoje. Supranti, kad dar tik pradedi darbą, kad tavo idėjos pasimatys vėliau, tačiau situacija nėra maloni. Supranti sirgalių nepasitenkinimą, supranti ir matai, kaip jaučiasi ir išgyvena žaidėjai. Pirmą kartą karjeroje pamačiau, su kokia realybe ir nuotaikomis susiduria klubai, kurie kovoja dėl išlikimo.
Per tą mėnesį tikrai gerai padirbėjome, supratome vieni kitus, žaidėjai po truputį perpranta mano filosofiją, rezultatai gerėja ir nuotaikos dabar yra visai kitokios. Po pasaulio čempionato sužaidėme keturias rungtynes ir kiekvienose iš jų mūsų žaidimas buvo vis geresnis. Žaidėjai vis labiau pasitiki savimi, mato, kad idėjos veikia. Tai leidžia į priekį žiūrėti su kur kas didesniu optimizmu.
– Užbaigęs karjeros etapą Splite buvote siejamas su keliais klubais, tarp kurių buvo minimas – ir Anglijos „Championship“ žaidžiantis „Middlesbrough“. Kas galiausiai nulėmė, jog priėmėte OFI pasiūlymą?
– Iš tiesų turėjau nemažai ir įvairių pasiūlymų, kai kurie iš jų buvo labai geri finansiškai, bet svarstydamas juos visada galvoju apie savo svajonę. Mano tikslas yra treniruoti elitinės Europos lygos komandą ir tikiu, jog karjeros etapas Graikijoje gali būti žingsnis link to. Visada yra noras dirbti stiprioje lygoje, kur būtų didelis susidomėjimas.
Graikija yra didelė dėl futbolo išprotėjusi šalis. Ji turi penkis labai didelius ir stiprius klubus („Panathinaikos“, Pirėjo „Olimpiakos“, Atėnų AEK, Salonikų PAOK ir „Aris“), tad beveik kiekviename ture vyksta daug įdomių rungtynių. Konkurencija čia didelė, o susidomėjimas – stipresnis nei bet kurioje šalyje, kur esu dirbęs. Paprastas pavyzdys – būdami paskutinėje vietoje važiavome žaisti į Atėnus su AEK, kurie tuo metu žengė antri. 32 tūkst. vietų stadionas ir visi bilietai buvo išpirkti. Žaidėme su „Panathinaikos“ – tas pats.
Tokioje aplinkoje žaisti ir dirbti yra vienas malonumas.
– Kuo Graikijos klubinis futbolas skiriasi nuo kroatiško?
– Kroatijos HNL – jaunų žaidėjų lyga, kurioje treneriai perspektyviems žaidėjams suteikia daug šansų. Graikijoje viskas priešingai. Čia yra ketvirta pagal „senumą“ lyga pasaulyje. Beveik 60 proc. visų lygoje žaidžiančių futbolininkų – legionieriai. Čia niekam nėra svarbu auginti jaunus ir perspektyvius žaidėjus. Svarbiausia yra rezultatas, tad visi klubai perka jau paruoštus futbolininkus.
Vieta | Šalis | Amžiaus vidurkis |
---|---|---|
1. | Maltos „Premier“ lyga | 28,3 |
2. | Ispanijos „La Liga“ | 27,6 |
3. | Andoros „Primera Divisió“ | 27,6 |
4-5. | Graikijos „Super League“ | 27,2 |
Surinamo „SVB Eerste Divisie“ | 27,2 | |
6. | Turkijos „Super Lig“ | 27,0 |
7. | Anglijos „Premier“ lyga | 26,9 |
Daugelis klubų turi labai patyrusius ir žinomus trenerius. Teko žaisti prieš Salonikų „Aris“, kurį treniruoja Alanas Pardew. Peristeri „Atromitos“ treniruoja irgi visiems puikiai pažįstamas valas Chrisas Colemanas, „Panathinaikos“ treniruoja serbas Ivanas Jovanovičius, AEK – buvęs Argentinos saugas Mathiasas Almeyda, „Olympiakos“ – ispanas Michelas.
Konkuruoti tokioje aplinkoje yra labai įdomu. Kiekviena komanda yra gerai treniruojama, turi savo braižą, yra gerai atlikusi namų darbus. Man, kaip treneriui, ruoštis rungtynėms čia yra sunkiau nei Kroatijoje, bet kalbant apie asmeninį tobulėjimą, tai yra didžiulis žingsnis į priekį.
O kai neturi geriausios komandos ir valdai tą, kuri kaunasi dėl išlikimo, privalai įdėti dar daugiau darbo.
Graikijoje futbolas yra kur kas greitesnis ir intensyvesnis nei Kroatijoje. Kroatai labiau mėgsta taktinį ir pozicinį žaidimą, čia viskas yra kitaip. Graikijos stadionuose daugiau patirties, o kartu ir kokybės, dauguma žaidėjų jau žino, ką ir kaip turi daryti konkrečioje situacijoje.
Dar vienas dalykas, kuris mane čia žavi – tai, kas vyksta aplink pačias rungtynes. Kroatijoje ar Bulgarijoje tekdavo koncentruotis tik į įvykius aikštėje. Čia ir šalia aikštės vyksta labai daug veiksmo. Kovoti pradedi vos tik atvažiavęs į stadioną ir viską užbaigi tik išvykęs iš jo. Komandų sirgaliai kuria didžiulę šventę, bet kartu ir įtampą, jos netrūksta ir ant atsarginių žaidėjų suolelių, diskusijos ir spaudimas teisėjams taip pat graikiško futbolo dalis. Tokių ir panašių niuansų, apie kuriuos dirbdamas kitose šalyse tiesiog nepagalvoji, čia labai daug.
– Jau išmokote nuo to atsiriboti?
– Manau, kad sugebu ir esu iš tų, kurie išlaiko šaltą galvą ir kartais net ramina kitus. Iš kitos pusės, aš čia irgi dar tik mokausi. Kaip aš sakau, kol dar nepabuvau kiekviename lygos stadione, tol pilnos čempionato patirties neturiu. Kai būni su visais sužaidęs ir vyksti į varžovo teritoriją antrą kartą, viskas yra paprasčiau, nes jau žinai, ko tikėtis. Adaptacija prie aikščių, teisėjų, stadionų, televizijos ir fanų vis dar tęsiasi.
– Klubas įsikūręs Kretos saloje. Ar tai nesukelia papildomų rūpesčių keliaujant?
– Nelaikau tai problema. Skrydis į Atėnus trunka apie 30–35 minutes, į Salonikus – apie 50 minučių. Šiuose miestuose ir aplink juos – dauguma lygos komandų. Kitus klubus pasieki autobusais nuo šių dviejų oro uostų. Viskas gerai organizuota, skrydžiai trumpi, iki Herakliono oro uosto nuo klubo bazės irgi važiuoti reikia tik 10 minučių.
Norėčiau, kad ateityje salos faktorius kaip tik taptų mūsų konkurenciniu pranašumu, kad čia atvykus klubams iš žemyninės Graikijos dalies būtų nelengva.
Sąlygos tam yra neblogos. Graikijoje dominuoja keli didieji klubai ir jei pažiūrėsime į provincijos komandas, jas palaikantys sirgaliai kartu simpatizuoja ir kuriam nors šalies grandui. Kalbant apie OFI sirgalius to nepasakysi. Kreta yra sala, ji turi savo identitetą, čia gyvenantys žmonės palaiko tik OFI, jie tikrai nepalaiko PAO ar „Olympiakos“.
Tas užnugaris jaučiasi, jis yra stiprus ir man labai patinka, kad graikiškame kontekste mes skiriamės nuo kitų komandų. OFI fanų grupė yra viena didžiausių, seniausių ir labiausiai žinomų Graikijoje. Visi čia puikiai supranta, kad OFI atstovauja ne tik klubui, bet visai salai.
Mūsų namų stadionas irgi yra išskirtinis ir savitas. Jis pastatytas gyvenamųjų namų rajone, angliško stiliaus, kai kas rungtynes gali stebėti netgi iš savo namų balkono (juokiasi). Techninė zona – vos pusė žingsnio, sirgalių tribūnos – prie pat. Spaudimas iš mūsų sirgalių varžovų treneriui ir suolui visuomet yra milžiniškas.
– Splite vietos sirgalių buvot ypač mylimas ir net negalėdavote ramiai praeiti pagrindine miesto gatve Riva. Kaip sekasi belstis į OFI fanų širdis?
– Tiek žaidėjus, tiek trenerius Heraklione irgi atpažįsta. Gal dėmesys ir nėra toks didžiulis kaip Splite, tačiau reikia suprast, kad čia mes dar nieko ir nenuveikėme, namuose sunkiai sugebame laimėti...
Kai bus rezultatas, turbūt viskas pasikeis ir čia. Susidomėjimas komanda ir klubu yra didelis. Pavažinėjus po Kretą galima pamatyti daugybę įvairių piešinių ir grafičių, kurie skirti OFI, palaikymas čia karštas, rimtas ir svarbus.
Galbūt OFI pastaraisiais metais ir prarado savo pozicijas, bet tai yra didis klubas. Jei pakalbėsit su vyresniais Kretos gyventojais, jie puikiai prisimins, kad devintajame dešimtmetyje jų komanda kėlė pasididžiavimą ir rimtai kibdavo į atlapus Graikijos futbolo milžinams.
OFI sirgaliai yra nuoširdūs – žaidi blogai, tave nušvilps, žaisi gerai, nors ir nelaimėsi – pagirs. Futbolą graikai tikrai supranta, tik tiek, kad yra pietiečiai ir kur kas mažiau valdo emocijas.
– Pačią salą ir jos sostinę Heraklioną jau spėjote pažinti?
– Porą pirmų savaičių gyvenome viešbutyje Harakliono centre, tai šiek tiek teko apsiprasti. Apskritai Kreta yra labai kompaktiška, viskas čia arti – iki klubo bazės tenka važiuoti 10–15 minučių automobiliu, nuo Herakliono – irgi apie 15 km.
Kretoje turistinis sezonas prasideda vasarą, todėl dabar – ramu. Pajūrio miestelių kavinės ir mažos parduotuvės kol kas nedirba, tad apsipirkti ar šiaip kokiais reikalais irgi tenka vykti į Heraklioną. Kai saloje nėra turistų, tai ir pats labiau esi pastebimas, nes vietiniai puikiai vieni kitus pažįsta ir žino, kas yra kas. Panašiai būdavo ir Splite. Vasaros metu ten klubo žaidėjams ir treneriams irgi buvo lengviau, nes kur kas lengviau ištirpti didžiulėse turistų miniose.
– Kroatijoje jus gerai pažinojo ir varžovų ekipų sirgaliai, nes būdavote dažnas svečias kitų komandų namų rungtynėse. Dėl Kretos geografinių ypatumų įpročio lankytis kituose stadionuose turbūt teko atsisakyti?
– Čia nelabai įmanoma, nes reiktų skrist į Atėnus, tada važiuot automobiliu ir pan. Todėl analizuojame priešininkus per vaizdo įrašus.
– Ar galima palyginti graikų ir kroatų žurnalistus?
– Manau, kad spaudimas čia yra didesnis, tačiau nuotaikos nemažai priklauso ir nuo rezultatų. Sezono pradžia buvo sunki, komanda nesugebėjo laimėti namuose, žaidė prastai, nusivylimas buvo didelis. Žurnalistai dirba savo darbą, o kai yra blogai, jie ir rašo, kad yra blogai, ar klausia, kodėl taip yra.
Dirbant „Hajduk“ emocinis fonas buvo kitoks. Mes laimėjome kelias pirmąsias rungtynes, pradėjome kovą dėl čempionų titulo, tad ir nuotaikos visų buvo kur kas pakilesnės.
Čia pradžia buvo kitokia. Lygiosios, pralaimėjimas, pralaimėjimas, paskutinė vieta lentelėje... Negali norėt, kad žiniasklaida rašytų labai gerai ar fanai plotų. Kaip ir visur gyvenime – pagarbą turi nusipelnyti.
– Tokiu metu turbūt labai svarbus klubo valdžios pasitikėjimas...
– Jį jaučiu. Čia turbūt yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl esu Kretoje. Man labai patiko tie žmonės, kurie stovi prie komandos vairo ir valdo ją. Imponuoja klubo vadovų požiūris, toliaregiškas matymas, kaip ir kokiais būdais jie nori pasiekti užsibrėžtus tikslus. Turbūt todėl mes gana greitai bei nesunkiai radome bendrą kalbą.
Klubo savininkas yra Michaelas Bousis – graikas, kuris daugiausiai laiko praleidžia JAV. Jis gyvena už Atlanto, tad su juo mes dažniausiai kalbamės telefonu. Tai labai supratingas ir šiltas žmogus, jo vizija man yra labai artima. Amerikietiškų profesionalių sporto klubų virtuvė mane visuomet labai domino.
Generalinis direktorius Minas Lysandrou taip pat yra vienas geriausių ir labiausiai vertinamų savo srities profesionalų visoje Graikijoje. Prieš tai jis dirbo AEK klubo valdybos pirmininku, buvo Graikijos futbolo lygos prezidentas. Labai išsilavinęs, taktiškas ir protingas žmogus.
Man visada labai svarbu dirbti su žmonėmis, kurie turi panašias vertybes ir idėjas. OFI gal ir nėra didelis klubas, bet čia dirba labai daug savo srities profesionalų.
– Į Kretą atvykote ne tik su savo bendražygiais Mariumi Skinderiu ir Justinu Gasiūnu, bet ir naujuoju vaizdo įrašų analitiku – 25-erių Jonu Skinderiu. Kaip kilo mintis suteikti šansą tokiam jaunam specialistui?