Vokietijos rinktinė šiuo metu užima futbolo olimpą. Į Konfederacijos taurę dabartinis rinktinės strategas Joachimas Lowas atsivežė jaunimo kupiną rinktinę, kuri galų gale išsivežė trofėjų į Vokietiją. Kur nepažiūrėsi, ten pamatysi jauną talentingą vokietį, kuris supranta savo funkcijas, žino, ko iš jo reikalauja treneris. Į pasaulio čempionatą J.Lowas gali atvežti 4 skirtingas rinktines ir visos jos bus konkurencingos bei stiprios. Į galvą ateina klausimas – kaip? Iš kur Vokietijoje tiek daug stipraus ir talentingo jaunimo?
Fiasko paskatino reformas
2000-ųjų metų Europos čempionatas Vokietijos futbolo rinktinei buvo katastrofiškas. Kažkada buvusi viena stipriausių komandų futbolo pasaulyje nesugebėjo išeiti iš savo grupės, vokiečiai per trejas rungtynes surinko vieną tašką ir pelnė vos vieną įvartį. Absoliutus fiasko. Tų metų paskutiniu lašu tapo, kad Vokietijos rinktinės geriausiu žaidėju buvo laikomas 39-metų Lotharas Matthausas. Po stiprios L.Matthauso, J.Klinsmanno futbolininkų kartos kitos neatsirado, rinktinėje trūko jaunų žaidėjų.
Iš 23-ijų žaidėjų, kurie laimėjo 2014-ųjų metų pasaulio čempionatą, tik DU niekad nesitreniravo jaunimo paruošimo centruose.
Pokyčiai turėjo būti greiti ir staigūs, nes Vokietija gavo teisę priimti pasaulio čempionatą 2006-aisiais metais. Tuo metu rinktinė buvo krizėje, nebuvo kam žaisti.
Savo nepasitenkinimą tokia situacija išreiškė rėmėjai. Vokietijos ekonomikos milžinai, kurie palaikė bei rėmė Vokietijos futbolo rinktinę ir Vokietijos Futbolo Sąjungą (DFB – vok.k.), parodė, jog yra nepatenkinti silpnais rinktinės rezultatais. Dėl prastų rezultatų rėmėjų įvaizdis katastrofiškai krito. Tačiau rėmėjai pasisakė, jog dalyvaus futbolo reformų realizacijoje.
DFB tuo metu vadovavo 75 metų funkcionierius Egidius Braunas, vienas iš Vokietijos futbolo nomenklatūros patriarchų. Jis tapo populiarus padedant vargšams bei įkūrė aukų fondą, tačiau neefektyviai vadovavo vokiečių futbolui 90-aisiais. Po visų fiasko E.Braunas atsisakė dalyvauti eiliniuose rinkimuose.
Naujas prezidentas turėjo ar netgi privalėjo ieškoti būdų, kaip reformuoti Vokietijos jaunimo futbolą, šis klausimas turėjo tapti svarbiausiu pretenduojant į DFB vadovo postą. Tokių idėjų turėjo „VfB Stuttgart“ prezidentas Gerhardas Mayeris-Vorfelderis. Vokietis nuo 1968-ųjų metų dirbo skirtingose DFB struktūrų pozicijose, nuo 1992-ųjų metų prisijungė prie FIFA komiteto ir nuo 1975-ųjų iki 2000-ųjų metų buvo „VfB Stuttgart“ klubo prezidentu. Jam valdant klubas pakilo į elitinį Vokietijos divizioną, reguliariai kovojo dėl čempiono medalių bei taurių, turėjo bei vis dar turi vieną stipriausių jaunimo akademijų. Komandoje nuolat atsirasdavo talentingų žaidėjų.
G.Mayeris-Vorfelderis puikiai suprasdavo jaunimo futbolo problemas, savo rinkimų kompanijoje reformos jaunimo futbole tapo pagrindine tema. 2001-aisiais metais jis laimėjo rinkimus ir tapo DFB prezidentu. Reformų programą pradėjo rengti dar prieš pradedant vadovauti sąjungai, nuo 2001-ųjų iki 2002-ųjų metų vyko pasirengiamasis etapas, o jau nuo 2002/2003 metų sezono atnaujinta sistema pradėjo veikti.
Pagrindiniai reformų punktai
1. Į DFB įeina daugiau nei 27 tūkstančiai neprofesionalių klubų visoje Vokietijoje. Visi jie gavo finansinę pagalbą darbui su vaikais.
2. Nė vienas futbolo talentas (berniukas ar mergaitė) negalėjo būti nepastebėtas. Dėl to visoje valstybėje įkuriami jaunų futbolininkų palaikymo centrai, kurie rūpinasi bei dirba su mėgėjiškais klubais.
3. Kiekvienas profesionalus Vokietijos futbolo klubas tam, kad galėtų gauti licenciją dalyvauti Pirmoje arba Antrojoje „Bundesligoje“, privalėjo turėti jaunimo paruošimo centrą, kuris turėjo atitikti DFB reikalavimus.
4. Jaunieji futbolininkai, kurie lankė jaunimo paruošimo centrus, turėjo gauti išsilavinimą arba profesiją. Šiems tikslams pasiekti DFB tiesiogiai rėmė mokyklas bei profesinio ugdymo centrus.
5. Reformas patyrė vaikų, paauglių bei jaunimo futbolas. Kuriama jaunių „Bundesliga“ žaidėjams ne vyresniems nei 19 metų.
6. Vokietijos jaunių komanda tampa jaunimo futbolo piramidžių viršūne. Visos jaunių rinktinės (pradedant nuo U-15) treniruojasi ir žaidžia pagal vienodus principus.
7. DFB reformuoja trenerių išsilavinimo sistemą aukščiausioje Vokietijos trenerių mokykloje. Daugiausia dėmesio skiriama vaikų bei jaunimo treneriams. Jaunimo apmokymai vykdomi pagal vienintelę treniravimosi ir žaidimo filosofiją, kurioje pagrindiniu aspektu tampa techninis išsilavinimas bei žaidėjo mąstysena.
Kuriant futbolo reformą DFB atsižvelgė į kitų valstybių patirtį, kurios prieš tai pertvarkė savo sistemą: Olandiją bei Prancūziją. Tačiau vokiečiai daugiau atsižvelgė į savo tautinius išskirtinumus. Vokietijos rinktinės sėkmė 2002-ųjų metų pasaulio čempionate nesustabdė reformos, o 2004-ųjų žlugimas Europos čempionate dar labiau stimuliavo, atėjo laikas.
Prisidėjo buvusi futbolo žvaigždė
Milžinišką indėlį į programos realizaciją įdėjo buvęs futbolininkas Matthias Sammeris, kuris daugiau nei šešerius metus buvo DFB sporto direktoriumi.
M.Sammeris kuravo vaikų ir jaunimo futbolą, Vokietijos rinktinės jaunimo komandas. Žodžiu M.Sammeris užsiėmė visos Vokietijos jaunių futbolu. Šiuo metu DFB sporto direktoriaus pareigas užima Hansas-Dieteris Flickas, buvęs J.Lowo asistentas Vokietijos rinktinėje.
Dabar būtent H.D.Flickas yra atsakingas už Vokietijos futbolo tobulėjimą. Apie DFB programą galima kalbėti ištisas dienas, nes ji apima daug sferų ir sričių, tad pereikime prie pavyzdžių, kurie parodys šios futbolo reorganizacijos rezultatus. DFB programos rezultatą puikiai parodo jaunojo Dortmundo „Borussia“ ir Vokietijos rinktinės saugo Juliano Weiglio karjera.
Daugiau nei 27 tūkst. tokių klubų priima į savo gretas daugybę vaikų, kurie pradeda dėti savo pirmus žingsnius mėgėjiškų komandų sistemoje.
J.Weiglis gimė nedideliame miestelyje Bad Aiblinge, augo kaimelyje, kuris yra 50 km nuo Miuncheno, netoli Alpių kalnų. Tai ne pats geriausias regionas futbolui tobulėti, čia daug dėmesio skiriama žiemos sportui. Ostermunchene gyvena apie 1300 žmonių ir jis laikomas kurortiniu miesteliu. Apie kokį futbolą galima kalbėti? Tačiau miestelis turi savo vietinę komandą: „SV Ostermunchen“, kuri turi savo jaunių grupes.
Būtina pabrėžti, kad būtent tokios vietinės mėgėjiškos komandos ir sudaro futbolo reformos piramidės pagrindą. Daugiau nei 27 tūkst. tokių klubų priima į savo gretas daugybę vaikų, kurie pradeda dėti savo pirmus žingsnius mėgėjiškų komandų sistemoje.
Programa padeda neprofesionalioms ir mėgėjiškoms futbolo komandoms finansiškai ir kitomis kryptimis, bet daug dėmesio skiriama treneriams ir darbuotojams, kurie dirba su jaunimu bei vaikais. Didelė dalis trenerių užsiima vaikų treniravimu po savo tikrųjų darbų, būtent treneriai-entuziastai padeda vaikams aktyviai pradėti užsiimti futbolu. DFB per vietines federacijas moka treneriams, apmoko metodikas, rengia seminarus.
Unsere Amateure – echte Profis“ – „Mūsų mėgėjai – tikri profesionalai“, – taip skamba DFB šūkis
„Unsere Amateure – echte Profis“ – „Mūsų mėgėjai – tikri profesionalai“, – taip skamba DFB šūkis, kuris kuo tiksliausiai apibūdina mėgėjišką Vokietijos futbolą.
Būtent pas tokį trenerį entuziastą papuolė minėtas J.Weiglis. Vienu iš pagrindinių dalykų yra vaikų klubų skatinimas surengti kuo daugiau jaunių turnyrų ir varžybų savo regionuose. Viename iš tokių turnyrų buvo pastebėtas 10-metis J.Weiglis, kuris tuo metu atstovavo „SV Ostermunchen“ komandai. Jį pastebėjo Pietų Bavarijos regiono centro koordinatorius Peteris Wimmeris.
Vienu svarbiausiu sėkmingos reformos punktų yra 366 jaunųjų futbolininkų palaikymo centrų tinklas, kuris apima visą Vokietijos teritoriją. Kiekviename jų dirba kvalifikuoti treneriai, o pats centras turi puikią infrastruktūrą. 2016-aisiais metais 366 centruose dirbo apie 1300 trenerių. Tokie centrai Vokietijoje laikomi organizacijomis, kurios papildomai padeda vaikams gauti futbolo išsilavinimą, dažniausiai tokiuose centruose treniruojami 11–14 metų talentingi vaikai. Dažniausiai vaikai savo mėgėjiškoje komandoje treniruojasi 2–3 kartus per savaitę ir 1–2 kartus papildomai centruose. Daugiausia dėmesio jaunimo centruose skiriama technikai ir sprendimų priėmimui aikštelėje.
Centrų tinklas yra išdėstytas tokiu būdu, kad maksimalus atstumas, kurį įveiktų vaikas, neviršytų 25 kilometrų
Centrai prijungiami prie regiono lyderio, klubo, kuris turi gerą infrastruktūrą, DFB papildomai investuoja į klubo tobulinimą. Centrų tinklas valstybės teritorijoje yra išdėstytas tokiu būdu, kad maksimalus atstumas, kurį įveiktų vaikas, neviršytų 25 kilometrų, užsiėmimai tokiuose centruose yra visiškai nemokami. Kiekvienas vaikų centras įeina ir yra prižiūrimas futbolo žemės federacijos (Landesverband), tokie centrai turi didžiulę įtaką, dėl ko vaikų organizacijos Vokietijoje puikiai funkcionuoja ir dirba. Į DFB įeina 21 tokia futbolo žemės federacija, kurioje dirba žmogus, kuris visiškai atsako už viso regiono jaunimo tinklą. Šiuo metu visoje Vokietijos teritorijoje yra 29 jaunimo centrų koordinatoriai.
Išskyrus koordinatorius, kiekvienoje vietinėje federacijoje dirba skautai, kurie reguliariai stebi mėgėjų komandas, bandydami atrasti kuo daugiau talentų. Nuolatinis talentingų vaikų ir jaunuolių skautingas yra viena svarbiausių krypčių reformoje, juk nė vienas talentas negali būti nepastebėtas.
P.Wimmeris – vienas tokių DFB koordinatorių Pietų Bavarijos regione, jo dėmesį atkreipė 10-metis J.Weiglis. Jis pradėjo treniruotis Šlosbergo jaunimo centre, kuris yra nutolęs 15 kilometrų nuo jaunuolio namų. Pradžioje į treniruotes vežė tėvai, laikui bėgant keliavo pats – dvi stotelės traukiniu ir jau vietoje. J.Weiglis greitai perėjo į pagrindinį regiono mėgėjų klubą: „TSV 1860 Rosenheim“, kuris laikomas vienu svarbiausių talentų tiekėju „TSV 1860 Munchen“ jaunimo centrui. Būtent iš „Rosenheimo“ į „Munchen 1860“ klubą perėjo broliai Larsas ir Svenas Benderiai, kurie spėjo dalyvauti Čempionų lygoje ir debiutavo pagrindinėje Vokietijos rinktinėje.
Kalbant apie finansus, į galvą ateina klausimas, kiek DFB tai kainuoja? Jaunųjų futbolininkų centrų tinklo išlaikymas, įskaitant infrastruktūrą ir personalą, kainuoja apie 10 milijonų eurų kasmet.
DFB turi turtingus rėmėjus bei sutartis, gali sau leisti tokias išlaidas, bet šie pinigai yra investuojami į ateitį, tikintis, jog visa tai atsipirks. Juk dėl investicijų Vokietijos futbolo rinktinės skina pergales ir tokiais būdais skatina didinti rėmėjų išlaidas.
Rungtyniaudamas už „Rosenheim“ ir besitreniruodamas Šlosbergo jaunimo centre, J.Weiglis atkreipė kelių profesionalių klubų dėmesį. Žaidėjas ir šeima pasirinko „Munchen 1860“ klubą, kuris pasižymi savo sėkmingais darbais su jaunais žaidėjais. Miuncheno klubo jaunimo centras išsiskiria tuo, kad turi vieną geriausių infrastruktūrų ir jaunimą, kuris išauga iki Bundeslygos bei debiuto pagrindinėje Vokietijos rinktinėje.
Kai DFB paskelbė reikalavimus, jog kiekvienas klubas, kuris nori patekti į 1-ąją arba 2-ąją Bundeslygą, privalo turėti jaunimo centrą, tai netapo problema. Didžioji dalis klubų ir taip turėjo tokias jaunių organizacijas. Žinoma, taip buvo ne visur, anksčiau klubo vaikų mokykloje treneriu buvo pusiau profesionalas arba išvis mėgėjas be išsilavinimo, kuris vakarais paspardydavo kamuolį. Kai kurie klubai neturėjo vaikų perėjimo į jaunių sistemą ir jaunimo į suaugusių.
Futbolo centrai vertinami žvaigždutėmis
Beveik visiems klubams teko išleisti pinigų ir patobulinti savo jaunimo centrus, kad šie atitiktų DFB iškeltus reikalavimus, daug dėmesio buvo skirta trenerių kvalifikacijai kelti, infrastruktūrai bei apmokymo procesui. Tam, kad klubas gautų profesionalią licenciją, jų centrai turi atitikti visų DFB ir Vokietijos futbolo lygų reikalavimus. Visi šie reikalavimai yra išdėstyti „Licencijavimo statute“.
Būtina prisiminti, kad jaunimo parengimo centras vokiečių futbole – tai ne paprasta jaunių mokykla, kurioje vaikai tiesiog žaidžia futbolą. Tai galingas sporto ir išsilavinimo kompetencijų centras, kuris turi išskirtinę infrastruktūrą, aukštos kvalifikacijos kadrus. Be jokių abejonių, centrai tapo verslo dalimi, kuri vadinasi „profesionalus futbolas“. Išskyrus klubų sistemos licencijavimą, Vokietijoje yra ir jaunimo centrų sertifikavimas. Tokie centrai gauna ir vertinimus nuo 1 iki 5 žvaigždučių, pavyzdžiui, „Nurnberg“ klubo centras yra įvertintas 3-imis žvaigždutėmis.
2016-aisiais metais 53 Vokietijos klubai turėjo sertifikuotus jaunimo centrus – 18 pirmoje Bundeslygoje, 18 – antroje lygoje, 11 – trečioje ir net 6 – regioninėje. Kartą UEFA komisijos atstovai, kurie užsiima jaunių futbolo pasiruošimu, lankėsi Rytų Vokietijoje. Ten jie pamatė Kotbuso „FC Energie“ ir Rostoko „Hansa“ jaunimo centrus ir prarado amą – Vokietijoje trečiosios lygos klubai turi tokio aukšto lygio jaunimo centrus, kokių neturi kai kurie klubai, dalyvaujantys Čempionų lygoje.
2014/2015 metų sezone DFL paskaičiavo, kad 36 pirmosios ir antrosios Bundeslygos klubai jaunimo centrams išlaikyti išleido apie 132 milijonus eurų. 132 milijonai eurų į metus, tai vidutiniškai 4 milijonai eurų klubui per metus, nėra labai didelė suma, palyginti su tuo, ką šie jaunimo centrai duoda. Nuo 2002/2003 metų sezono iki 2015 metų (13 sezonų) vokiečių profesionalūs klubai jaunimo centrams išleido apie 1,1 milijardo eurų. Na, kaip išleido, labiau investavo, juk puikiai matome Vokietijos klubų lygį, nekalbant apie rinktinės pasiekimus.
Iš 23-ijų žaidėjų, kurie laimėjo 2014-ųjų metų pasaulio čempionatą, tik DU niekad nesitreniravo jaunimo paruošimo centruose, tai rinktinės veteranai Miroslavas Klose ir Romanas Weidenfelleris.
Ar buvo tokių klubų, kurie negavo licencijos dėl jaunimo paruošimo centrų neturėjimo? Ne. Tačiau trečiojoje Bundeslygoje kai kurie klubai greitai tobulino savo mokyklas, kad atitiktų reikalavimus. Vienas iš tokių klubų buvo „RB Leipzig“, kuris milžiniškais tempais brovėsi į profesionalų futbolą. Prieš tai nuo nulio kurtas klubas neturėjo net savo jaunių mokyklos.
Klubai apgyvendina vaikus mokyklose
J.Weiglis, būdamas 14 metų, prisijungė prie „Munchen 1860“ klubo. Jis tuo pačiu metu mokėsi mokykloje ir vakarais dalyvavo centro treniruotėse. Tačiau jis greitai persikraustė į Miuncheną, kur klubas sukūrė tinkamas sąlygas gyventi pačiam.
Yra du variantai, kaip ne vietiniams vaikams treniruotis jaunių komandose.
Pirmas variantas – klubai turi savo internatus, kuriuose vaikai gyvena ir mokosi. Ten jie turi mokslo ir treniruočių grafikus, kurie leidžia tiek mokytis, tiek treniruotis du kartus per savaitę.
Antras variantas – klubai apgyvendina vaikus mokyklose, kurios jau turi gyvenamąsias patalpas.
Abu variantai išsiskiria tuo, kad turi galimybes mokytis ir užsiimti futbolu. Tam, kad tai įgyvendintų, DFB kartu su klubais sukūrė programą, kuri vadinasi „Elitinės futbolo mokyklos“. Tokiomis mokyklomis vadinasi įstaigos, su kuriomis DFB ir klubai pasirašo sutartis ir pagal jas mokyklose mokosi jaunieji futbolininkai. Dažniausiai tai 15 arba vyresnio amžiaus vaikai.
Dauguma mokyklų ir gimnazijų norėtų pasirašyti tokias sutartis, tačiau DFB turi 18 reikalavimų, kuriuos šios įstaigos turi įvykdyti. 2015-aisiais metais Vokietijoje tokių įstaigų buvo 35. Vienoje tokių mokyklų mokėsi J.Weiglis. Pagal grafiką, žaidėjai rytais dalyvauja mokyklos užsiėmimuose, o vakare treniruojasi stadione, kuris yra būtinas įstaigai; antra treniruotė vyksta klubo jaunimo centre. Su moksleiviais, kurie nespėja arba blogai mokosi, papildomai dirba specialistai, kurie padeda įveikti sunkumus. DFB kasmet gauna ataskaitas apie mokinius, kurie mokosi gerai arba blogai. Vienu iš šios DFB ir „elitinių futbolo mokyklų“ perlų yra tai, kad į turnyrus, kurie vyksta gan toli nuo centrų ar miestų, vyksta 2–3 pedagogai, kurie specializuojasi skirtingose mokslo sferose.
Dar vienas įdomus faktas yra tai, kad profesionalūs klubai savo žaidėjams padeda gauti profesijas. Pavyzdžiui Menchengladbacho „Borussia“ bendradarbiauja su profesionaliu koledžu „Volksgarten“, kur yra ruošiami vadybos bei ekonomikos specialistai, Leverkuzeno „Bayer“ žmogus, žaisdamas futbolą, gali tapti pramoninės chemijos specialistu. Klubo rėmėjas leidžia mokytis bei atlikti praktiką savo paties koncernuose.
J.Weiglis baigė mokyklą sulaukęs 17 metų ir pradėjo mokytis ekonomikos bei prekybos sferoje, po dvejų metų jis gavo diplomą bei profesiją. Vokiška praktika sujungti mokslą ir sportą panaši į Sovietų Sąjungoje įgyvendintą sistemą, taip SSRS sportinėse mokyklose bei internatuose ruošė būsimus čempionus, vokiečiai šį modelį labai patobulino ir modifikavo.
Jaunimo paruošimas Vokietijoje išskirstytas etapais. Jaunių Vokietijos čempionatas rengiamas nuo 1968-ųjų metų, 2002 metais turnyras buvo reorganizuotas, taip atsirado Jaunių Bundeslyga jaunuoliams iki 19 metų. Turnyre dalyvauja 42 komandos, kurios dalijamos pagal teritorinį principą. Trys prasčiausios komandos iš kiekvienos zonos iškrenta į jaunių regiono lygą. Kiekvienos zonos nugalėtojas bei viena iš komandų, kuri užėmė antrąją vietą, dalyvauja finaliniame turnyre, kur vyksta pusfinaliai pagal išvykos ir namų rungtynes, paskui pusfinalių nugalėtojai kaunasi finale dėl čempionų titulo.
Būtina pabrėžti, kad jaunių Budeslyga neturi nieko bendro su elitiniu Vokietijos čempionatu. Jaunių turnyre dalyvauja ir mėgėjiškų klubų jaunių komandos, o iš turnyro gali iškristi ir elitinio klubo jaunimo komanda. Jaunių Bundeslyga – tai tarsi tramplinas į jaunimo, o vėliau ir į suaugusių futbolą. Tai proga pasireikšti jaunuoliams ir pasirodyti prieš elitinius klubus.
Toks turnyras yra gan populiarus dalykas visoje Vokietijoje. Apie svarbias rungtynes aktyviai rašo žiniasklaida, o derbiai ir įdomios rungtynės surenka gan didelę auditoriją. 2006/2007 metų sezone Leverkuzeno „BayArena“ stadione susirinko net 22 500 sirgalių, „Bayer“ nugalėjo Miuncheno „Bayern“ jaunių komandą rezultatu 2:1. Tose rungtynėse dalyvavo tokios žvaigždės kaip: Thomas Mulleris, Toni Kroosas, Holgeris Badstuberis, Tomas Kraftas, Bastianas Oczipka, Štefanas Reinartzas ir Marcelis Risse.
Jaunimo lygos rekordininku laikomas Gelzenkircheno „Schalke 04“, klubas tris kartus tapo Vokietijos čempionu, tarp nugalėtojų minimos pasaulio čempionų pavardės: Benediktas Howedesas ir Mesutas Ozilas. 2015/2016 metais Jaunimo Bundeslygoje triumfavo Dortmundo „Borussia“ jaunimas. Tokia sėkmė leido sukurti 2007-aisiais metais Bundeslygą, kurioje rungtyniauja žaidėjai iki 17-os metų.
J.Weiglis „Munchen 1860“ jaunimo komandoje sužaidė per 100 rungtynių tokiuose turnyruose bei išėjo visus jaunimo centro etapus. Būdamas 17 metų J.Weiglis vis dar turėjo galimybę atstovauti jaunių komandai, tačiau dažnai rungtyniavo „Munchen 1860“ jaunimo komandoje. Vokietijos jaunimo klubai turi amžiaus apribojimus, žaidėjai negali būti vyresni nei 23 metų. Jaunimo komandos negali pakilti aukščiau trečiosios lygos.
Taip jaunimo komandos žaidėjai gauna praktikos rungtyniauti prieš vyresnius žaidėjus. J.Weiglis kovojo regionų lygoje, tapo stipresnis, gavo patirties ir įsivažiavo į pirmąją „Munchen 1860“ komandą, antrojoje Bundeslygoje jis debiutavo 18 metų.
Pirmus savo vaisius futbolo reforma nuskynė 2008-aisiais metais, kai U-19 Vokietijos rinktinė laimėjo Europos čempionatą. Tos rinktinės lyderiais buvo broliai Larsas ir Svenas Benderiai, Robertas Zieleris ir Marcelis Risse, jie tapo reformos produktais. Nuo 2008-ųjų metų vokiečių jaunimo rinktinės laimėjo dar tris titulus: U-17 2009-aisiais triumfavo Europoje; Jaunių komanda tais pačiais metais ir U-19 2014-aisiais metais. Rinktinės daugiau nei dešimt kartų užėmė prizines vietas pasaulyje bei Europoje. 2016-aisiais vokiečiai užėmė antrą vietą Brazilijoje vykusiose olimpinėse žaidynėse.
Net šeši jaunimo komandos žaidėjai, kurie laimėjo 2009 metais, 2014-aisiais tapo pasaulio čempionais Brazilijoje, tai: Manuelis Neueris, Jerome‘as Boatengas, B.Howedesas, Matsas Hummelsas, Sami Khedira, M.Ozilas bei Mario Gotze.
Milžinišką indėlį į Vokietijos jaunimo futbolą įdėjo Horstas Hrubeschas, 16 metų dirbęs su jaunimo rinktinėmis. Vokietijos jaunimo rinktinės, tai – vaikų-jaunių futbolo piramidės viršūnė. Anksčiau viskas buvo paprasčiau, komandos susirinkdavo, sužaisdavo ir skirstydavosi. Rinktinės neturėjo vienos treniruočių koncepcijos, jaunesnės rinktinės nebuvo įtrauktos į DFB struktūras ir egzistavo savajame pasaulyje. Būdavo atvejų, kai iš jaunesnių rinktinių niekas nepasiekdavo profesionalaus futbolo, nekalbant apie pagrindinę rinktinę. Po 2002-ųjų metų daug kas pasikeitė.
Nuo pat reformų pradžios vaikų ir jaunimo futbole buvo priimti bendri treniruočių ir komandos organizacijos principai. Nuo pat U-15 rinktinės iki pat viršūnės principai tokie patys. Rinktinių štabai sukomplektuoti iš aukščiausio lygio trenerių, medicinos ekspertų, mokytojų.
Vadovaujantis „nė vienas talentas negali būti nepastebėtas“ principu, DFB štabe nuolat renka ir analizuoja duomenis apie kiekvieną jauną futbolininką. Analizuojami visi jauni žaidėjai, kurie buvo pakviesti į rinktinę arba bent atvyko į atranką, analizuojama viską pradedant nuo sportinių ir medicininių testų ir baigiant charakterio bruožų bei kitų smulkių detalių analize. Duomenų bazė yra tik ledkalnio viršūnė.
Kiekvienos vokiečių jaunimo rinktinės štabas turi trenerius ir skautus, kurie nuolat važinėja per visą Vokietijos teritoriją. Taip J.Weiglis buvo pastebėtas būdamas 18 metų, tuo metu jis atstovavo „Munchen 1860“ jaunimo komandai. Žaidėjas spėjo sužaisti 15 rungtynių už jaunimo rinktinę, dalyvavo Jaunių pasaulio čempionate bei pateko į Vokietijos rinktinės paraišką keliaujant į 2016-ųjų Europos čempionatą.
J.Weiglio karjeros pavyzdys puikiai parodė, kaip veikia pati vokiečių futbolo reforma. Kaip veikia mėgėjų klubai, jaunimo palaikymo centrai, turnyrų struktūra bei rinktinės institucijos.
Vokiečių reforma nepavyktų, jeigu ne sunkus trenerių darbas. DFB visiškai reformavo trenerių kadrų paruošimą. Būtent treneris yra raktinis žmogus vokiečių sistemoje. Trenerių paruošimas tapo sistemos pagrindu, buvo paruošti nauji specialistai ir pagal naujus standartus apmokyti seni.
Reformos trenerių srityje vyko atsargiai, tam, kad nesunaikintų senų tradicijų ir papildytų jau turimas žinias. Pagrindiniu aspektu tapo techninis paruošimas bei futbolo mąstysenos tobulinimas. Prieš 20 metų pagrindiniu treniravimo aspektu buvo fizinis išsilavinimas.
Dabar mes matome, kaip buvę vaikų ir jaunimo treneriai tampa profesionalių klubų treneriais: Tomas Tuchelis, Markusas Gisdolis bei Julianas Nagelsmannas. Vokietijos trenerių mokykla tapo viena geriausių pasaulyje, į kurią dabar lygiuojasi visa Europa. Nieko keisto, kad dabar į Vokietiją vis dažniau vyksta kitų valstybių treneriai.
Daugiausia su Vokietija bendradarbiauja Islandija. Šios valstybės jaunimo treneriai kiekvienais metais dalyvauja mokymuose, lankosi paskaitose ir seminaruose, atsiskaito egzaminuose bei apsikeičia savo patirtimi. Prieš 15 metų islandai bandė perimti anglų trenerių patirtį, taip ir išėjo, kad paskutiniame Europos čempionate Islandija nugalėjo anglus.
Taigi, apibendrinant Vokietijos futbolo reformas, galima išskirti pliusus ir minusus.
Pliusai:
1. Jaunimo paruošimo centrų sistema ir skautingas apčiuopia visą šalį. „Nė vienas talentas negali būti nepastebėtas“ – tai yra visiška tiesa.
2. Užsiėmimai netrukdo mokslui, dalyvaujant ruošimo centruose bei profesionaliose klubuose. Vaikas, kuris gal ir netaps profesionaliu žaidėju, gali baigti mokyklą bei gauti profesiją arba išsilavinimą.
3. Paruošta sistema, kuri vaikams leidžia pereiti į jaunių futbolą, o jauniams – jau į vyresniųjų.
4. Aukštas trenerių paruošimo lygis.
5. Labai lanksti sistema, joje talentas gali sužibėti 15 metų, kitas 18, o trečias gali pasiekti aukštą lygį 20 metų. Taip nutiko „Koln“ klubo gynėjui Jonasui Hektorui, kuris į profesionalų futbolą pateko 22 metų. Jis taip pat išėjo visas jaunimo pakopas bei treniravosi jaunimo centruose. Šiuo metu gynėjas atstovauja Vokietijos rinktinei. Visi talentai turi būti pastebėti.
Minusai:
1. Didelis krūvis vaikams ir jaunimui. Jaunių Bundeslygoje per metus vidutiniškai surengiamos 26 rungtynės. Dalyvaujantis finalinėse dvikovose sužaidžia dar daugiau. Pridėkime dar jaunimo turnyrus, nacionalines, regionų taures. Rungtyniaujantis rinktinėse žaidėjas sužaidžia dar daugiau. Jaunių rungtynių skaičius minimaliai yra 30, maksimaliai 50. Jaunimui juk reikia mokytis bei treniruotis. DFB yra priešiškai nusiteikus prieš jaunimo Čempionų lygos turnyro formatą, kai profesionalūs klubai privalo gabenti ir jaunimo komandas. DFB siūlo, kad komandos savo noru dalyvautų jaunimo turnyre.
2. Postūmis link techninio paruošimo ir futbolo mąstysenos atvedė prie tokios problemos, kad Vokietijos rinktinėje atsiranda vis daugiau atakuojančių žaidėjų ir mažėja centro gynėjų ir puolėjų skaičius. Tose pozicijose, kuriose vokiečiai visada buvo stiprūs, mažėja žaidėjų. Tirpsta vidurio puolėjų skaičius, sumažėjo atakuojančių krašto saugų. Būtina atrasti auksinį vidurį bei sukurti metodikas, kurios leistų paruošti mirštančių pozicijų žaidėjus.
3. Vokietija paruošia vis daugiau žaidėjų kitoms rinktinėms.
Kevinas Prince'as Boatengas atstovauja Ganai, Maximas Choupo-Motingas – Kamerūnui, Fabianas Johnsonas bei Cristianas Pulišičius – JAV, Hakanas Calhanoglu, Omeras Toprakas ir Younes Malli – Turkijai.
Tai – pirmi žaidėjai, kurie atėjo į galvą, visi jie gavo futbolo išsilavinimą Vokietijoje, kai kurie iš jų spėjo sužaisti už vokiečių jaunimo rinktines. Žinoma, tai mažiau futbolo nei socialinis klausimas, juk Vokietijoje daug emigrantų, beje, šių emigrantų vaikai treniravosi jaunimo centruose. Pagal 2010-ųjų metų statistiką, didžiausiuose Vokietijos miestuose Berlyne ir Hamburge daugiau nei 50% vaikų, užsiimančių futbolu, yra ne vokiečiai, bet yra gimę Vokietijoje. Tokiu atveju ne visi norintys pateks į rinktinę, tad atsiranda galimybė atstovauti savo protėvių rinktinei.
2016 metais Frankfurto mieste prasidėjo „DFB Akademijos“ statybos. Šių statybų kaina siekia 90 milijonų eurų, akademija savo duris pravers 2018 metais. Šioje akademijoje susirinks ir galės treniruotis visų amžiaus grupių rinktinės, čia bus įrengti medicininiai bei mokslo centrai, vyks trenerių kursai, atsidarys biblioteka, kompiuterinės klasės bei apmokymo centrai. Taip pat čia dirbs DFB štabas. Akademijoje bus surinktas visas Vokietijos intelektualinis branduolys, čia surinktas visas futbolo potencialas.
