Pirmadienį daugkartinis Europos ir pasaulio čempionas, 2008 metų Pekino olimpinių žaidynių sidabro medalininkas švenčia 40-ties metų jubiliejų. „Gimtadienių pernelyg nesureikšminu, tai šventė mano artimiesiems, draugams“, – šypsosi E.Krungolcas.
Tokiomis dienomis sportininkas primena sau, kaip greitai bėga laikas. Už nugaros liko daugiau nei dvidešimt metų trukusi itin sėkminga sportininko karjera. E.Krungolcas paėmęs špagą į rankas susimąsto: „Kiek daug malonių prisiminimų man padovanojo penkiakovė. Gal nuskambės kaip pasigyrimas, bet aš didžiuojuosi savo karjera.“
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Edvinas Krungolcas |
Kas rytą aukštas šviesiaplaukis vyras bėgioja, plaukioja, tik sportinis režimas anaiptol nebe toks, kaip buvo anksčiau. E.Krungolcui net sau pačiam buvo nelengva ištarti, kad atėjo metas sustoti. Sportuoti norisi, bet siekti rezultatų – nepakanka nei fizinių, nei psichologinių jėgų.
„Myliu sportą, bet mano dienotvarkėje jis užima kitokią vietą. Sportuoju tik tada, kada noriu, kur noriu, kaip noriu“, – kalbėjo E.Krungolcas.
Su 15min.lt skaitytojais tituluotas penkiakovininkas pasidalijo savo ateities planais. Svajonėmis turėti kūdikį bei trenerio darbą užsienyje.
– Paskutinį kartą startavote pasaulio čempionate, kuris vyko gegužę. Nepatekote į olimpines žaidynes, bet dalijotės mintimis, kad sieksite olimpinio kelialapio į Rio de Žaneirą. Tas mintis nuvijote šalin?
– Nuvijau. Viešai taip ir nebuvau pasakęs, kad baigiu sportinę karjerą, bet ateina laikas ištarti „sudie“. Ta diena jau išaušo.
– Baseine ar lengvosios atletikos manieže jus dar galima pamatyti. Sportuojate dėl savęs?
– Pasportuoju, bet kaip mėgėjas, o ne profesionalus sportininkas. Dienotvarkė tapo paprastesnė, bet be sporto negalėčiau gyventi.
Neatsisakyčiau pasiūlymo dirbti Venesueloje.
– Jūsų bendraamžis Virgilijus Alekna taip pat buvo pranešęs, kad kabina sportinius batelius ant vinies, bet sprendimą pakeitė. Galbūt ir jūs apsigalvosite?
– Mūsų sporto šakos labai skirtingos. Man nebepakanka nei fizinių, nei psichologinių jėgų. Laiko sąnaudos milžiniškos, rungčių apimtis didelė, o palaikyti tokio tempo būdamas 40-ties negaliu. Bet kuriuo atveju, mano karjera truko du dešimtmečius, esu vienas ilgiausiai sportavusių šiuolaikinės penkiakovės atstovų. Didžiuojuosi tuo.
– Esate minėjęs, kad penkiakovėje viską lemia ne tik jėga, greitis ir agresyvumas, bet ir patirtis. Ar ja dalinsitės su kitais sportininkais?
– Šiuo metu mokausi Edukacijos fakultete, lankau trenerio kursus ir siekiu pedagoginio išsilavinimo. Norėčiau būti treneriu, man šis darbas tikrai atrodo labai įdomus.
– Jūsų kolega Andrejus Zadneprovskis prisipažino, kad sulaukė pasiūlymo dirbti su Rusijos šiuolaikinės penkiakovės rinktine. Jūs panašių pasiūlymų nesulaukiate?
– Kol kas niekas nesiūlė. Jei pasiūlytų, tikrai rimtai svarstyčiau.
– Norėtumėte dirbti Rusijoje?
Rusijoje – tikrai ne. Oi, koks sujudimas kiltų (juokiasi). Iš tiesų savęs Rusijoje nematau. Ne tik Rusijoje, bet ir Rytų Europoje.
– O Lietuvoje?
– Lietuvoje – sunki padėtis. Finansų nėra daug, o dirbančių trenerių vietos nenorėčiau užimti. Patarimais aš galiu pasidalinti, bet dirbti čia kol kas neturiu sąlygų.
– Vadinasi, turite minčių siekti trenerio karjeros kurioje kitoje užsienio valstybėje?
– Pavyzdžiui, Venesueloje. Kodėl gi ne? Mane žavi Pietų Amerika. Būtų tikrai įdomu. Nauja patirtis mano šeimai, naujas iššūkis asmeniniame gyvenime. Jeigu mane tenkintų sąlygos, neatsisakyčiau pasiūlymo dirbti Venesueloje.
– Kodėl būtent Venesuela?
– Tai tiesiog kaip pavyzdys. Nebūtinai tai turėtų būti Venesuela, galbūt Brazilija, ar kuri kita Pietų Amerikos valstybė.
– Sulaukėte 40-tojo jubiliejaus, ką ši diena reiškia jums?
– Nieko ypatingo. Gimtadienių pernelyg nesureikšminu, tai šventė mano artimiesiems, draugams. Šiandien pirmadienis, todėl švęsime kurią kitą dieną.
– Su žmona auginate jos sūnų, ar susimąstote apie dar vieną atžalą?
– Kas be ko. Jeigu paklaustumėte, kokią dovaną norėčiau gauti, nedvejodamas atsakyčiau, jog noriu turėti kūdikį. Tai būtų puiki gimtadienio dovana.
