Karšti pirmieji kilometrai
Kitąmet Lietuva švęs šimtmetį. Ultramaratonus bėgantis ugniagesys Aidas Ardzijauskas nusprendė šią progą paminėti savaip – per 100 dienų nubėgdamas 8 000 km atstumą iš Dakaro į Vilnių. Spalio 24-ą dieną startavęs iš Senegalo sostinės Aidas jau nubėgo septintadalį savo bėgimo. Dėl Afrikos karščio bėgiko tempas lėtesnis, nei jis planavo, bet tikina, kad iki Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, Vilnių jis pasieks.
„Sunkiausios buvo pirmosios dienos, nes bėgome mieste, buvo labai daug mašinų, dūmų, smalkių. Tiesiog per didelis judėjimas, o antrą dieną vėlgi buvo daug automobilių ir prasti keliai. Be to, dienomis kepina 40–43 laipsnių karštis. Kiek žiūrėjau, dešimties metų statistika rodė, jog vidutinė temperatūra buvo tiktai +36 laipsnių, ir tokio karščio tikrai nesitikėjau“, – sako Aidas Ardzijauskas.
Sunkiausios buvo pirmosios dienos, nes bėgome mieste, buvo labai daug mašinų, dūmų, smalkių.
Dėl tokių oro sąlygų sulėtėjo ugniagesio tempas. Vietoje planuotų dviejų maratonų per dieną Aidas nubėga apie 60–70 km. Lėtai, maždaug 7 km/h greičiu.
„Karštis turi didelę įtaką, nes negali bėgti greitai, kitu atveju pradedi smarkiai prakaituoti. O po gausaus prakaitavimo nereikia nė dviejų valandų ir bėgimas baigiasi. Tu turi bėgti taip, kad mažai prakaituotum, jeigu tai yra įmanoma.
Kol vėsu, geriu saldžius gėrimus, o kai karščiau – geriau sūresni gėrimai. Kad palaikyčiau skysčių kiekį organizme. Literatūra rašo, jog reikia išgerti 0,6–0,8 l per valandą. Na, bet man, geriant kas 14 minučių po 0,1–0,2 l, išeina šiek tiek mažiau. Vis tiek geriu vitaminus, druskos tabletes, vandenį su druska, kad geriau pasisavinčiau mineralus“, – paaiškino bėgikas.
Dienotvarkę tenka taikyti pagal orą
Dieną vyriškis pradeda anksti. Keliasi dar prieš 5 valandą ryto, papusryčiauja ir maždaug pusę 6 pradeda bėgti. Bėga dvi valandas, stoja rimčiau pavalgyti, vėl bėga dvi valandas iki pietų meto. Popietė – pats karščiausias dienos metas Afrikoje, tad Aidas kartu su jį lydinčiais fotografu Gedmantu Kropiu ir operatoriumi Aidu Bubinu 12 valandą stoja pietums ir 4–5 valandų poilsiui, miegui. Šiek tiek atvėsus vėl pradeda bėgti ir bėga maždaug iki 22 valandos vakaro. Miega dažniausiai palapinėje šalia kelio. Jei pakeliui aptinka kokią nors apgyvendinimo įstaigą – keliasi ten.
„Bėgimo metu dažniausiai valgau makaronus, kartais ryžių, kartais ir vaisių paragauju, ypač konservuotų. Valgau duoną, sviestą, sūrį, dešrą. O svečiuodamiesi pas vietinius gauname ir troškintų daržovių, krevečių, aštuonkojų, žuvų, kokių Lietuvoje net nepamatysi. Aišku, dar vanduo su mineralais, kaip minėjau anksčiau, tarp jų ir energiniai gėrimai“, – įprastą maisto racioną išdavė bėgikas.
290 km per Senegalą nuo Dakaro iki Mauritanijos sienos A.Ardzijauskas prabėgo per 5 dienas. Kelias valandas užtruko pasienyje ir tęsė kelionę Mauritanijoje, kuri dėl tokio paties karščio buvo netgi sunkesnė.
290 km per Senegalą nuo Dakaro iki Mauritanijos sienos A.Ardzijauskas prabėgo per 5 dienas.
„Lauke vis dar 40 laipsnių karščio, nors jau turėjo prasidėti lietaus sezonas ir tokios temperatūros neturėtų būti. Nemanykit, kad lietaus sezonas yra kaip pas mus Lietuvoje, jau antra savaitė ir nesimato nė vieno debesėlio. Vis dar giedra ir temperatūra dieną mažiausiai +40 , o naktį labai atšąla, tik iki +20.
Dar viena problema bėgant arčiau sienos – stiprus vėjas nuo Sacharos dykumos ir jo sukeltos dulkės, kurios kimšo gleivinę, gerklę ir šiek tiek trukdė bėgti“, – apie sunkumus papasakojo ugniagesys gelbėtojas.
Mauritaniją, 700 km per šią šalį, lietuvis perbėgo per 9 dienas, palaikydamas tą patį tempą: lėkdamas po 60–70 km per dieną. Prieš pasiekiant Europą, jam dar teks įveikti Vakarų Sacharą ir Maroką.
Sutikti lietuviai ir labdara
Nors bėgimo sąlygos sunkios, Aidas, labai sumažinęs tempą, bėga ramiai ir išlieka geros nuotaikos. Kaip pats sako, jos suteikia graži gamta, Afrikos įdomybės ir atsitiktinai sutikti žmonės. Kad ir lietuviai.
„Netoli Sent Luiso prasilenkiau su visureigiu, atkreipiau dėmesį, jog valstybiniai numeriai ne vietiniai. Po poros minučių matau, kad jie grįžta ir kažką šaukia. Iš pradžių nesupratau, kokia kalba, bet vėliau jiems sakant „Ar sustosi pagaliau?“ supratau. Pasirodo, tie lietuviai žinojo, kas aš toks ir ką aš čia veikiu, abu supratome, kad mūsų kelionės neprailgs. Buvo labai malonu sutikti saviškius taip toli nuo gimtosios Lietuvos“, – nuotykį papasakojo Aidas.
Pasirodo, tie lietuviai žinojo, kas aš toks ir ką aš čia veikiu, abu supratome, kad mūsų kelionės neprailgs.
Kartu su jį lydinčiais kolegomis Aidas užsuko į skurdų Beničiabo kaimą Mauritanijoje, turintį pusantro tūkstančio gyventojų. Kukliai sako, norėjo padaryti ką nors gero vienos iš skurdžiausių Afrikos šalių gyventojams.
„Mokykloje, kuriai paaukojome kamuolių, pieštukų ir sąsiuvinių, mokosi apie 200 mokinių ir iš aplinkinių miestelių. Matėme, kad šis miestelis yra 8 valandos kelio nuo mūsų maršruto, tai sėdome į automobilį ir lėkėme asfaltu, vėliau – dykuma. Tie keliai buvo išvažinėti Paryžius–Dakaras dalyvių prieš 10 metų, nes būtent tais keliais vyko lenktynės. Ir tie keliai, greitis, vaizdas, Beničiabo miestelis kol kas padarė didžiausią įspūdį Mauritanijoje. Ta diena buvo lyg poilsis, nes nubėgau tik vieną maratoną, apie 42 km, bet vis tiek kelionė nuvargino“, – gerais įspūdžiais pokalbį užbaigė Aidas Ardzijauskas.
