Penktadienį 60 metų jubiliejų švenčia žinomas sporto žurnalistas, fotografas, televizijos režisierius Alfredas Pliadis. Jis gimė Imbrade (Zarasų r.), 1979 m baigė tuometį Vilniaus pedagoginį institutą. Dirbo VPI fizinio lavinimo, teorijos ir metodikos katedros asistentu (1976-1982 m.), Lietuvos Radijos ir televiziojos sporto skyriaus režisieriumi (1982-1983 m.), Sporto redakcijos vyr. režisieriumi (1983-1991 m.), vyr. redaktoriumi (1991-1998 m.), o nuo 1998 m. iki dabar – Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje.
A.Pliadis – ilgametis laikraščio „Sportas“ ir portalo sportas.info bendražygis. Buvo pirmas Lietuvos smiginio federacijos prezidentas (1996-1999 m.). Visą savo gyvenimą A. Pliadis susiejo su sportu, lankė lengvosios atletikos pratybas ir šokinėjo į aukštį.
– Šiandien – tavo 60-asis gimtadienis. Tai daug ar mažai?
– Nesureikšminu to fakto. Buvo daug gimtadienių ir švenčių, viskas praėjo. Manau, reikia džiaugtis vienodai kiekviena prasmingai pragyventa diena.
– Buvai puikus šuolininkas į aukštį, šokai 205 cm. Kodėl apsisprendei savo gyvenimą susieti su fotografija?
– Nebuvau puikus šuolininkas, 205 cm aukštis, kurį esu įveikęs kelis kartus, labai jau buvo kuklus. Tada pasaulyje vyrai įveikdavo kartelę, iškeltą į 230 cm aukštį. O fotografija mano gyvenime buvo nuo mažens. Man visada buvo malonu fotografuoti, daryti nuotraukas. Galiu tik pasidžiaugti, kad dabar mano hobis ir darbas yra tas pats – fotografija.
– Sportuodamas nenuvažiavai į olimpines žaidynes, bet nuvažiavai – ir netgi į devynias – kaip fotografas arba televizijos darbuotojas. Kurios jų tau padarė patį didžiausią įspūdį?
– Atmintyje ryškiausiai atsimenu savo pirmąsias olimpines žaidynes Barselonoje. Labai didelį įspūdį padarė Lilehamerio žaidynės, labai stebino norvegų meilė sportui.
Žavėjausi ir Pekino olimpinių žaidynių organizacija bei tvarka. Sočio olimpinėse žaidynėse stebino paprastų rusų nuoširdumas. Kiekvienos olimpinės žaidynės nepakartojamos ir džiugu, kad jose dažniausiai tekdavo patirti tik teigiamus įspūdžius ir geras emocijas.
– Savo darbus įamžini parodose, kiek esi surengęs parodų sporto tematika?
– Tikrai parodų būta daug, bet jų nesu skaičiavęs.
– Ar daug esi laimėjęs prizų?
– Sporte nebuvau didelė žvaigždė, tai ir tų prizų bei medalių nedaug. Turiu kelis Vilniaus miesto lengvosios atletikos čempiono medalius, 1977–aisiais per Lietuvos lengvosios atletikos čempionatą iškovojau trečiąją vietą, esu buvęs Lietuvos lengvosios atletikos jaunimo čempionatų prizininkas.
Geresni rezultatai fotografijoje. Jau penkiolika metų kasmet rengiamame Lietuvos spaudos fotografų konkurse esu pelnęs penkis „Auksinius kadrus“. Iš jų du – už sportines nuotraukas.
– Kokių sporto šakų varžybas ir kuriuos sportininkus labiausiai mėgsti fotografuoti?
– Buvau lengvaatletis. Lengvąją atletiką labiausiai žinau ir suprantu, tikrai gerai jaučiuosi stadione ir gerai žinau, kas ten vyksta, dirbti yra lengva ir malonu.
Patinka fotografuoti šiuolaikinės penkiakovės, žolės riedulio, bokso, žirgų sporto varžybas. Fotografuoti patinka, jei vyksta graži ir emocinga sportinė kova, sporto arenose verda aistros, o sportininkai ryžtingai siekia pergalės.
Aišku, jei yra gera atmosfera arenoje, aistringi sirgaliai. Dažnai būna liūdna, kad Lietuvos sporto arenos būna baisios, apšvietimas tragiškas ir dirbti jose fotografams nėra lengva.
– Dirbi Krašto apsaugos ministerijoje, ar tau būna sudarytos sąlygos išvykti į olimpines žaidynes, pasaulio čempionatus, ar važiuoji atostogų sąskaitą?
– Važiuoju savo atostogų sąskaita. Tenka labai kruopščiai planuoti savo vasaros išvykas. Neatsimenu, kada tiesiog atostogavau, nieko neveikdamas.
– Visą laiką būni sporto sūkuryje, o pats ar mėgėjiškai, savo sveikatai pasportuoji?
– Anksčiau dažnai bėgiodavau, daug vaikštinėdavau. Paskutinį kartą į aukštį šokau 1995–aisiais Geteborge (Švedija) per pasaulio lengvosios atletikos čempionatą, kurių metu buvo surengtos ir varžybos čempionate akredituotiems sporto žurnalistams. .
Tada įveikiau 165 cm ir garsiausias Švedijos šuolininkas Patrickas Sjoebergas man įteikė sidabro medalį, kuri iki dabar turiu ir laikau garbingoje vietoje.
Anksčiau truputi pažaisdavau krepšinį, bet dabar tik plaukioju. Manau, kad tai pats geriausias būdas sveikai leisti laiką ir gauti fizinį krūvų.
Malonu būtų pažaisti tenisą, bet tam reikia laiko ir partnerių. Draugai kviečia parungtyniauti, bet visada prisimenu, kad mane maitina kojos ir turiu karčią patirtį: nusitraukiau Achilo sausgyslę ir mano darbai sustojo trims mėnesiams.
– Kaip jautiesi, sulaukęs 60 metų?
– Na, tikrai ne taip kaip koks jaunuolis.
– Kokia tavo, jubiliato, didžiausia svajonė?
– Kad aplink mane visada būtų tik laimingi žmonės.
