Į Latvijos rinktinę net šešis savo auklėtinius iš Rygos RFS klubo išsiuntęs V.Dambrauskas žino situaciją naujo trenerio vadovaujamoje kaimynų rinktinėje ir su nusivylimu stebi savo tautiečių kovas.
Lietuviai trečiadienio vakarą nesėkmingai startavo Baltijos taurės turnyre - Edgaro Jankausko auklėtiniai 0:2 pralaimėjo Estijos nacionalinei komandai, o internete vėl nuvilnijo žaidimu ir rezultatu nusivylusiu aistruolių kritikos banga.
Karčių žodžių savo šalies komandai negailėjo ir V.Dambrauskas. Buvusio Vilniaus „Žalgirio“ trenerio teigimu, Lietuvos rinktinės futbolininkų pasiteisinimai akcentuojant nusiteikimo ar noro stoką – nepateisinami. Futbolo specialistas tokiems žaidėjams drąsiai patarė susimąstyti, ar išvis verta žaisti nacionalinėje komandoje.
Tiesa, V.Dambrauskas rado ir pateisinimų: Baltijos taurė nėra itin svarbus turnyras, o tik draugiškos rungtynės. Maža to, kai kurie futbolininkai jau yra baigę sezoną ir gyvena atostogų režimu.
Reabilituotis E.Jankausko ekipa galimybę dar turės birželio 5-ąją, kai LFF stadione lietuviai priims Latvijos komandą.
Tačiau Latvijos futbolininkus gerai pažįstantis V.Dambrauskas perspėja, kad lengva nebus, mat trenerį pakeitę latviai nebebus ta pati komanda, kuri gali juokinti pralaimėjimu Gibraltarui ar lygiosiomis su Farerų salų komanda.
– Kokį įspūdį paliko trečiadienio rungtynės ir Lietuvos rinktinės žaidimas? – 15min paklausė Valdo Dambrausko.
– Aš, kaip, manau, ir kiekvienas lietuvis, ar kiekvienas, kuris domisi Lietuvos futbolu, tikėjausi daug daugiau. Ir žaidėjai turėjo optimizmo, pasitikėjimo savo jėgomis, bet aikštėje to nepamatėme.
– Kokios pagrindinės bėdos lėmė tokį žaidimą?
– Čia tik rinktinės treneris ir žaidėjai gali tai pasakyt. Visi žino, kada pasibaigia sezonas, todėl tokios draugiškos rungtynės ar toks turnyras... Ką mes besakytume, ką žaidėjai besakytų, tai nėra ta pati motyvacija, kaip, sakykime, atrankos rungtynėse. Tuo labiau kai žaidžiama išvykoje. Kai kuriems žaidėjams sezonas baigėsi prieš 2-3 savaites. Taip, jie pailsėjo, kai kurie jau pradėjo sportuoti, bet tai nėra tas pats, kas atvažiuoti būnant geros formos, kai dar žaidi šalies čempionate. Dabar jau žaidėjai įėję į atostogų ritmą ir sugrįžti iš jo ir sužaisti aukštam lygy, tai...
Niekada nejaučiau, kad Lietuvai ta taurė yra kažkiek svarbi ar prestižinė
Jei galvojame, kad galime, tai apgaudinėjame save. Vakar, ypač rungtynių pabaigoje, tai ir buvo matyti. Kai kuriems gal ir jėgų trūko, ir iš ritmo buvo išėję. Draugiškos rungtynės yra draugiškos rungtynės. Kada komandos ruošiasi pasaulio čempionatui, tada taip, žaidėjai nori pasirodyti, bet šitos rungtynės nemanau, kad yra labai reikalingos, ir nemanau, kad jos labai daug duoda.
– Vis tik Baltijos taurė, tai turnyras.
– Nu ir koks čia turnyras (šypsosi)? Čia toks turnyras, kad sužaidžiam draugiškas rungtynes ir ale Baltijos taurė. Kažkaip nežinau, niekada nejaučiau, kad Lietuvai ta taurė yra kažkiek svarbi ar prestižinė. Sužaidėm, pasitikrinom, treneriai galbūt neturėjo visų pagrindinių žaidėjų, kurie dar žaidžia čempionatuose. Pakvietė daugiau žaidėjų, kurie žaidžia A lygoje, kai kurie debiutavo, treneriai pamatė, ar galima su jais dirbti, kaip jie atrodo šitame fone. Viskas, ką reikia, gauname.
Galbūt sirgaliai mato tik rezultatą ir nori kitokio rezultato, bet, net jei jis būtų kitoks, kas iš to? Kas pasikeistų? Ar jau galėtumėm sakyt, kad žaidimą pagavom? Manau, kad taip nėra. Sužaidėm? Sužaidėm. Manau, kad Lietuvoje prieš Latviją bus daug geriau, nes prisijungs dar žaidėjų, žaisim namuose ir gal nusiteikimas kitoks bus.
Kaip ir visiems, man nepatinka skaityti, kai patys žaidėjai duodami interviu kalba, kad nebuvo nusiteikimo, buvo neužsivedę. Gal tada ir nereikia važiuoti, jei negali iš savęs išsireikalauti to jausmo. Tiesiog reikėtų sąžiningai sau prisipažint ir pagalvot, kad „gal neturėčiau ten būt tuo metu, kada negaliu užsivesti ir negaliu nusiteikti“, nes treneriai nedirba klubuose, atiduoda visą save, ruošiasi, analizuoja, galvoja, dėlioja, kaip čia sužaist, pasiruošt, o jei kai kurie atvažiuoja ir sako „negalim užsivest, negalim nusiteikt, mums reikia padaužyt, kad mes pradėtumėm žaist“, na tai nežinau, čia reikėtų pasidaryti išvadas.
– Bet, jei žvelgtumėme giliau, tai paskutinis periodas, kurį galima skaičiuoti mėnesiais ar metais, atrodo prastokai. Nors atrankos pradžia buvo nebloga, bet vėliau žaidimas krito. Kokias matot to priežastis? Jei kalbant apie nusiteikimą, tai gal per vieną langą galima ir nenusiteikti, bet, tikriausiai, ne per visus?
– Būtų galima visą dieną šių priežasčių paieškai paskirti. Aš manau, kad tai nėra vien žaidėjai ir treneriai. Aišku, jie atsako už rezultatą, bet manau, reikia daug plačiau žiūrėti į visą struktūrą, į mūsų futbolo lygį, paruošimą.
Aš manau, kad dabar į Lietuvos rinktinę pakliūti yra lengviausia per visą mūsų istoriją
Taip, atrankos pradžioje porą rungtynių neblogai sužaidėm, porą lygiųjų pasiekėm, bet tai irgi nebuvo tokie rezultatai, kurie verstų aikčioti. Kitos šalys, kitos komandos turi rezervų, gal jos kažkada mūsų neįvertino, bet jos ruošiasi, jos turi žaidėjų, turi konkurenciją, turi žaidimo stilių, kuris nesikeičia daug metų, jaunimas ateina paruoštas ir moka prisitaikyti, o pas mus viskas statiškai.
Tie žaidėjai, kurie buvo – liko, naujų neiškilo, konkurencijos neturim. Tie, kurie yra rinktinėje, jų niekas nestumia. Aš manau, kad dabar į Lietuvos rinktinę pakliūti yra lengviausia per visą mūsų istoriją. Jei prisimintume, kas buvo prieš kokius 15 metų, tai tuomet vien puolėjus galėjai rinktis iš 7–8 pavardžių, o iš ko dabar pasirinkti?
Tie patys žaidėjai... Taip, jie atiduoda save, daro viską, ką gali, bet, kada nėra konkurencijos, kada niekas nelipa ant kulnų, kada tu gali leisti sau pasakyti, kad „ai, aš neužsivedžiau, nesužaidžiau“ ir tu vis tiek žaisi vėliau, nes tų geresnių ir stipresnių nėra, tada taip va ir važiuojam.
Čia reikia žiūrėti į visos Lietuvos futbolo problemas. Tą kalbu ne aš vienas, čia visi mes apie tai pakalbam. Šitoje vietoje ir esam pasaulio čempionai, nes labai gerai mokam pakalbėt, bet, kai ateina laikas ką nors padaryt, tai niekas pas mus niekada neįvyksta.
Šitoje vietoje ir esam pasaulio čempionai, nes labai gerai mokam pakalbėt, bet, kai ateina laikas ką nors padaryt, tai niekas pas mus niekada neįvyksta
ir niekas nejuda. Taip jau daugybę metų, o rinktinė yra viso šito veidas, kuris parodo, kur mes esame nuėję ir ką mes darom. Čia ne tik apie nacionalinę, bet ir apie jaunimo rinktinę galima tą patį pasakyti.
– O ar nekliba Edgaro Jankausko kėdė?
– Tai čia ar Jankauskas, ar Petrauskas, ar Steponauskas... Nu ir kas? Jei mes kalbame apie struktūrines problemas, apie rinktinę tik kaip apie veidą, tai kas iš to? Gerai, bus ne Jankauskas, bus Petrauskas. Kas nuo to pasikeis? Aš kaip tik manau, kad šitas rinktinės štabas įnešė naujovių, daro kryptingą darbą. Taip, gal vietomis pritrūksta patirties, bet mes neturim tokių, kurie viską mokėtų ir viską galėtų padaryti. Manau, ne tai yra pagrindinė problema. Neabejoju, kad treneriai ruošiasi, padaro darbą, bet ir žaidėjai turi pasižiūrėti į veidrodį ir pagalvoti, ką jie sako, kaip jie sako ir kodėl jie tą sako, ir prisiimti atsakomybę, kad „jei aš negaliu, tai galbūt kažkuriuo metu ir neturėčiau ten būti“.
– O gal kai kuriems rinktinės žaidėjams tie Lietuvos marškinėliai labiau kelia depresiją nei malonumą ir garbę?
– Aš manau, kad kiekvienam žaidėjui tai yra garbė, galbūt jie kartais net per daug save plaka, kada jiems nepasiseka, nes tie lūkesčiai... Kad ir kaip būtų, mes – lietuviai – nepriklausomai nuo rezultatų, turime įžūlumo reikalauti. Net jei ta mūsų rinktinė FIFA reitinge užimtų 208 ar 210 vietą ir žaistų su pirmo trejeto komanda, vis tiek mes reikalautume ir galvotume, kad gal kaip nors praslysim. Kai kada mes galbūt netinkamai vertinam, kurioje vietoje mes esame tame europiniame ar pasauliniame kontekste, nes reikia pripažinti, kad einam į apačią, esam labai žemai ir nesu įsitikinęs, kad esame pasiekę dugną. Aš manau, kad gali būti dar blogiau.
Net jei ta mūsų rinktinė FIFA reitinge užimtų 208 ar 210 vietą ir žaistų su pirmo trejeto komanda, vis tiek mes reikalautume ir galvotume, kad gal kaip nors praslysim
– Tai tą anglišką posakį „dangus yra riba“ galima keisti į „dugnas yra riba“?
– Būtų gerai, jei tai dugnas, nes nuo dugno dar atsispirti gali, bet einam žemyn ir to dugno niekur nėra. Kol nepradėsim dirbti kitaip ir kelti lygį bei futbolo kultūrą, tai taip ir bus visą laiką: ieškosim kažko, braidžiosim tamsoje, kažkada, kaip aklai vištai grūdas kažkur kažkas nukris, prieš ką nors laimėsim ir vėl sakysim, kad futbolas kyla, bet tai tik apakina, o nematome, kad stovime vietoje, kai kitos šalys eina į priekį.
Ir tuos pačius estus matome. Turim sau sąžiningai pripažinti, kad rezultatas – pagal jėgas, pagal žaidėjus, pagal tai, kaip žaidėme.
– Laukia Latvijos rinktinė, jūs pats pažįstat ten ne vieną žaidėją. Ką gali ši komanda pasiūlyti ir ar tai yra dar grėsmingesnis žvėris nei Estija?
– Aš manau, kad, jei būtumėme su Latvija žaidę prieš kokius tris mėnesius, tai sakyčiau, kad esame stipresnė, geresnė komanda, bet per tris mėnesius Latvijos rinktinėje daug kas pasikeitė.
Visų pirma, jie pakeitė trenerį, atėjo suomis Mixu Paatelainenas, jo debiutas bus rungtynėse su estais, o tada antras savo rungtynes jis žais su Lietuva. Aš manau, kad Latvijos komanda, kuri neseniai pralaimėjo Gibraltarui, lygiosiomis su Farerais sužaidė, bus visai kitokia. Pagal žaidėjų parinkimą ir emocijas tai bus komanda, kurios žaidėjai labai norės įrodyti, kad jie gali žaisti. Tenka sekti, kaip vyksta pasiruošimas ir su kai kuriais žaidėjais tenka pabendraut, tai manau, kad ten nuotaikos bus visiškai kitokios ir latviai atvažiuos visai kitaip nusiteikę. Nemanau, kad bus bent kiek lengviau nei su estais. Kiek žinau, treneris bando žaisti agresyvų futbolą, nebijo rizikuoti ir tikrai nebus lengva.
