Sunkiausi kilometrai gyvenime
Kitąmet Lietuva švęs valstybės atkūrimo šimtmetį. Bėgikas Aidas Ardzijaukas nusprendė šią progą paminėti savaip – per 100 dienų nubėgti 8 000 km atstumą iš Dakaro į Vilnių. Spalio 24-tą dieną startavęs iš Senegalo sostinės Aidas jau įveikė daugiau kaip 3 tūkst. kilometrų. Perbėgo šiaurinę Afrikos dalį, Gibraltaro sąsiauriu persikėlė į Europą ir dabar stengsis pagreitinti tempą, kad atbėgti į Vilnių spėtų iki vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo.
Kelte bėgantis ugniagesys atsiduso, kad sunkiausia dalis – karštoji ir smėlingoji Afrika – jau įveikta. 3 100 km juodojo žemyno keliais ir šunkeliais jis prabėgo per 43 dienas, kasdien vidutiniškai įveikdamas po 74 km.
„Prieš lipdamas į lėktuvą tikėjausi, kad Afrikoje bėgti bus sunku. Bet iš tiesų buvo labai sunku. Jeigu sunkumą reikėtų įvertinti – rašyčiau 10 iš 10. Alinantis karštis, dažnai viršijęs 40 laipsnių pagal Celsijų, vėjas, prasti keliais, didžiulis eismas. Blogiausia, kad nebuvo vėsių dienų. Lietų matėme tik dvi dienas, tikėjausi, kad jo bus daugiau,“ – įspūdžius iš bėgimo Afrikoje reziumavo A. Ardzijauskas. „Netgi Mirties slėnis, kai bėgau per Ameriką, neatrodė toks sudėtingas, nes jis tebuvo 200 ar 300 km ilgio. O čia – 3 000 km tokiomis sąlygomis,“ – pridėjo.
Kuo arčiau Europos – tuo geriau
Paskutinis tūkstantis kilometrų Afrikoje vis tik buvo lengvesnis nei startas. Marokas – Šiaurės Afrikoje, ten ne taip karšta.
„Maroko pradžia, kuri dabar priklauso Vakarų Sacharai, labai prasta. Vien tik smėlis, vėjas, aplink nieko nėra. Tik labai daug mašinų. Bėgom tuo keliu, kur eina pagrindinis eismo srautas, tai nuo 5 vakaro vilkikų srautas atrodė it nesibaigianti laidotuvių procesija. Ir blogiausia, kad visi važiuoja arba be šviesų, arba su ilgosiomis.
Kai pakilome į tikrąjį Maroką, atsirado daugiau kelių, vilkikų srautas išsiskirstė. Bėgimui pasirinkau regioninį kelią palei Atlanto vandenyną, ten srauto išvis nebuvo, buvo malonu bėgti. Vėliau, artėjant prie Kasablakos, keliai tik gerėjo, ir kuo arčiau Europos – tuo geriau,“ – paskutinį tūkstantį kilometrų prisiminė Aidas.
Europoje ketina bėgti greičiau
Pirmoji diena bėgant Europoje, Ispanijoje, atrodė tarsi kitas pasaulis. Keliai turi pusantro metro pločio šalikelę, vairuotojai važiuoja tvarkingai, netrukdo bėgti. O Afrikoje teko dalintis važiuojamąja kelio dalimi su visais kitais eismo dalyviais, kuriems bėgantis lietuvis buvo visiškai neįdomus. Arba bėgti šalia kelio per smėlį, akmenis, kriaukles ir kitokias šiukšles. Vyriškis sako, kad tik dabar, bėgdamas Ispanijoje, sutiko pirmąjį kitą bėgiką: tiksliau – bėgiojančią prancūzę. Iki tol, perbėgęs 3 tūkst. km per Afriką, jis suskaičiavo tik 4 dviratininkus.
Afrikoje Aidas savo bėgimą pradėdavo 6 ryto ir bėgdavo iki priešpiečių. Tada stodavo 4–5 valandų poilsiui ir dienos miegui, mat vidurdienį ekvatoriuje saulė užkaitindavo taip, kad stovint vietoje prakaitas žliaugdavo. Po pietų tęsdavo kelionę ir iki vakaro nubėgdavo apie 70 km atstumą.
Ispanija pasitiko 18 laipsnių šiluma. Aidas sako, kad tai idealus oras bėgti. Tačiau dienotvarkės keisti jis neketina.
„Bėgimo laiko netrumpinsime. 6 ryto startuosime ir bėgsime iki 8–9 vakaro. Tikiuosi per tą laiką nubėgti daugiau kilometrų. Labai lengva nebus, nes Ispanijos pradžia kalvota.
Ar džiaugiuosi įbėgęs į Europą? Na, taip. Tačiau nedaug, nes žiūriu į ateitį ir žinau, kas laukia kertant Italijos ir Austrijos pasienį,“ – apie Alpes pagalvojo A. Ardzijauskas.
Per savo kelionę ugniagesys gelbėtojas jau spėjo sudėvėti 3 poras sportbačių, netrukus ruošiasi autis ketvirtąją porą.
