Net ir neturėdamas žaidybinės praktikos 25-erių metų vilnietis yra gyvybiškai svarbi figūra Lietuvos rinktinėje. Vyriausiasis komandos strategas E.Jankauskas pasitiki savo auklėtiniu net ir matydamas, kad klubinė žaidėjo karjera pastaraisiais metais įstrigo aklavietėje.
„Beliko tik Arvydui surasti vietą klube, kad ir jis turėtų žaidybinės praktikos. Tačiau jis yra labai talentingas futbolininkas ir tikiuosi, kad galiausiai ši istorija išsispręs“, – kalbėjo Lietuvos rinktinės vairininkas.
Skirtingai nei „Bochum“ treniruojantis olandas Gertjanas Verbeekas, E.Jankauskas savo taktinėse schemose A.Novikovui suteikia daug laisvės, o žaidėjas už pasitikėjimą jau spėjo atsidėkoti solidžiu žaidimu tiek rungtynėse su Lenkija, tiek pirmojoje 2018 metų pasaulio čempionato atrankos dvikovoje su Slovėnija.
15min žurnalistas susitiko su A.Novikovu Glazge, kur nacionalinė komanda ruošiasi šeštadienį vyksiančioms antrosioms ciklo rungtynėms su Škotija.
– Arvydai, Škotijoje praleidote net penkerius savo karjeros metus. Ką jums reiškia sugrįžimas į šią šalį? – pradėjome pokalbį su A.Novikovu.
– Čia prabėgo puikūs metai. Paskutinį kartą Škotijoje 2013-aisiais, kai dar atstovavau Edinburgo „Hearts“. Vis planuodavau sugrįžti čia žiemą, per Šv. Kalėdas ar Naujuosius metus, kai Edinburgas būna ypač gražus, tačiau niekaip neprisiruošdavau. Smagu, jog rinktinės tvarkaraštis vėl bent trumpam sugrąžino mane į šią šalį. Jaučiu, jog tai dar tikrai ne paskutinis kartas, kai svečiuojuosi Škotijoje. Galbūt sugrįšiu čia ir rungtyniauti.
– Pasitaikius galimybei, norėtumėte sugrįžti į „Hearts“?
– Manau, kad jei toks šansas būtų, tikrai jo neatmesčiau. Būtų labai įdomu. Bet mane domintų tik „Hearts“ ir Glazgo klubų pasiūlymai. Nemanau, kad kuriame nors kitame Škotijos klube, be šių trijų, norėčiau rungtyniauti.
| Metai | Klubas |
| 2006 | „Vilnius-2“ |
| 2007 | Visagino „Interas“ (išnuomotas) |
| 2008 | „Vilnius“ |
| 2008-2013 | Edinburgo „Hearts“ (Škotija) |
| 2011 | Perto „St.Johnstone“ (Škotija, išnuomotas) |
| 2013-2015 | Auės „Erzgebirge“ (Vokietija) |
| nuo 2015 | „Bochum“ (Vokietija) |
– Škotijoje liko daug draugų?
– Tikrai nemažai, bet beveik visi jie Edinburge. Ten turime ir vieną gerą šeimos draugą. Šiuo metu pas jį yra apsistojęs mano tėtis. Jis specialiai atskrido į Škotiją stebėti rinktinės rungtynių. Abu kartu atvyks į „Hampden Park“. Taip pat vis dar šiek tiek pabendraujame su buvusiais komandos draugais, „Hearts“ klubo atstovais. Manau, kad jeigu kada nors man reikėtų bilieto į „Hearts“ rungtynes „Tynecastle“ stadione, tikrai lengvai jį gaučiau (šypsosi).
Manau, kad jeigu kada nors man reikėtų bilieto į „Hearts“ rungtynes „Tynecastle“ stadione, tikrai lengvai jį gaučiau.
– „Tynecastle“ stadionas visoje Škotijoje garsėja savo ypatinga atmosfera. Kuo ji yra tokia ypatinga?
– Taip kalbama neatsitiktinai. Stadiono tribūnos yra labai arti aikštės ir vietos sirgaliai sugeba sukurti nepaprastai gerą atmosferą. Stadionas yra labai kompaktiškas, žaisti jame yra didžiulis malonumas. Žinau, jog neseniai klubas pradėjo renovacijos darbus. Bus rekonstruota viena tribūna. Neabejoju, kad atmosfera „Tynecastle“ bus dar geresnė. Norėtųsi, kad ten žaistume su škotais. Tuomet dvikova būtų dar ypatingesnė.
– Kokie ryškiausiai momentai pirmiausia iškyla prisimenant Edinburge praleistą karjeros tarpsnį?
– Puikiai prisimenu visus įvarčius. Net įdomu prisiminti, tačiau toks vaizdas, kad Škotijoje mušiau tik gražius įvarčius (šypsosi). Edinburge jaučiausi tikrai savas, nes pradėjau klube žaisti dar devyniolikmečių komandoje. Po to gana greitai pavyko įsitvirtinti pagrindinėje „Hearts“ ekipoje.
Prisimenu savo pirmą pelnytą įvartį, po jo taip emocijos veržėsi per kraštus, kad bandžiau daryti salto. Komandos draugas sutrukdė, laimei, nenukritau ant galvos ir viskas baigėsi sėkmingai. Taip pat 2012 metais iškovojome Škotijos taurę. Nors finale nebuvau registruotas, bet jausmas, kai tavo klubas iškovoja tokį trofėjų, tikrai yra nuostabus.
Taip pat labai geras emocijas kelia Edinburgo derbiai. Škotijos čempionato tvarkaraštis sudėliotas taip, kad sausio 1 arba 2 dienomis paprastai „Hearts“ žaidžia su „Hibernian“. Prisimenu, kai viename tokia mače aikštėje pasirodžiau tik 70-ąją minutę, bet atlikau rezultatyvų perdavimą ir iškovojome pergalę 1:0.
– Šeštadienį laukia škotų egzaminas jau vilkint nacionalinės rinktinės aprangą. Praėjus mėnesiui, galbūt jau galima viską įvertinti „šaltu“ protu: ko pritrūko pirmosiose atrankos rungtynėse su Slovėnija?
– Nemanau, kad sėkmės. Tose rungtynėse turėjome progų tiek mes, tiek varžovai. Jei būtų labiau pasisekę, galėjo rezultatas būti ir 3:0, tačiau lygiai taip pat ir slovėnai galėjo pirmą įvartį įmušti gerokai anksčiau. Taigi nereikėtų visko „nurašyti“ vien tik sėkmės faktoriui. Taip, tokiu būdu paleisti pergalę yra ypač skaudu, tačiau futbole taip jau nutinka.
Gerai pagalvojus, galbūt tas paskutines minutes galėjome ir gudriau sužaisti, patempti laiką, tačiau čia yra ir kita medalio pusė. Manau, kad dauguma futbolo sirgalių matė tas pastangas, matė, kad mes net pirmaudami nesiruošėme užsidaryti gynyboje, žaidėme savo futbolą.
Jaučiasi, kad E.Jankauskas yra šiuolaikiško futbolo šalininkas.
– Kaip pasikeitė Lietuvos rinktinė prie komandos vairo stojus Edgarui Jankauskui? Ar labai jis skiriasi nuo savo pirmtako Igorio Pankratjevo?
– Kiekvieno trenerio filosofija yra skirtinga. Galbūt I.Pankratjevo metodai buvo kiek senamadiški. Dabartinis treneris pats yra ragavęs aukščiausio lygio futbolo, dirbęs su geriausiais pasaulio treneriais bei pats neseniai baigė karjerą.
Jaučiasi, kad E.Jankauskas yra šiuolaikiško futbolo šalininkas. Jaučiu, kad kai treneris dar pats rungtyniaudavo, jam labai nepatikdavo, kai priešininkas kur kas ilgiau kontroliuodavo kamuolį. Būtent tai jis labai dažnai mums akcentuoja.
E.Jankauskas siekia, kad žaisdami prieš bet kurį priešininką mes negalvotume apie aklą atsitraukimą, o vykdytume savo uždavinius ir diktuotume kampą. Jei žaidžiame mes, priešininkas žaidžia. Tada vyksta kova.
– Lietuvos rinktinė vis dar neturi ir vieno aštriausių savo ginklų – traumą besigydančio Luko Spalvio. Prisijungus jam, komandos potencialas būtų dar didesnis?
– Kiekvieno iš rikiuotės iškritusio žaidėjo mums trūksta. Lukas yra labai geras žaidėjas. Tikrai neatsitiktinai Danijoje jis įmušė 18 įvarčių ir persikėlė į Lisabonos „Sporting“. Tačiau žaidėjų pasirinkimą turime nedidelį ir mums skaudi kiekviena netektis. Štai Tomas Radzinevičius paskutinę akimirką gavo traumą ir negalėjo atvykti į šią rinktinės stovyklą. Jo netektis mums taip pat labai skausminga.
– Kokie galėtų būti Lietuvos komandos koziriai šeštadienio mače su škotais?
– Manau, kad mūsų koziris yra tas, jog visa Škotija jau dabar galvoja, kad laimės šias rungtynes. Manau, jog varžovai gali mus nuvertinti ir mes tuo turėtume pasinaudoti. Kova bus kieta. Jie kovos dėl trijų taškų, tačiau mūsų uždavinys šiame mače bus lygiai toks pats.
– Škotija – kokia tai komanda?
– Visi žino, koks yra futbolas Didžiojoje Britanijoje: kovingas, paremtas fizine jėga. Manau, jog šeštadienį bus labai daug fizinės kovos ir privalome būti tam pasirengę. Manau, jog tikrai skaudės visiems mums, tačiau turime žaisti sukandę dantis.
– Škotijos futbolą neblogai pažįstate tiek jūs, tiek Deividas Česnauskis ar Edgaras Jankauskas. Ar galime tuo kaip nors pasinaudoti?
– Treneris dirbo „Hearts“ klube, tad tikrai neblogai pažįsta daugumą Škotijos rinktinės žaidėjų. Treniruočių metu akcentuojamos škotų žaidėjų stipriosios pusės, atliekama analizė. Žiūrime daug vaizdo įrašų, kalbamės. Manau, jog jei visą tą informaciją įsisavinsime, žaisti bus gerokai lengviau.
– Pakalbėkime apie „Bochum“ klubo reikalus. Prieš mėnesį užsiminėte, kad klubo treneris nenorėjo išleisti į rinktinės stovyklą. Kaip jis reagavo jums sugrįžus į Vokietiją?
– Manau, jog situacija dar pablogėjo. Esu neregistruojamas jau ir dublerių varžyboms. Treneris pasirenka žaidėjus iš devyniolikmečių komandos, bet ne mane. Nežinau, bet atrodo, kad tai yra daroma specialiai.
Man grįžus iš rinktinės treneris pasakė tik „labas“. Kaip man sekėsi, kad žaidžiau 90 minučių, jam neįdomu. Žinojau, kad jis supyks ir nieko gero nebus. Jis sakė, kad aš esu nepasirengęs, aš maniau kitaip.
Manau, jog savo žaidimu įrodžiau tai. Nemanau, kad nepasiruošęs žaidėjas sužaistų 90 minučių prieš tokį varžovą kaip Slovėnija.
– Kaip jaučiate, ar stipriai atsiliepia žaidybinės praktikos nebuvimas jūsų sportinei formai?
– Sunku pasakyti, bet žaidėme Baltijos taurės turnyre, į kurį atvykau irgi be praktikos. Aišku, tie varžovai yra mūsų lygio, gerai su tokiu varžovu pajusti ritmą. Tuomet trečios rungtynės su Lenkija.
Manau, jog jose jau galėjau parodyti savo potencialą, sužaidžiau tikrai neblogai. Žinoma, po to vėl mėnesio pauzė ir rungtynės su Slovėnija. Šiuo laikotarpiu dar teko lankytis pas gydytojus dėl kvėpavimo problemų, daryti procedūras. Psichologiškai tikrai nėra lengva, bet treniruočių metu įsižaidi, pamatai, jog gali. Treniruotėse yra tikrai nelengva, kartais net pasilieku po jų padirbėti papildomai.
Taip jau yra, žaidėjai, kurie jam nepatinka, šanso negauna.
– Jaučiate, kad galėtumėte žaisti „Bochum“ starto sudėtyje?
– Laisvai. Treniruojuosi su visais žaidėjais, puikiai žinau, kas yra kaip, tik tiek, kad nesu registruojamas rungtynėms. Jau anksčiau treneris man sakė, kad galiu ieškotis naujo klubo. Taip jau yra, žaidėjai, kurie jam nepatinka, šanso negauna. Galbūt problema slypi tame, kad aš dėl gydymo praleidau pasirengimą sezonui. Kai praleidi jį, sugrįžti staiga į rikiuotę nėra taip lengva, o treneris jau taip pat būna susidėliojęs mintyse sudėtį.
– Kuo tai gali baigtis?
– Treniruotėse jokių nusiskundimų negirdžiu. Treneris netgi sako, kad treniruojuosi ir dirbu gerai. Šįsyk net palinkėjo sėkmės rinktinėje. Tačiau savo ateities „Bochum“ klube nematau. Žiemą būtų geriausia išvykti, tačiau susirasti pajėgų klubą nėra lengva. Esant tokioms aplinkybėms, man labai svarbios kiekvienos rungtynės su rinktine.
