L.Martinezas varžėsi 1984 m. Los Andželo olimpinėse žaidynėse, kur užėmė 41-ą vietą.
Tuomet jam buvo 20 metų, ir atrodė, kad tai bus pirmosios iš daugelio olimpiadų, kuriose jis dalyvaus. Vis dėlto antrojo olimpinio šanso teko laukti keturis dešimtmečius.
Kelialapį į Paryžių jis pelnė užimdamas antrą vietą Panamerikos žaidynėse Santjage, Čilėje.
„Amžius tėra skaičius“, – „NY Times“ cituoja Venesuelos šaulį. Tuos dešimtmečius jis vadina daugybės treniruočių ir abejonių savimi metais.
1988 metais jis pasitraukė iš dalyvavimo varžybose, visą dėmesį skirdamas šeimai ir verslui. Tačiau po kelių dešimtmečių nusprendė vėl vaikytis svajonės – olimpinio medalio.
„Kai supratau, kad mano šeimai sekasi gerai ir visais pasirūpinta, pamaniau, kad galiu šiek tiek pagalvoti ir apie save“, – sakė L.Martinezas, 2011 metais grįžęs į aktyvų sportą.
Prisimindamas, koks pasimetęs buvo debiutinėse žaidynėse, dabar L.Martinezas tikisi daugiau.
„Šaudyme 90 proc. lemia psichologija, 10 proc. – fizinis pasiruošimas. Jaučiu, kad dabar esu geresnis nei prieš 40 metų“, – sakė sportininkas, prasitaręs, kad savo olimpinę karjerą tikisi baigti ne Paryžiuje, o ten kur pradėjo – 2028 metais Los Andžele.
L.Martinezo olimpinė sausra nėra ilgiausia per visą istoriją. Japonas Hiroshi Hoketsu, žirgų sporto atstovas, tarp olimpinių žaidynių turėjo 44 metų pertrauką.
Debiutavęs 1964 metais olimpinėse žaidynėse vėl pasirodė 2008 metais, o 2012 m. Londone varžėsi būdamas 71 metų amžiaus.
