Igoris Morinas „Žalgirio“ aprangą pirmą kartą apsivilko 1996 m. liepos 29 d., o paskutines rungtynes žalių ir baltų klube sužaidė 2010 m. lapkričio 14 d. Kiek daugiau nei dešimtmetį žalių ir baltų garbę gynęs I.Morinas iš viso įmušė 90 įvarčių ir iki šiol yra rezultatyviausias klubo žaidėjas po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Pirmasis įvartis krito 1996 m. rugsėjo 6 d. Panevėžyje vykusiose rungtynėse su „Ekranu“. Paskutinį futbolininkas pelnė beveik po 15 metų – 2010 m. liepos 24 d. A lygos 18 turo susitikime su FK „Mažeikiai“ komanda. Iš 90 įvarčių I.Morinas 69 įvarčius pelnė A lygos pirmenybėse ir pagal šį statistikos rodiklį užtikrintai lenkia artimiausius persekiotojus. Dar 11 kartų jis pasižymėjo Lietuvos futbolo taurės turnyruose, 2 kartus – UEFA Intertoto taurės turnyre, 1 – Baltijos lygos pirmenybėse. Likusius 7 įvarčius I.Morinas pelnė 2009 m., kuomet „Žalgiris“ rungtyniavo LFF Pirmoje lygoje.
Asmeninį rezultatyvumo rekordą vieneriose rungtynėse I.Morinas pasiekė 1998 m. spalio 25 d. Vilniuje vykusiose Lietuvos čempionato 12 turo rungtynėse. Jo atstovaujamas „Žalgiris“ net 8:0 sutriuškino „Geležinį Vilką“, o I.Morinas įmušė 5 įvarčius. Beje tais metais „Žalgirio“ atakų lyderis per 13 turų pelnė 12 įvarčių, o pasibaigus pirmam ratui išvyko į Vokietiją ir karjerą tęsė antroje Bundeslygoje žaidusioje „Hannover 96“ ekipoje. Įvairiuose Vokietijos futbolo klubuose Igoris rungtyniavo iki 2004 m. O grįžęs į Lietuvą karjerą tęsė – ir ją baigė būtent Vilniaus „Žalgirio“ ekipoje.
– Igori, kokia buvo pirmoji pažintis su futbolu?
– Organizuotą futbolą pradėjau žaisti dar pirmoje klasėje. Kaip ir dauguma vilniečių patekau į tuometinę „Žalgirio“ futbolo mokyklą. Tiesa, iš pradžių močiutės reikalavimu turėjau palankyti baseiną. Teko išmokti plaukti, o paskui jau ji man uždegė žalią šviesą ir į futbolo treniruotes.
Pirmas mano treneris buvo Sergejus Bakanovas. Visos treniruotės vykdavo prie „Žalgirio“ stadiono buvusioje „Marakanos“ aikštėje, tik žiemą persikeldavome į sales. Devynis metus treniravausi ir žaidžiau „Žalgirio“ futbolo mokykloje, turėjome labai stiprią komandą, įvairiuose turnyruose iškovojome daugybę prizų. Ta karta tikrai buvo labai talentinga, o patys geriausi, pasižymėję stipriausiu charakteriu ir neeiliniais duomenimis tapo ir nacionalinės rinktinės nariais – Edgaras Jankauskas, Tomas Ražanauskas, Tomas Žvirgždauskas, Egidijus Juška, Žilvinas Žudys.
– Esate vilnietis, treniravotės „Žalgirio“ futbolo mokykloje, neabejoju, kad vaikystėje matėte daug „Žalgirio“ rungtynių. Kaip nutiko, kad šiame klube debiutavote tik sulaukęs 21-erių?
– Be abejo, vaikystėje kiekvienas iš mūsų svajojo žaisti „Žalgiryje“. Tai buvo visų to meto vaikų didžiausia svajonė. Bet man teko palūkėti, kol ją įgyvendinau. Kai kurie mūsų grupės vaikai jau būdami 16-os perėjo į vyrų futbolą. Štai E.Jankauskas pasuko į „Žalgirį“, T.Ražanauskas – į „Panerį“. O man teko eiti ilgesniu keliu. Sulaukęs 15-os baigiau 9 klases ir tėvai nusprendė, kad man reikia daugiau dėmesio skirti mokslams. O tai reiškė atsisveikinimą su intensyviomis futbolo treniruotėmis. Įstojau į Elektronikos technikumą (dabar Vilniaus Kolegijos Elektronikos ir Informatikos fakultetas), teko labai daug mokytis, laiko treniruotėms nelikdavo, tad beveik metus apskritai buvau be futbolo.
Bet galiausiai futbolas nugalėjo mokslus. Vienas mano kurso draugas treniravosi ir žaidė „Liepsnelės“ futbolo komandoje. Sovietiniais laikais ne visi vaikai patekdavo į futbolo mokyklą, ten žaisdavo tik gabiausi, įveikę specialią atranką. O kiti lankydavo treniruotes Vilniaus miesto rajonuose veikusiuose futbolo klubeliuose. „Liepsnelė“ buvo būtent toks klubas. Tad du metus su jais treniravausi, o žaidžiau II lygoje, Nemenčinės „Polonijos“ komandoje, kartu su vyrais. Žaidžiau pakankamai neblogai, nes 1993 m. mane pakvietė į peržiūrą Vilniaus „Panerys“. Tuo metu tai buvo vienas iš pajėgiausių Lietuvos futbolo klubų, jam vadovavo legendinis „Žalgirio“ futbolininkas Stanislovas Danisevičius. Pasirašėme trejų metų trukmės sutartį ir iš II lygos peršokau į aukščiausią divizioną.
Su mokslais teko atsisveikinti ketvirtame kurse, bet aš įgyvendinau savo svajonę ir pradėjau profesionaliai žaisti futbolą. Per tris sezonus „Paneriui“ A lygoje pelniau 27 įvarčius, o 1996 m. „Žalgirio“ savininkas Janušas Loputis mane, Andrejų Sorokiną ir Aleksandrą Darincevą prisiviliojo į savo komandą.
– Koks tuo metu buvo „Žalgiris“? Ką jis reiškė žmonėms, futbolininkams, jums?
– Nors tuo metu „Žalgiris“ jau buvo pasikeitęs, bet senoji klubo aura buvo išlikusi. Ypač tai jautėsi „Žalgirio“ klubo bazėje, kur buvo sudarytos visos sąlygos dirbti ir ilsėtis. Tuo metu SSRS laikų legendinio „Žalgirio“ žaidėjų komandoje jau beveik nebuvo, tik 1997 m. prisijungė iš Izraelio sugrįžęs Viačeslavas Sukristovas. Beje, buvimas su juo treniruotėse ir rungtynėse buvo tiesiog neįkainojama patirtis. Jo meistriškumas, ramybė, žaidimo skaitymas – tai buvo pačios geriausios futbolo pamokos visiems jauniems žalgiriečiams. O jaunimo būta tikrai gabaus ir talentingo: Donatas Vencevičius, Dainius Šuliauskas, Aidas Preikšaitis, Arūnas Pukelevičius, Gražvydas Mikulėnas, T.Ražanauskas, Andrius Skerla, Deividas Šemberas ir kt.
Nuo 1996 m. liepos iki 1998 m. gruodžio žaidžiau „Žalgiryje“, du kartus Lietuvoje užėmėme antrą vietą, o 1997 m. iškovojome LFF taurę. Taip jau sutapo, kad tai ir yra mano vienintelis „Žalgirio“ gretose iškovotas trofėjus. Tiesa, 1999 m. „Žalgiris“ tapo Lietuvos čempionu, aš po pirmojo rato buvau rezultatyviausias komandos ir viso čempionato žaidėjas, bet po to išvykau į Vokietiją ir aukso medalio negavau. Nors formaliai lyg ir esu Lietuvos čempionas.
– Vokietijoje praleidote šešerius metus, bet po to grįžote į Lietuvą. Ir vėl apsivilkote „Žalgirio“ aprangą. Kaip tai nutiko?
– Vokietijoje pradžia buvo labai gera. Beveik keturis sezonus žaidžiau „Hannover 96“ komandoje, per pirmą pusmetį pelniau 7 įvarčius, kitus kelis sezonus taip pat žaidžiau daug ir gana rezultatyviai, bet po to, kai 2002 m. tapome antros Bundeslygos nugalėtojais klubas nepasiūlė man naujos sutarties. Tiesa, naujo klubo ilgai ieškoti nereikėjo, sulaukiau tuo metu trenerio karjerą pradėjusio Jurgeno Kloppo skambučio ir perėjau į jo treniruotą „FSV Mainz“ ekipą. Ten praleidau sezoną, o 2003-2004 m. pasirašiau sutartį su „Jahn Regensburg“ ekipa. Deja, dėl traumų faktiškai nežaidžiau, o kai klubas iškrito iš antros lygos į regioninę lygą netekau ir sutarties. Tad 2004 m. vasarą grįžau į Lietuvą. Norėjau šiek tiek pakeisti aplinką, apsigydyti traumas. Vilniuje mane pastebėjo J.Loputis ir pasiūlė pasitreniruoti su „Žalgiriu“. Tuo metu rimtų pasiūlymų iš kitų klubų neturėjau, tad nusprendžiau bent iki lapkričio pabūti „Žalgiryje“. Kaip paaiškėjo, likau ne keliems mėnesiams, o faktiškai iki karjeros pabaigos.
Šiek tiek apmaudu, kad antrasis mano etapas su „Žalgiriu“ nebuvo paženklintas kova dėl titulų. Vis dėlto tuo metu A lygos lygis buvo labai aukštas..
– Kokie įspūdžiai liko iš antrojo žalgirietiško karjeros tarpsnio?
– Šiek tiek apmaudu, kad antrasis mano etapas su „Žalgiriu“ nebuvo paženklintas kova dėl titulų. Vis dėlto, tuo metu A lygos lygis buvo labai aukštas, dominavo FBK „Kaunas“, Panevėžio „Ekranas“, pajėgūs buvo Klaipėdos „Atlantas“, Marijampolės „Sūduva“, Vilniaus „Vėtra“ ir „FC Vilnius“. Tad nors kiekvienais metais keldavome tikslą kovoti bent jau dėl medalių, bet dažniausiai likdavome už prizininkų trejeto. Kita vertus, aš dėl nieko nesigailiu. Žaidžiau geroje komandoje, su tikrai gerais futbolininkais, futbolo specialistais. Manau, kad tai buvo labai geras ne tik mano karjeros, bet ir gyvenimo tarpsnis.
– Vis dėlto, futbolininko karjerą baigėte su medaliu.
– Iš tiesų, 2010 m. paskutinį savo sezoną „Žalgiryje“ užbaigiau su medaliu. A lygoje finišavome treti, o tai buvo pats geriausias rezultatas klubui, kuris vos prieš kelis metus apskritai stovėjo ant išnykimo slenksčio.
– Kokie prisiminimai liko iš 2008 metų? Kas tada įkvėpė futbolininkus likti merdinčiame klube, žaisti be atlyginimų, iš idėjos?
– Pamenu, kad vieną dieną treneris Viačeslavas Mogilnas atėjo ir pranešė, kad Maskvoje sulaikytas klubo savininkas Vadimas Kastujevas. O tai reiškė, kad nėra nei valdžios, nei pinigų. Legionieriai iš karto paliko Vilnių ir komandą. Tai savaime suprantama, nes jie Lietuvą atvažiavo užsidirbti. O mes, lietuviai, likome. Galiu kalbėti tik apie savo sprendimą. Man tai buvo galimybė gražinti „Žalgiriui“ ir jo gerbėjams savotišką garbės skolą. Vis dėlto, tik „Žalgirio“ dėka išvykau į užsienį, susikūriau tam tikrą gerovę. O tada susiklostė tokios aplinkybės, kad bent dalį skolos galėjau gražinti. Pagalvojau, kad galiu be didesnių problemų pusę metų pažaisti ir be atlyginimo.
Aišku, nebuvo lengva, komandos rezultatas kažkiek nukentėjo dėl tos nežinomybės. Vis dėlto, liko komandos branduolys, šansą pasirodyti gavo jauni žalgiriečiai. Tad 2008-uosius atsilaikėme. Deja, kitais metais buvo dar sunkiau. Dalį sezono dar žaidžiau „Žalgiryje“, bet vasarą su Raimondu Vilėniškiu perėjau į Pakruojo „Kruoją“. Beje, ir šis perėjimas buvo naudingas „Žalgiriui“, nes „Kruojos“ vadovai už mus klubui apmokėjo „Vingio“ stadiono nuomą visam sezonui.
O 2010 m. pradžioje „Žalgirio“ situacija ženkliai pagerėjo. Atėjo nauji vadovai – Mindaugas Nikoličius, Vilma Venslovaitienė, komandos vyriausiu treneriu tapo buvęs žalgirietis Igoris Pankratjevas. Labai džiaugiausi, kai ir man pasiūlė sugrįžti. Tais metais „Žalgiryje“ buvo daug matytų veidų, ilgamečių žaidėjų, manau, kad mes pelnytai iškovojome bronzos medalius.
– Tai buvo ir paskutinis jūsų sezonas profesionaliame futbole. Kas lėmė sprendimą baigti karjerą?
– Po to sezono dar lyg ir norėjau žaisti, bet taip pat supratau, kad „Žalgiryje“ jau nebūsiu pagrindinis žaidėjas, nes ir 2010 m. dažniausiai į aikštę išeidavau nuo atsarginių suolelio. O be to, vis rimčiau jautėsi buvusių traumų padariniai, vargino klubo skausmai, po didesnio fizinio krūvio reikėdavo daugiau laiko atsigauti. Jaučiau, kad bus labai sudėtinga konkuruoti su jaunesniais, fiziškai stipresniais puolėjais. Kai sužinojau, kad naujasis „Žalgirio“ vyriausias treneris Vitalijus Stankevičius manęs komandoje nemato, labai nesisielojau. Toks jau gyvenimas, kažkada reikia padėti tašką futbolininko karjeroje.
Baigęs karjerą pusmetį nieko nedirbau, ilsėjausi, mąsčiau ką norėčiau daryti gyvenime toliau. Tuo metu mano sūnus pradėjo lankyti futbolo treniruotes pas Ivaną Švabovičių, Baltijos futbolo akademijoje. Aš jį nuvesdavau, stebėdavau treniruotes, bendraudavau su treneriais, vadovais. Galiausiai I.Švabovičius pasiūlė ir pačiam prisijungti. Tuo metu jau turėjau išlaikęs UEFA B trenerio licenciją, tad galėjau dirbti vaikų ir jaunimo treneriu. Iš pradžių tik padėdavau treneriams, vėliau jau pradėjau pats treniruoti vaikų grupę, man šis darbas patiko, galiausiai tapau ir BFA bendrasavininku, dalininku, čia darbuojuosi iki šiol.
– Igori, per savo karjerą „Žalgiryje“ pelnėte 90 įvarčių. Kuris iš jų jums asmeniškai yra gražiausias?
– Man įsiminė 2007 m. A lygos pirmenybėse į tuometinių šalies čempionų, FBK „Kaunas“ vartus pelnytas įvartis. Žaidėme Vilniuje, „Žalgirio“ stadione. Pamenu, kad antrame kėlinyje varžovų puolėjas Ričardas Beniušis nerealizavo 11 m baudinio, o po keliolikos minučių aš pelniau įspūdingą įvartį. Mūsų gynėjas per visą aikštę atliko tolimą perdavimą, kamuolys vieną kartą atšoko nuo žemės, o aš kaire koja nestabdydamas iš oro pasiunčiau jį į viršutinį vartų kampą. Tai buvo vienintelis rungtynių, tad ne tik jis, bet ir pergalė prieš čempionus buvo tikrai įsimintinas įvykis.
O šiaip buvo kelios rungtynės, kai įmušiau tris, keturis ir net penkis įvarčius. Nors, tiesą sakant, nebuvau tas futbolininkas, kuris muša daug įvarčių vieneriose rungtynėse. Mušdavau po 1-2 įvarčius, bet be didelių pauzių. Todėl ir mano sezono rodikliai – 10-12 įvarčių. Toks auksinis vidurkis.
Tiesą sakant, aš nebuvau tikras puolėjas, nors dažniausiai žaisdavu priekyje. Vaikystėje dažniausiai žaisdavau kairiu saugu, vyrų komandose – priklausomai nuo taktinio išsidėstyumo, jei žaisdavome su dviem puolėjais – tada kairiu puolėju, arba kairiu saugu. Kelis kartus teko žaisti ir kairiu gynėju. Bet ir tik rinktinėje ir tik iš didelio reikalo, kai reikėdavo pakeisti traumuotą gynėją.
– Kokia įsimintiniausia su „Žalgiriu“ pasiekta pergalė?
– Vienareikšmiškai – 1997 m. LFF Taurės turnyro finalas. Žaidėme su tuometiniais čempionais Kauno „Inkaro-Grifo“ komanda, dalį rungtynių praleidome mažumoje, tačiau atsilaikėme, o po Donato Vencevičiaus įvarčio nuo 11 m žymos ir išplėšėme pergalę. Rungtynės buvo labai sunkios, pareikalavo daug jėgų, bet atlygis buvo labai saldus.
Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo mano vienintelis su „Žalgiriu“ iškovotas trofėjus. Dar galėčiau pareikšti pretenzijas į 1998-1999 m. Lietuvos čempiono titulą, nes tą sezoną pirmą ratą žaidžiau už „Žalgirį“, pelniau 12 įvarčių, po rudens etapo buvau rezultatyviausias čempionato žaidėjas. Bet gruodį išvykau į Vokietiją, žalgiriečiai po to iškovojo čempionų titulą, o aukso medalio aš taip ir negavau.
Vis dėlto, manau, kad ne viskas matuojama tik taurėmis ir medaliais. Esu laimingas, kad didesnę karjeros dalį žaidžiau „Žalgiryje“ ir turėjau nuostabią galimybę būti šio legendinio futbolo klubo istorijos dalimi.
