Trejus pastaruosius metus G.Cibulskis atstovavo Nyderlandų čempionate rungtyniaujančiam Zvartemejerio „Kremer/Hurry-Up“. Nors olandai rankinio pasaulyje žvaigždžių nuo dangaus neraško, vos tris trūkstančius gyventojų turintis Vokietijos ir Nyderlandų pasienyje esantis miestelis tiesiog pulsuoja rankiniu. Čia G.Cibulskis rungtyniaus ir ateinantį sezoną.
29-erių metų rankinio milžinas per savo karjerą spėjo paragauti ir paties aukščiausio lygio rankinio. Susikūręs savo vardą tuometiniame Kauno „Granito-Kario“ klube, G.Cibulskis išvyko į Ispanijos „BM. Ciudad Encantada“, tačiau šalį supurčius ekonominei krizei buvo priverstas ieškotis naujos darbo vietos.
Nyderlanduose G.Cibulskis ne tik iš naujo atrado save, bet ir pramynė takus kitiems savo tautiečiams. Praėjusį sezoną „Kremer/Hurry-Up“ klube taip pat žaidė Robertas Švedas ir Vaidas Trainavičius. R.Švedas patyrė traumą ir paliko komandą, tačiau lietuvių gretos Zvartemejeryje nesumažėjo – buvo pakviestas Tomas Bernatavičius.
„Nyderlanduose esu visiškai patenkintas, tačiau niekada nesakau niekada. Jeigu kokios nors įdomesnės šalies klubas pateiktų finansiškai viliojantį pasiūlymą, jį tikrai svarstyčiau. Baigęs savo karjerą, vis tiek planuoju grįžti į Lietuvą, jei kas priims – galbūt dar pažaisiu kokiam nors klube“, – kalbėdamas su 15min.lt šyptelėjo G.Cibulskis.
– Kaip nutiko, kad po karjeros stotelės Ispanijoje jūsų keliai patraukė į rankinio tradicijomis ne ypač garsėjančius Nyderlandus? – paklausėme rankininko.
– Mano pasirinkimą lėmė keletas veiksnių. Pirmiausia, tai stabili šalies ekonomika. Antra, atlyginimas Nyderlanduose mokamas 12 mėnesių per metus, kai tuo tarpu kitose šalyse – tik dešimt. Trečia, rankinio lygis šioje šalyje taip pat nėra žemo lygio. Daugelis jų rinktinės žaidėjų žaidžia pajėgiuose Vokietijos klubuose. Su olandais Lietuvos rinktinė žaidė du kartus ir abu kartus sužaidė lygiosiomis.
– Dvylikos komandų rikiuotėje šį sezoną „Kremer/Hurry-Up“ užėmė penktąją vietą. Ar toks rezultatas tenkina klubo vadovybę?
– Toks rezultatas nėra geras. Prieš dvejus metus iškovojome šalies taurę, o kai tik atvykau į Nyderlandus, laimėjome bronzos medalius. Du pastarieji sezonai susiklostė nelabai sėkmingai – likome penkti. Bandome stiprintis lietuviais ir tikimės, kad ateinantį sezoną mūsų pozicijos pagerės.
Kartą treneris yra pajuokavęs, kad jei finansai leistų, norėtų nusipirkti visą Lietuvos rinktinę.
– Iš jūsų žodžių suprantu, kad klubo treneriai į lietuvius rankininkus žiūri palankiai...
– Atėjęs į komandą, neblogai užsirekomendavau. Lietuviai – darbštūs, gero kovotojų charakterio rankininkai. Mūsų šalies žaidėjai gana retai patiria traumas, aikštelėje nesukčiauja. Šios savybės treneriui imponuoja. Beje, „Kremer/Hurry-Up“ ekipai vadovaujantis Joopas Fiege yra ir Nyderlandų nacionalinės rinktinės treneris. Kartą jis yra pajuokavęs, kad jei finansai leistų, norėtų nusipirkti visą Lietuvos rinktinę.
– Ar tai, jog komandoje žaidžia ir daugiau tautiečių, jums leido lengviau pritapti svetimoje šalyje?
– Esu linksmas ir komunikabilus, todėl man nėra skirtumo, su kuo bendrauti – lietuviu ar užsieniečiu. Nyderlanduose gyvenu su savo šeima, pastaruosius dvejus metus žmona buvo dekretinėse atostogose, tačiau jos jau baigiasi, tad greičiausiai grįš dirbti į Palangą. Su lietuviais kartu leidžiame laisvalaikį, savaitgaliais kepame kugelį, kartu išvažiuojame prie ežero ar prie jūros. Žinoma, jog yra smagiau, kai šalia pažįstami žmonės. Mes lietuviai visada vienas kitą palaikom.
– Viena Nyderlandų televizija prieš kelerius metus net susuko apie jus vaizdo reportažą, kuriame pasakojate ne tik apie rankinį, bet ir apie ten dirbamus ūkio darbus. Ar vis dar papildoma dirbate laisvu nuo rankinio metu?
– Labai nenorėjau filmuotis tame vaizdo klipe, tačiau klubo vadovai įkalbino, teigdami, kad tai bus puiki reklama tiek komandai, tiek visam rankiniui. Kadangi treniruotės vykdavo tik 21 val., pagalvojau, kad visai naudinga būtų paieškoti kokios nors veiklos dienos metu. Visgi ten dirbau vos pora mėnesių. Po reportažo buvo net šiek tiek gėda, kadangi visi matę klausinėdavo, kas ir kaip (juokiasi). Pastaraisiais metais laisvu nuo darbo metu kartu su V.Trainavičiumi treniruoju mūsų klubo jaunuosius rankininkus.
– Ar tarp olandų vaikų ši sporto šaka populiari?
– Niekada negalvojau, kad rankinis Nyderlanduose galėtų būti toks populiarus. Gyvename mažame miestelyje, kuriame ši sporto šaka yra pati populiariausia, tad visi vaikai vaikšto su klubo marškinėliais, o vienintelėje sporto salėje visą dieną žaidžiamas vien tik rankinis. Kiekvieną sekmadienį vyksta vaikų varžybos, kartais būna, kad salėje tenka praleisti kone visą dieną.
– Kiek žiūrovų susirenka stebėti „Kremer/Hurry-Up“ ekipos namų rungtynių?
– Mūsų sporto salė talpina 1,2 tūkst. žiūrovų ir beveik visuomet ji būna užpildyta. Už 12 km yra Emeno miestas. Derbis su šio miesto ekipa yra principinis, tad mačai visuomet sulaukia didžiulio susidomėjimo.
– Jau minėtame vaizdo klipe teigiate, kad kai atvykote į klubą svėrėte 156 kg. Koks iš tiesų dabar yra jūsų svoris?
Šiuo metu yra kokie 163–164 kg. Tačiau šis svoris gerokai svyruoja. Vasarą, kai nesportuoju, jaučiasi atsipalaidavimas, tad ir tų kilogramų prisideda. Per visą olandiškąjį savo laikotarpį priaugau apie 15 kg.
– Kai paskutinį kartą svėrė rinktinės rankininkus, tai svarstyklės rodė brūkšniukus (juokiasi). Manau, kad šiuo metu yra kokie 163–164 kg. Tačiau šis svoris gerokai svyruoja. Vasarą, kai nesportuoju, jaučiasi atsipalaidavimas, tad ir tų kilogramų prisideda. Per visą olandiškąjį savo laikotarpį priaugau apie 15 kg.
– Toks stambus esate nuo mažų dienų?
– O taip, neeilinių gabaritų esu nuo jaunystės. Prisimenu, jog jau septintoje klasėje svėriau šimtą kilogramų. Tai, matyt, lėmė genai. Abu mano tėveliai – stambūs. Tėtis jaunystėje stūmė rutulį. Galingų vyrų yra ir daugiau mūsų giminėje (šypsosi).
– Kodėl pasirinkote rankinį?
– Nors iš pradžių lankiau irklavimą ir sekėsi tikrai neblogai, visgi nuo trečios klasės susidomėjau rankiniu. Tuo metu Zarasuose rankinis buvo labai populiarus, turėjome vietinę komandą, kuri žaidė pirmoje lygoje. Mažas eidavau stebėti, kaip žaidžia mūsų miesto ekipa ir svajojau kada nors į ją patekti.
Neeilinių gabaritų esu nuo jaunystės. Prisimenu, jog jau septintoje klasėje svėriau šimtą kilogramų. Tai, matyt, lėmė genai. Abu mano tėveliai – stambūs.
– Rankinis – kietas vyriškas žaidimas, tačiau net jame tokie fiziniai duomenys retenybė. Ar yra tekę sutikti į save panašų oponentą?
– Kai žaidžiau Ispanijoje, buvo keletas kietų ir didelių vyrukų, su kuriais grumtis tikrai nebūdavo lengva, tačiau tokie atvejai labiau išimtis iš taisyklės (šypsosi).
– Kokių gudrybių imasi varžovai stabdydami milžiną primenantį priešininką?
– Varžovų užduotis yra prasižengti prieš mane dar negavus kamuolio. Jei aš turiu kamuolį, sulaikyti yra ganėtinai sunku (juokiasi). Prie linijos yra ir daug „juodo“ žaidimo. Jei žaidi prieš nešvarų žaidimą propaguojančias komandas, varžovai prisigalvoja daug įvairių ir nepadorių būdų, kurie tikrai garbės nedaro. Mano kūnas nuolat būna nusėtas mėlynėmis.
– Žaidžiate abiejose aikštės pusėse. Ar nesunku tokiam stambiam vyrui po atakos greitai grįžti į gynybą ir atvirkščiai?
– Stengius prisižiūrėti svorį, tačiau ir įdirbis per visus karjeros metus jau yra nemažas. Daugelis mano, kad perbėgti per aikštę man tikrai yra sunku, tačiau man atrodo visai kitaip. Per daugelį metų esu prie to pripratęs ir nematau jokios problemos. Žydrūnui Savickui turbūt irgi nėra lengva, tačiau ar girdėjome kada, kad jis skųstųsi savo kilogramais? (šypsosi)
– Galbūt dėl milžiniško svorio rankinio aikštelėje yra buvę kokių nors linksmų nutikimų?
– Situacijų buvę tikrai įvairiausių. Prisimenu dar būdamas vaikas Zarasuose vykusių varžybų metu užgriuvau ant vieno savo priešininko. Kitą dieną mokyklos koridoriuje pamačiau, kad jam šis mūsų susidūrimas baigėsi sulaužyta ranka ir gipsu.
– Tokio dydžio aprangą gaunate be problemų?
– Tų X-sų ant mano aprangos šiek tiek yra (juokiasi). Problemų kyla net šiais laikais, kai atrodo, jog turime viską. Būna atvejų, kad kompanija atsiunčia paties didžiausio dydžio aprangą, tačiau į ją vos įlendu. Nemažai marškinėlių suplėšome treniruočių metu. Lietuvos rinktinėje mano pagrindinis oponentas Vaidotas Grosas. Per šį atrankos ciklą Vaidotas man suplėšė turbūt trejus marškinėlius, tačiau jis yra labai mandagus ir po kiekvieno tokio atvejo atiduoda man savo aprangą (šypsosi). Treneriams ir komandos draugams mūsų susirėmimai sukelia daug juoko.
