Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, LFF generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius, didžiausio kyšio Lietuvoje davimu įtariamas „Autokausta“ vadovas Juozas Kriaučiūnas, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas – į aikštės vidurį prieš inauguracinę dvikovą žengė pavydėtino margumo kompanija, tarsi iliustruodama, koks spalvotas ir įvairiabriaunis yra Lietuvos futbolas.
Staigmenos nesiliovė.
Netrukus minia pradėjo baubti šventinę kalbą sakyti mėginusiam LFF generaliniam sekretoriui E.Stankevičiui, taip, veikiausiai, sureagavusi į LFF konfliktą su tiesioginį valdymą įvesti užsimojusiais Seimo nariais ir foną, kuris pastarosiomis savaitėmis gaubia lietuviško futbolo padangę.
Eilės prie turniketų, vėžlio greičio internetas, žiniasklaidai skirtos vietos be stalų ir elektros, tualetai be užraktų – iš pagrindų atnaujintame Kauno Dariaus ir Girėno stadione ir jo prieigose sekmadienį dar netrūko nesklandumų ir kuriozų, bet apie 13 tūkst. į tribūnas susirinkusių aistruolių reginiu neliko nusivylę.
Įprastai ant sintetinio kilimo A lygos stadionuose vargstantys „Žalgirio“ ir „Hegelmann“ futbolininkai buvo priversti pratintis prie natūralios vejos, o kartkartėmis iškrentantis lietus šį uždavinį dar labiau apsunkindavo, tačiau dviejų stipriausių šalies ekipų akistata tapo tikra puošmena.
Nors V.Matijošaitis kur kas labiau finale norėjo matyti „Kauno Žalgirio“ komandą, Kauno rajonui atstovaujantis „Hegelmann“ įrodė, kad antrąją vietą A lygoje užima ne veltui.
Vladimiras Čeburinas išstatė vos ne stipriausią sudėtį, kokia žalgiriečiai remiasi UEFA Konferencijų lygoje, tačiau prieš ją Andriaus Skerlos auklėtiniai žaidė drąsiai ir aistringai.
Didžiąją rungtynių dalį kauniečiai nebuvo prastesnė komanda aikštėje, tačiau 76-ąją minutę „Žalgiris“ išnaudojo tai, kuo lenkia visus savo oponentus vietiniame fronte – patirtį.
Po kampinio kamuolys patogiai atskriejo po keitimo aikštėje pasirodžiusiam Marko Miličkovičiui ir juodkalnietis iš toli šovė neatremiamai bei įsirašė ne tik į Lietuvos futbolo metraščius, bet ir į stadiono istoriją.
„Čia taurės finalas ar popso karnavalas?“ – tokį plakatą rungtynių pabaigoje iškėlė „Žalgirio“ komandos ištikimiausi aistruoliai, apeliuodami į tirštą pramoginę renginio dalį.
Vis dėlto karma – toks dalykas. Karnavalas tikrai buvo, bet jį po kelių minučių užkūrė ne Saulius Prūsaitis, Marijonas Mikutavičius ar dar kuris nors muzikos tūzas, o „Hegelmann“ futbolininkai.
Jau per pridėtą laiką Rodrigo Josviaki pasiuntė kamuolį į baudos aikštelę, joje Vilius Armalas laimėjo oro dvikovą, o patogiai nukritusį kamuolį nigerietis Samuelis Odeyobo tuoj pat pasiuntė į vartus.
Tribūnoms triumfuojant švieslentėje užsidegė du vienetai, o tai reiškė, kad Manfredui Lukjančiukui teko skelbti pagrindinio laiko pabaigą ir pratęsimą.
Jo metu keitimų išderinta V.Čeburino kariauna vis tiek turėjo iniciatyvą ir 110-ąją minutę subrandino pergalingą vaisių. Mario Paveličius atliko tolimą smūgį į tolimą kampą ir R.Josviaki buvo bejėgis.
„Žalgirio“ kapitonas Saulius Mikoliūnas naujai įsteigtą taurę kėlė girdėdamas kurtinantį tribūnų švilpimą. Vilniečių nuotaikų nesugadino net tai, kad ėmus švęsti su savo sirgaliais stadione buvo išjungta šviesa ir prasidėjo pramoginė programa.
„Noriu pasveikinti klubo sirgalius už puikų palaikymą. Jį jautėme tiek prieš mačą, tiek visų rungtynių metu, tiek po jų. Šią pergalę mes skiriame jiems. Tai buvo atsargios rungtynės, žaidė dvi apylygės komandos, buvo daug kovos. Neturėjome daug aštrių momentų, bet manau, kad vis tiek mes žaidėme geriau ir nusipelnėme laimėti“, – kalbėjo V.Čeburinas.
Įdomu tai, kad spaudos konferencijų kambaryje pasirodžius treneriui ir nusimetus striukę, po patalpą pasklido gana sodrus šventinio parako kvapas.
Specialistas iš Kazachstano pagyrė pergalingą įvartį įmušusį Mario Paveličių, nors įprastai gynėjo pozicijoje žaidžiantis futbolininkas šį kartą buvo pastumtas gerokai į priekį.
„Jis yra universalus žaidėjas, kuris gali žaisti per kelias pozicijas. Būtent tai ir suveikė šiandien, kai to labiausiai reikėjo. Per pertrauką akcentavau, kad daugiau muštume į vartus. Tai galiausiai ir pasiteisino“, – savo austrą gyrė treneris.
Treneris turėjo šiek tiek priekaištų vejos kokybei. Anot jo, aikštė buvo kiek per šlapia ir futbolininkams teko nemažai slidinėti, tačiau kalbėdamas apie atmosferą, V.Čeburinas tik šypsojosi.
„Atmosfera buvo tikrai puiki. Buvo malonu žaisti tokiame stadione. Tikiuosi, kad Vilnius irgi netrukus turės savo nacionalinį stadioną, galbūt jis bus dar kietesnis“, – vylėsi strategas.
Rungtynių geriausiu žaidėju išrinktas pirmo įvarčio autorius M.Miličkovičius tvirtino, kad rungtynės nebuvo lengvos, bet galiausiai laimėjo ekipa, kuri buvo to verta.
„Esu labai patenkintas dėl to įvarčio. Tai, be abejonės, vienas svarbiausių įvarčių mano karjeroje. Įmušti per stadiono atidarymą, taurės finale ir tokioje atmosferoje – nuostabu“, – kalbėjo juodkalnietis.
Šį trofėjų „Žalgiris“ iškovojo rekordinį 14-ąjį kartą. Vos prieš trylika metų įkurtas „Hegelmann“ LFF taurės finale žaidė pirmą kartą.
Kauno rajono komandą treniruojantis A.Skerla savo vyrams priekaištų neturėjo. Anot stratego, nugalėtoją lėmė smulkmenos ir žalgiriečių patirtis.
„Liūdna, bet tie žodžiai, kad finalai yra ne žaidžiami, o laimimi – išsipildė. „Žalgiris“ jas ir laimėjo. Galiu pasakyti, kad didelio skirtumo tarp šių komandų nemačiau. Taip, jie galbūt labiau buvo pavargę, trūko šviežumo, bet faktas, kad didelio skirtumo tikrai nesijautė. Tačiau jie turi geresnius išpildytojus ir tai jie šiandien įrodė. Didžiuojuosi savo žaidėjais, jie atidavė tikrai visas jėgas. Mes buvome labai gerai pasiruošę, žaidėme gerai ir „Žalgiris“ nerasdavo spragų, nenubėgdavo į kontratakas, gerai juos stabdėme. Galbūt kamuolį jie laikė ir ilgiau, bet aštrumo jiems tikrai stigo. Gaila, kad pralaimėjome, bet tokios rungtynės – milžiniška patirtis. Man kaip treneriui taip pat nėra tekę vadovauti komandai prie tokios sirgalių gausos. Gaila, kad taip viskas susiklostė“, – apmaudo neslėpė „Hegelmann“ strategas A.Skerla.
