Svetainė www.zalgiris–vilnius.lt pakalbino A. Jankauską po pirmos futbolininko treniruotės su naująja komanda:
– „Vėtra“ ir „Žalgiris“ pastaraisiais sezonais buvo ideologiškai didžiausi priešai. Kaip jautiesi atsidūręs kitoje barikadų pusėje?
– Aikštėje tarp žaidėjų to nesijautė – buvome tiesiog priešininkai. O jaučiuosi kaip sugrįžęs namo po ilgo laiko. Per tą laiką šiek tiek pasikeitė ir namai: treniruojamės nebe „Žalgirio“ bazėje, komandoje rungtyniauja kiti žaidėjai.
– Kokie yra pirmi žodžiai, kuriuos nori pasakyti „Pietų IV“ tribūnai?
– (Šypsosi) Žodžiai būtų panašūs į tuos, kuriuos prasikaltęs vaikas sako mamai: „Atleisk, kad taip ilgai negrįžau namo“. Tokį savo elgesį stengsiuosi atpirkti geru žaidimu aikštėje.
– Savo profesionalo karjerą pradėjai būtent Vilniaus „Žalgiryje“. Kokie prisiminimai iš tų laikų?
– Tik geri. Svajojau žaisti „Žalgiryje“ nuo mažų dienų. Svajonė tada virto realybe. Buvo suburtas geras kolektyvas, gerai sekėsi, pusę sezono atžaidžiau pagrindinėje „Žalgirio“ sudėtyje ir, galima sakyti, iškart išvykau į užsienį.
– Iš „Žalgirio“ išvykai į Permės „Amkar“...
– Dabar man atrodo, kad ten atvykau per jaunas. Galvojau, kad jau viską pasiekiau, kad viską galiu: „Žalgiryje“ žaidžiau startinėje sudėtyje, „Amkar“ sezoną irgi pradėjau pagrindinėje vienuolikėje. Sužaidžiau 7 rungtynes, tačiau savo gimtadienio dieną, rugsėjo 27–ąją, žaisdamas prieš Maskvos „Spartak“, „uždirbau“ vienuolikos metrų baudinį. Po šių rungtynių sėdau ant suolo iki sezono pabaigos. Prieš antrojo sezono pradžią Rusijoje gavau traumą, nespėjau tinkamai pasiruošti čempionatui, tad didžiąją sezono dalį atstovavau dubleriams. Tik sezono pabaigoje sužaidžiau 3–4 rungtynes už pagrindinę komandą. 2006 metais „Vėtra“ susitarė su „Amkar“ dėl mano nuomos. Kaip tik gimė vaikas, tad norėjosi grįžti į Lietuvą, būti su šeima.
– „Vėtrai“ atstovavai beveik penkis sezonus. Kokie įspūdžiai iš šios, jau nebeegzistuojančios komandos?
– Pradžioj atrodė, kad „Vėtra“ gali kažką pasiekti: buvo geri žaidėjai, geros sąlygos. Bet kažko trūko. Gerai jaučiausi tik pirmus dvejus metus. Paskui prasidėjo trenerių kaita, finansiniai sunkumai, žaidimas į skolą. Iš vienos pusės gaila, kad Lietuvos futbolas neteko pakankamai pajėgaus klubo, tačiau žinant, kas jame dėjosi, reikėjo padaryti tam galą.
– Ne kartą bandei ieškoti klubo užsienyje. Kokias valstybes aplankei?
– Išmaišiau pusę pasaulio: Ukrainą, Vengriją, Lenkiją, Rusiją, Kiniją.
– Egzotiškai skamba Kinija. Koks futbolas kitame pasaulio pusrutulyje?
– Kinijos futbolo lyga nėra pati stipriausia. Jos lygis aukštesnis, nei A lygos, bet tikrai ne dviem galvomis. Infrastruktūra ten – aukšto lygio. Stadionai talpina po 50 000 ir daugiau žmonių, rungtynes stebėti renkasi apie 20 000 – 30 000 futbolo mėgėjų. Ten jaučiamas ir itin didelis žiniasklaidos susidomėjimas futbolu.
– Kaip tau sekėsi vieno stipriausių Kinijos klubų „Shandong Taishan Luneng“ peržiūroje?
– Į peržiūrą atvykau sausio 2 dieną, kuomet komanda stovyklavo Kinijos pietuose prie Vietnamo. Į komandą ką tik buvo atvykęs naujas treneris iš Kroatijos. Kinijos aukščiausios lygos komandose gali rungtyniauti tik 3 legionieriai, šis faktas šiek tiek varžė. Sužaidžiau draugiškas rungtynes, agentas žadėjo, kad liksiu, vedė derybas su klubu, su treneriu, bet ... atrodo, treneris atsivežė gynėjus iš savo valstybės.
– Prieš pasirašant sutartį su „Žalgiriu“ pasiūlymų iš kitų komandų turėjai?
– Domėjosi „Ekranas“, „Sūduva“. Į peržiūrą kvietė pora klubų iš užsienio.
– Kodėl pasirinkai „Žalgirį“?
– „Žalgiris“ – arčiausiai širdies. Ši komanda man sava nuo vaikystės, ją palaiko geriausi sirgaliai Lietuvoje. Žinau trenerius, girdėjau, kad surinktas šaunus kolektyvas. Be to, Vilnius – mano namai. Gera čia gyventi ir rungtyniauti.
– Kokių tikslų sieksi su „Žalgiriu“?
– Tikslai tik aukščiausi. Noriu su „Žalgiriu“ padaryti tai, ko pernai nepavyko padaryti su „Vėtra“ – iškovoti A lygos auksą.
