Man tai buvo pirmoji išvyka su Lietuvos futbolo rinktine, tačiau jau esu dirbęs pasaulio ir Europos krepšinio čempionatuose. Dirbdamas Prancūzijoje pernai ar Ispanijoje 2015-aisiais toli gražu nepatyriau tokio įspūdžio kaip šį kartą Anglijoje.
Krepšinio čempionatuose supratau, kodėl mes esame krepšinio šalis – darbo sąlygos, sirgalių elgesys, arenos ir visa aplinka mažai kuo skiriasi nuo Lietuvos. Namie mes einame į krepšinio rungtynes: vienuose miestuose gausiau, kituose mažiau, tačiau krepšinio arenose sirgalių trūkumu skųstis negali. Be to, juk ir patys jau organizavome Europos pirmenybes 2011 metais.
Taip, E.Jankausko atėjimas į rinktinę atnešė daug modernių dalykų. Būdamas šalia komandos mačiau, kad nacionalinė rinktinė turi pačias geriausias sąlygas dirbti, treniruotis, analizuoti savo klaidas ir varžovus. E.Jankausko trenerių komandai pasirengti kiekvienoms rungtynėms sudarytos kone idealios sąlygos. Tačiau paskutinis pasirengimo etapas iš Manto Kuklio nepadarys Adamo Lallanos – tai futbolo mokyklų darbas.
Pažiūrėkime į futbolo stadionus. Po sekmadienio rungtynių su kolegomis pusiau juokais iškėlėme klausimą – kur buvo daugiau žiūrovų: „Wembley“ stadione rungtynėse sekmadienį ar visose A lygos rungtynėse 2016 metų sezone kartu sudėjus?
Prieš mačą Anglijos futbolo komentatorius Clive'as Tyldesley interviu man ištarė frazę: „Jei gali Islandija, kodėl negali Lietuva“, keli anglų laikraščiai irgi paminėjo jiems taip skaudų „Euro 2016“ aštuntfinalį. Kodėl negali? Ogi todėl, kad mes nesame Islandija. Mums dar labai toli iki to.
Eidami į Lietuvos futbolo A lygos rungtynes žinome, kad namie reikia gerai pavalgyti, o jeigu ne vasara, dar būtų gerai ir pasiimti termosą su karštu gėrimu. Nežinome, ar atėję į stadioną rasime švarių kėdžių atsisėsti, jeigu vakar lijo lietus. Jeigu tai rinktinės mačas LFF stadione, nežinome, ar kartais neprasmegsime tribūnoje.
Tai atrodo tik mažos smulkmenos, niekuo nesusijusios su Egidijaus Vaitkūno bandymu apsiginti nuo Raheemo Sterlingo, tačiau tai nėra tik detalės. Nors E.Vaitkūnas sekmadienį buvo turbūt prasčiausias rungtynių žaidėjas, pro kurio gynybą nuolat skriejo anglų atakos, sunku pykti ant žalgiriečio. Pakanka įsivaizduoti, kokias sąlygas mokytis futbolo paslapčių turėjo E.Vaitkūnas ir R.Sterlingas.
„Wembley“ stadione traumą patyrusiam Artūrui Žulpai sekmadienį vietoje buvo ne tik suteikta būtiniausia pirmoji pagalba – Edgaras Jankauskas dar tik atsakinėjo į paskutinius žurnalistų klausimus, kai A.Žulpai jau buvo atliktas rentgenas, nustatyta diagnozė ir saugas jau žinojo, kad artimiausius du mėnesius futbolą žais nebent su „Play Station“ pulteliu.
Likus trims valandoms iki rungtynių, aplink „Wembley“ stadioną jau būriavosi tūkstančiai žmonių ir visi jie turėjo, ką veikti. Kas gatvėse ramiai gurkšnojo alų (mūsų valdžia nesupranta, kad mes galime atsigerti ir atsakingai), kas užkandžiavo, pirko Anglijos rinktinės marškinėlius, užsiiminėjo įvairiausiomis pramogomis sirgalių zonoje ir panašiai.
Taip, per pastarąsias mūsų rinktinės rungtynes LFF stadione buvo bandoma sugalvoti pramogų, sukurti sirgalių zoną ir tai visai neblogai pavyko. Tačiau tai buvo 2016 metai, o mes tik bandėme pradėti.
Ne, gražus stadionas Vilniuje tikrai nepadės Lionelio Messi per televizorių prisižiūrėjusiam vaikui iš Skuodo pasiekti daugiau futbole. Tačiau gražus ir modernus stadionas visų pirma šiuo sportu sudomins žmones. Rimtas žmonių domėjimasis futbolu ne tik per televizorių paskatins tuo domėtis ir jų vaikus, kurie ieškos sau sąlygų žaisti futbolą. Kuo daugiau vaikų ateis į treniruotes, tuo daugiau šansų, kad iš visos masės ir pas mus užaugs naujas E.Jankauskas.
Pažiūrėkite į kelių pastarųjų metų geriausio Lietuvos futbolininko rinkimų laureatus. Giedrius Arlauskis iš Lietuvos išvyko 21-erių, Fiodoras Černychas – 18-os, o Lukas Spalvis futbolo pagrindus gavo Vokietijoje ir Danijoje.
Įsivaizduokite paprastą tėvą, kurio sūnus ar dukra nori sportuoti, bet nežino, ką pasirinkti. Kur vestumėte savo atžalą jūs – į visus metus šaltą „Sportimos“ maniežą ar šiltą krepšinio mokyklos sporto salę? Ką pasirinktumėte, jeigu dar atsimintumėte ir pastarųjų metų savo patirtis stebint krepšinio rinktinės žaidimą „Žalgirio“ arenoje ir futbolą LFF stadione?
Jeigu nesate prisiekęs futbolo gerbėjas, tikriausiai pasirinksite krepšinį. Tad Islandija mes galėsime bandyti būti tik tada, kai prieš rinkdamasis krepšinį paprastas tėvas turės atsisėsti ir rimtai pagalvoti, sudėlioti visus už ir prieš, o argumentų „už futbolą“ bus bent apylygiai tiek, kiek „už krepšinį“.
Tad labai neburnokite ant sekmadienį žaidusių Lietuvos futbolininkų. Pagalvokite, kad jų kelias į „Wembley“ greičiausiai prasidėjo kur kas liūdnesnėmis sąlygomis nei juos dažnai už nugaros palikusių varžovų. Sąlygomis, kurios bet kuriame Anglijos mieste yra geresnės nei Vilniuje.
