Apie WSOP turnyrą pasakoja A.Bielskis:
Prabėgo dar savaitė, ir tai reiškia, kad aš Las Vegase esu jau daugiau negu mėnesį. Ilgas laiko tarpas, kai pagalvoji, bet nepasakyčiau, jog realiai jausčiau, kad jau tiek laiko nebuvau namie. Su namiškiais bendrauju beveik kasdien, kas vyksta Lietuvoje irgi žinau, tai labai nuo visko atitrūkęs tikrai nesijaučiu.
Na, o čia viskas teka sena vaga – turnyrai, turnyrai ir dar kartą turnyrai.
Šią savaitę įsimintiniausias buvo 2500 dolerių turnyras. Jame pirmą kartą serijos metu pradinį stalą dalinomės su Aleksu (red. past. Aleksandru Rusinovu). Pradinis stalas nebuvo visiškai lengvas, bet buvo pora žuvyčių, kurios gana dosniai dalino žetonus.
Džiugu, kad šį kartą didžiąją dalį tų žetonų surinkome mes su Aleksu. O stalas vis darėsi įdomesnis: į vieną laisvą vietą atėjo Christophas Vogelsangas, į kitą – J.C. Tranas. Na, o paskutinėje įsitaisė Randy Lew, visiems žinomas kaip „PokerStars Pro“ „nanonoko“ (red. past. R. Lew slapyvardis „PokerStars“ kambaryje).
Žaidimas pasidarė tikrai labai įdomus, ir jeigu J.C. Tranas ar „nanonoko“ tiesiog žaidė gerą, agresyvų pokerį, tai C. Vogelsangas vietomis pasižymėjo labai netradiciniais ir iš pirmo žvilgsnio keistais sprendimais.
Mes su Aleksu paskui aptarinėjom, kad jis tiesiog mąsto kitame lygyje, ir daugelis žaidėjų gali tiesiog nesuprasti jo gilios minties. Nežinantiems, kas yra šie pokerio žaidėjai, užtenka paminėti faktą, kad J.C. Tranas ir C. Vogelsang žais ir didžiuosiuose šios vasaros turnyruose – 111 tūkstančių dolerių įpirkos „One Drop“ ir 500 tūkst. dolerių įpirkos „Aria Super High Roller“ turnyre. O mes čia turime su jais dėlioti 2500 dolerių įpirkos ture.
Tačiau mūsų stalas buvo išardytas, ir sėkmingai pabaigėme dieną, patekdami į antrą turnyro etapą. Ten startavau su 32-iem privalomaisiais statymais, bet jau pirmoje rankoje pavyko pasidvigubinti, ir paskui gana sėkmingai kilau vien tik į viršų.
Pirmame stale (po kaire) turėjau Daną O'Brieną, bet po sėkmingos rankos pavyko jį išmesti, o likęs stalas buvo gana silpnas. Na, bet atėjo laikas išardyti ir mūsų stalą. Naują vietą gavau tikrai įspūdingą – buvau pasodintas į tarpą tarp Philo Hellmutho ir Aleksandro Kravčenko.
Jau pačioje pirmoje rankoje iš Hellmutho gavau „3betą“ (red. past. permušimą), ir buvo aišku, kad liūdna nebus. Bet pasisekė laiku gauti karalius, ir išmečiau iškart du oponentus, kurių vienas buvo A. Kravčenko. Tada vėl gavau „3betą“ iš Hellmutho ir kadangi jau žinojau, jog nusimesiu, pradėjau pokalbį, kad tokie „3betai“ netaptų pastovūs:
– Philai, permušinėji mane ir vėl. Žmogau, prieš tai nusimečiau 20 partijų, o prieš tas 20 partijų tu taip pat mane permušei. Išsirink tam ką nors kitą.
– Tu esi vienintelis prie stalo, kuris turi pakankamai žetonų, jog galėčiau pasidvigubinti. Leisk man pasiimti šį banką ir aš leisiu tau laimėti ateinantį.
Po šito jo pasakymo nusimečiau ir iškart atidariau kitą ranką. Hellmuthas vėl susimąstė:
– Philai, ką darai? Mes juk buvome susitarę, kad šis bankas atiteks man.
– Sakau atvirai, nekelsiu statymų. Nori, kad atsakyčiau ar kad nusimesčiau?
– Nusimesk. Jei atsakysi, įsijungs ir dar kas nors, ir man bus gerokai sunkiau laimėti šį banką.
– Oho, pirmąsyk per 20 metų kažkas nusimetęs praėjusioje partijoje prašo manęs išsimest, o ne atsakyti. Esu žodžio žmogus, tad nusimetu.
Ir Hellmuthas nusimetė. Atsakė žaidėjas didžiojo privalomojo statymo (BB) pozicijoje. Flope pasirodė K86 su dviem būgnais, atlikau tęstinį statymą ir priešininkas pasidavė. Parodžiau karalių, kad neblefavau, ir Hellmuthas susiėmė už galvos – kaip aš čia jį įkalbėjau, nes jis būtų turėjęs pirkimą į aukščiausią spalvą ir jautė, kad čia būtų buvusi “very big hand” (angl. labai didelis bankas). Net paskui prie stalo atkėlus Carlosą Mortenseną (red. past. 2001 m. pasaulio čempionas) jis pasakojo šitą istoriją:
– Carlosai, tu mane pažįsti. Aš niekada taip nedarau. Negaliu net įsivaizduoti kaip šitam vaikiui pavyko mane įtikinti.
– Sensti, Philai.
C. Mortensenas davė man „kumštį“, ir taip tapome draugeliais (red. past.: šypsosi). Na, bent paskui man nereikėjo klausytis mano asmeniui nukreiptų tradicinių Hellmutho kalbų, kai jį kas nors nukala. Taip nepasisekė vienam jaunuoliui, kai ant riverio turėdamas labai mažai „outų“ (red. past.: tinkančių kortų), jis pagavo vieną iš jų, ir Hellmuthas išmokėjo. Tai sekė tradicinė 15 minučių tirada, koks jis „fishas“, kaip jis tuoj surinks visų žetonus ir t.t.
Taip ir žaidėme, ir man visai neblogai sekėsi. Pasiekėme piniginius prizus, ir tai reiškė, kad tai jau penktas mano piniginis laimėjimas šios vasaros WSOP turnyruose. Išardė mūsų stalą, ir perkėlus prie naujo stalo, padariau turbūt vieną didžiausių šios vasaros klaidų – blogai įvertinęs situaciją, sustūmiau viską „5betu“ (red. past.: penktuoju statymu prieš flopą) su A9 ir atsitrenkiau į tūzus. Liko 4BB, pavyko kelis kartus pasidvigubinti ir vėl turėjau labai žaidžiamą 30BB kiekį. Deja, bet gavus atrodo labai palankią situaciją ir su karaliais sudėjus visus žetonus prieš A7, nepavyko laimėti ir teko pasitraukti 97 vietoje.
Kiti savaitės turnyrai nebuvo sėkmingi ir niekur nepavyko užsikabinti. Nelabai kuo pasigirti turi ir mano kambariokai. Na, bet tikimės, kad visos pergalės dar priešaky.
Norite pirmieji sužinoti svarbiausias pokerio pasaulio naujienas? Prisijunkite prie mūsų socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Twitter“ – „15min Pokeris“ ir @Pokeris15min
