Sporto grupė „Facebook“ tinkle. Junkis ir tu, spausk LIKE.
Gera dovana prieš Kalėdas futbolo aistruoliams – į galvą įremtas pistoletas. Taip liūdnai ironizavo buvęs „Hearts“ saugas Paulas Hartley, perskaitęs klubo kreipimąsi į aistruolius, kurių prašoma skubios finansinės pagalbos. Atrodo, kad prieš septynerius metus paskelbta revoliucija baigiasi triuškinamu pralaimėjimu – jei kitą savaitę nebus apmokėta 450 tūkst. svarų sterlingų sąskaita, lapkričio 17-oji gali tapti 1874 metais įkurto „Hearts“ laidotuvių data.
Prabanga – jau istorija
Romanovo revoliucija. Taip 2005 metais škotų žiniasklaida pakrikštijo Kauno verslininko atėjimą į ties bankroto riba atsidūrusį futbolo klubą. Tada naujasis savininkas svaičiojo apie būsimą pergalę UEFA čempionų lygoje. Dabar jis ieško būdų atsikratyti „Hearts“ akcijų.
Jau pirmą sezoną mecenato iš Lietuvos komanda pateko į Čempionų lygos atrankos turnyrą. Dabar V.Romanovo samdytas klubo direktorius kalba apie tai, kad žaidėjų algų biudžetas turėtų sumažėti iki 3,5 mln. svarų, bet aistruoliai džiaugtųsi, jeigu tai būtų vienintelė rūpestį kelianti žinia – „Hearts“ skolos tarsi tarakonai į viešumą lenda iš visų kampų, o klubo atstovų noras, kad jas apmokėtų kas nors kitas, matomas vis aiškiau.
Nedaugelis komandos gerbėjų dabar prisimena prabangų 2006–2007 metų sezoną, kai V.Romanovas leido sau mokėti žaidėjams 12,5 mln. svarų algų. Tokio švaistymo metas – istorija, kuri kažin ar kada nors pasikartos „Tynecastle“ stadione.
Buvo laikai, kai V.Romanovas užsakinėdavo „Hearts“ rungtynių televizijos transliacijas tik todėl, kad negalėdavo nuvykti į Škotiją. „Vlad's TV“ (Vlado televizija) – tokiomis antraštėmis iš turtuolio įgeidžių tada šaipėsi Edinburgo žiniasklaida. „Hearts“ savininkas būriais nuomojo klubui žaidėjus iš savo valdomo „Kauno“, kad, pasak gandų, mokesčius galėtų mokėti ne britų salose, o Lietuvoje. Ir iš šio fakto škotai mėgo pasijuokti.
Prisijuokė. Algas žaidėjams „Hearts“ vėlavo mokėti dešimt iš pastarųjų dvylikos mėnesių. Klubas bylinėjasi dėl 1,75 mln. svarų nesumokėtų mokesčių, o šią savaitę „Hearts“ paskelbė ultimatumą, kuriuo prašo skubios aistruolių pagalbos.
„Hearts“ skolos siekia 22 mln. svarų – maždaug tiek pat, kiek buvo tada, kai V.Romanovas perėmė klubo valdymą. Paprašyti sumokėti beveik pusę milijono svarų, klubo aistruoliai viešai diskutuoja: ar tikrai tik tiek? O gal netrukus teks išgirsti apie naujas skolas?
Tik pradžia buvo gera
Prieš septynerius metus „Hearts“ gerbėjai buvo pasirengę nešioti V.Romanovą ant rankų. Gelbėtojas iš Lietuvos ne tik perėmė klubo skolas, bet ir atšaukė buvusių vadovų planus parduoti „Tynecastle“ stadioną.
Komanda, sustiprinta legionieriais – čekais Rudi Škacelu, Romanu Bednaru, lietuviais Edgaru Jankausku, Deividu Česnauskiu, Sauliumi Mikoliūnu – skynė pergales. Ekscentriško savininko išsišokimus, pavyzdžiui, sprendimą atleisti trenerį George'ą Burley tada, kai komanda tvirtai pirmavo Škotijos „Premier“ lygoje, aistruoliai, nors ir niurnėdami, atleisdavo.
Lapkričio 17-oji gali tapti 1874 metais įkurto „Hearts“ laidotuvių data.
Bet atėjo 2008-ieji ir pasaulinė ekonomikos krizė. „Hearts“ caro, tuo metu jau išgyvendinusio iš klubo ir vykdomąjį direktorių Philą Andertoną, ir prezidentą George'ą Foulkesą, kuris, beje, buvo pagrindinis klubo perdavimo V.Romanovui iniciatorius, rūmų slenkstį peržengė sumaištis ir pirmieji panikos požymiai.
„Hearts“ teko veržtis diržus. Klubas atsisakė geriausiai apmokamo savo žaidėjo Mauricio Pinillos, kurio sąskaitą kiekvieną savaitę papildydavo 12 tūkst. svarų, ir 9 tūkst. svarų per savaitę kainavusio Mirsado Bešlijos.
Gali būti, jog netrukus teks konstatuoti, kad tai buvo pabaigos pradžia. V.Romanovas, kažkada garsiai rėkęs apie Škotijos futbolo teisėjų ir didžiųjų Glazgo klubų „Celtic“ bei „Rangers“ mafiją, praėjusių metų pabaigoje pradėjo kalbėti apie savo atvėsusią aistrą futbolui ir apie norą parduoti „Hearts“. Pradžiai sirgaliams buvo pasiūlyta įsigyti 10 procentų akcijų, kurių kaina – 1,78 mln. svarų.
Galimi scenarijai
„50 milijonų svarų“, – kalbėdamas su Rusijos žiniasklaida kainą, kuria vertina „Hearts“, nurodė klubo savininkas. Esą pusę šios sumos sudaro klubo turtas, kitą pusę – žaidėjų kaina.
Škotų žurnalistas Stuartas Bathgate'as skaičiavo kitaip: skolos – 22 mln. svarų, akcijos – 18 mln., iš viso – 40 mln. svarų. Akcijų kaina paskaičiuota paprastai – V.Romanovo nurodyta dešimties jų procentų vertė padauginta iš dešimties.
Bet dabar Edinburgui svarbiausios ne skaičių su septyniais nuliais kombinacijos, o galimi artimiausių įvykių scenarijai. „Hearts“ direktorius Sergejus Fedotovas teigia, kad vienas jų – pastangos sumažinti žaidėjų algų biudžetą iki 3,5 mln. svarų, tuo pat metu stengiantis išsaugoti svarbiausių futbolininkų branduolį. Pernai vasarą ekipos žaidėjų algų biudžetas siekė 8 mln. svarų.
Scenarijus, kurį realizuoti nebus lengva – dirbti už mažesnę algą pirmiausia teks įkalbinėti žaidėjus, kurių kontraktai baigiasi po šio sezono. Tokių yra daugiau nei dešimt. Bent trečdalį jų – komandos kapitoną Marių Žaliūką, Andy Webbsterį, Darreną Barrą, Ryaną McGowaną, Andrew Driverį – galima vadinti komandos lyderiais.
R.McGowanas jau pareiškė, kad jam ir jo agentui pradinis „Hearts“ pasiūlymas pasirodė nepriimtinas.
Jei S.Fedotovo vizija taptų tikrove, „Hearts“ sirgaliai būtų laimingi. S.Bathgate'as svarsto ir kitas galimybes. Viena jų – Edinburgo klubą ištiks „Glasgow Rangers“ likimas. Daugkartinis Škotijos čempionas po to, kai nesumokėjo 9 mln. svarų mokesčių, o visas savo skolas sugebėjo išpūsti iki 134 mln. svarų, atsidūrė administratorių rankose ir buvo ištremtas į ketvirtą Škotijos futbolo divizioną.
S.Bathgate'o nuomone, ši tikimybė – reali: kam mokėti 40 mln. svarų, jei galima sulaukti administravimo proceso pradžios ir viską pradėti nuo nulio? Kita vertus, škotai vis dar turi viltį, kad V.Romanovui „Hearts“ likimas – ne tuščias garsas. Jie tikisi, kad verslininkas iš Lietuvos pabandys atgauti bent dalį to, ką investavo.
V.Romanovo era į „Tynecastle“ atnešė dvi Škotijos taures, čempionato sidabrą, dvi bronzas bei aštuonis sezonus savame stadione, kurių nebūtų buvę, jei kaunietis nebūtų ištiesęs rankos merdėjusiam klubui. Ar to užtenka, kad V.Romanovas išsaugotų gerą vardą Škotijoje?
Šioje vietoje galbūt tinka nelinksmas S.Bathgate'o pokštas: „Rangers“ rungtyniauja ketvirtame divizione, bet jie lieka komanda, kuri žaidžia „Ibrox“ stadione. „Hearts“ škotiško futbolo užkulisiuose gali atsidurti nebeturėdamas namų.
| Problemų lyga |
|
Finansinės problemos Škotijos „Premier“ klubus purto visą pastarąjį dešimtmetį. Pirmoji rimta krizė juos ištiko 2002-aisiais, kai lyga atmetė „Sky Sports“ 45 mln. svarų vertės pasiūlymą ir nusprendė kurti savo televiziją „SPL TV“. Šią idėją blokavo „Celtic“ ir „Rangers“ – didysis Glazgo duetas pasinaudojo tuo metu galiojusia taisykle, kuri teigė, jog dviejų klubų „veto“ užtenka, kad sprendimas nebūtų priimtas. Rezultatas – administravimo procesas buvo pradėtas įsiskolinusiems klubams: pradžioje – „Motherwell“, vėliau – „Dundee“ ir „Livingston“. Visi šie klubai išsikapstė iš sudėtingos situacijos, bet televizijos sutartys ir vėliau kėlė problemų. Taip nutiko tada, kai lygai kelis milijonus svarų įsiskolino airių televizijos bendrovė „Setanta“. 2008 m. žlugo „Gretna“. Vasarį šio klubo savininkas Brooksas Milesonas nutraukė paramą dėl sveikatos problemų. Lapkritį B.Milesonas mirė ištiktas širdies smūgio. 2008–2009 m. „Premier“ lygos klubų pajamų ir išlaidų deficitas sudarė 22 mln. svarų, bet tik dėl dviejų klubų – „Rangers“ ir „Hearts“, kurio žaidėjų algos vienu metu sudarė net 126 proc. sezono pajamų – neįtikėtinai prastų finansinių rezultatų. 2010-aisiais „Hearts“ sugebėjo sumažinti savo skolas maždaug 20 proc. – nuo 36 mln. iki 30 mln. svarų. „Rangers“ viskas baigėsi daug liūdniau – legendinis klubas išlėkė pro savo skolų kaminą į pusiau mėgėjiško futbolo orbitą. |
Šį straipsnį taip pat galite skaityti savaitraštyje „15min“.
