– Ar „Žalgiris“ turi rimtų varžovų Lietuvoje?
– Problemų kartais būdavo, bet „Žalgiris“ Lietuvoje yra galybė. Manau, kad tai stipriausias tos Europos dalies klubas, įskaitant Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kalbu apie organizaciją, sportines žaidėjų galimybes, finansus. Visa tai yra iš tiesų europinio lygio.
– Koks yra žaidimas A lygoje? Žaidėjai remiasi jėga ar technika?
– Stipriausi klubai stengiasi žaisti malonų akiai futbolą. Silpnesnės komandos dažniau naudoja fizinę jėgą.
– Ar Lietuvos klubinis futbolas vystosi?
– Viskas eina gera linkme. Daugėja infrastruktūros, kaskart daugiau žmonių ateina į rungtynes, nors išlieka futbolininkų problema, nes labai sunku yra raškyti tikras žvaigždes.
– Pats tapote šios lygos žvaigžde?
– Neperdėkime. Nesijaučiu jokia žvaigždė. Niekada ja ir nebuvau. Drąsiai galiu save vertinti išsiskiriančiu Lietuvos lygos žaidėju, bet jokiu būdu ne žvaigždūnu. Atvykau iš Lenkijos į Vilnių, parodžiau save neblogai ir daug žmonių žinojo tai, kad išsiskiriu, bet žvaigžde niekada nebuvau.
– Kamilio Bilinskio ir Mareko Zubo draugija padėjo aklimatizuotis?
– Jų buvimas man padėjo, bet tai buvo trumpai. Buvau ten tik tris mėnesius. Kelionė į Lietuvą buvo pirma mano išvyką į užsienį ilgesniam laikui, tad lenkų buvimas šalia mane stiprino. Labiausiai mane palaikė Kamilis, bet treneriui taip pat esu dėkingas už pasitikėjimą ir šansą, kurį jis man suteikė.
– Kokia kalba kalbėjotės rūbinėje?
– Trenerio Mareko Zubo laikais kalbėjomės angliškai, nes visi mokėjo tą kalbą ir sugebėjome susikalbėti. Asmenines rekomendacijas gaudavau lenkiškai.
– O kai Marekas Zubas išėjo ir atėjo Valdas Dambrauskas?
– Situacija pasikeitė, nes šis treneris mokėjo daugiau kalbų. Tautiečiams kalbėjo gimtąja kalba, daugumai – angliškai, o futbolininkams iš Baltarusijos ir Armėnijos – rusiškai. Rūbinėje buvo ganėtinai triukšminga ir kiekvienas kalbėjo savo kalba, o treneris trijomis.
