Daug kalbų apie lažybas būta ir anksčiau, bet jos nenutilo ir šiemet. Lietuvos elitiniame futbolo divizione debiutavusio Vilniaus „Reo“ vienas steigėjų Saulius Žentelis jau žengė Vladimiro Romanovo pramintu taku ir pavadino A lygą lažybų lyga. Krepšinio forumai ūžė gandais apie sutartas rungtynes, kai Kauno „Žalgiris“ pralaimėjo Baltijos krepšinio lygos dvikovą Prienų „Rūdupiui“.
Kovoti – sudėtinga
Nieko naujo po lietuviško sporto saule. Lažybų baubas taip įaugęs į sirgalių smegenis, kad bet kuris netikėtas rezultatas daugeliui jų sukelia pasipiktinimo, isterijos ar panikos priepuolį. Ne visada motyvuotą, bet tenka pripažinti – lažybų manipuliacijos yra rimta, vis didesnę grėsmę sportui kelianti bėda.
„Problema yra jau dabar, ir ją reikia spręsti, – „15min“ sakė Vilniaus „Sakalų“ krepšinio klubo direktorius Linas Kvedaravičius. – Šią kompleksinę problemą privalo spręsti ne tik sporto žmonės, bet ir lažybininkai, kurie turėtų saugoti savo verslo reputaciją, ir valstybė, tobulindama sporto paramos įstatymus taip, kad sportas būtų normaliai remiamas ir sunkiai besiverčiančiam krepšininkui nebūtų reikalo prisidurti prie algos statant lažybose.“
Liutauro Varanavičiaus, prieš porą savaičių iš Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento kėdės persėdusio į viceprezidento krėslą, nuomone, spręsti lažybų problemą sudėtinga dėl Lietuvos įstatymų. Keblu net ikiteisminį tyrimą pradėti, nes kažkam pasipelnius Azijos lažybų bendrovėje Lietuvoje nėra nukentėjusiojo. Užfiksuoti praturtėjimą neteisėtu būdu dažniausiai irgi neįmanoma, nes laimima mažiau nei įstatymais nustatyta riba.
„Tikimės, kad pasirašius naujas Europos tarybos konvencijos nuostatas jų bus priversta laikytis ir Lietuva, kurioje mums jau nusibodo įrodinėti, kad sukčiavimas lažybose – nusikaltimas“, – tikino LFF viceprezidentas.
Lažybų sukčiams įstatymų kurti nereikia. Jie turi savus mechanizmus – nuo paprastų iki tikrų machinacijos meno šedevrų.
Futbolininkų gudrybės
Tie skandalai, į kuriuos buvo įsivėlę ir sausi iš balos išbridę Lietuvos futbolo klubai, buvo grįsti nesudėtingomis schemomis. Kai kuriais atvejais kirvis atitikdavo kotą – UEFA burtai lemdavo varžovus, kurių vadovai irgi būdavo nieko prieš nesąžiningai pasipinigauti. Bent vienas atvejis rodo, kad, jei tokio varžovo negauni, irgi gali praturtėti – tik reikia pasistengti praleisti tiek įvarčių, kiek lažybų rengėjai nesitiki.
Kalbama, kad šia schema Panevėžio „Ekranas“ pasinaudojo 2007-aisiais, UEFA taurės turnyro rungtynėse Norvegijoje su Oslo „Valerenga“, kai po lygiųjų namuose išvykoje pralaimėjo 0:6. Būtent už tokį skirtumą buvo intensyviai statoma, o žiūrint rungtynes kilo įtarimų, kad „Ekranas“ stengiasi tuos šešis įvarčius praleisti. Desertu sąmokslų teorijų mėgėjams tapo klubo vadovų Tomo Sitnikovo ir Virginijaus Liubšio muštynės po rungtynių.
2002 metais UEFA čempionų lygos rungtynėse su Tiranos „Dinamo“ iš Albanijos įtartinai elgėsi „Kauno“ žaidėjai. Namuose laimėję pirmąjį kėlinį 2:0, antrajame jie praleido tris įvarčius. Vėliau kai kurie komandos futbolininkai neoficialiuose pokalbiuose yra prasitarę, kad paėmė albanų pinigus, svarstydami taip: koks skirtumas – primušime jiems įvarčių Tiranoje.
Bet Tiranoje rungtynės baigėsi 0:0. Kalbėta, kad vietinio lažybų magnato valdytas albanų klubas dar kartą bandė „pirkti“ kauniečius, kai per pertrauką atnešė į persirengimo kambarį pinigų prikimštą lagaminą ir pareiškė, jog galutinis rezultatas turi būti 4:4. Bet tąsyk lietuviai atsisakė. Futbolininkai tikino, kad apie susitarimus žinojo ir tuometis „Kauno“ savininkas Vladimiras Romanovas, vėliau paskelbęs karą „lažybų lygai“ ir su klubu pasitraukęs iš elitinio šalies futbolo diviziono.
„Nenoriu diskutuoti apie tai, ar V.Romanovas turi moralinę teisę kalbėti apie lažybas. Tai jo sąžinės reikalas“, – į diskusijas apie savo buvusį darbdavį Ūkio banke ir pagrindinį rėmėją veržiantis į lietuviško futbolo valdžią nesileido L.Varanavičius.
Kažkada Vilniaus „Žalgirį“ valdęs Janušas Loputis apie karus su nešvariais žaidimais niekada nekalbėjo. Bet jo laikais legendinė Vilniaus komanda buvo, švelniai tariant, keistoka.
Šią kompleksinę problemą privalo spręsti ne tik sporto žmonės, bet ir lažybininkai, kurie turėtų saugoti savo verslo reputaciją, ir valstybė, tobulindama sporto paramos įstatymus, – L.Kvedaravičius
2005 metais rimtų UEFA įtarimų sukėlė „Žalgirio“ dvikova su Atėnų „Egaleo“ tuomečiame „Intertoto“ taurės turnyre. „Žalgiris“ išvykoje laimėjo 3:1, bet paskui 2:3 nusileido namuose. Statymų dinamika lažybų bendrovėse prieš šias rungtynes buvo labai įtartina.
Tuomet žaidę futbolininkai viską aiškina paprastai. J.Loputis neva su graikais sutarė, kad pirmąsias rungtynes „Žalgiris“ laimės dviejų įvarčių skirtumu. Taip ir įvyko. Klubų vadovai po lažybininkų pinigų lietumi esą nusprendė pašokti dar kartą – nuspręsta, jog Vilniuje laimėti turi „Egaleo“.
Kai kuriems „Žalgirio“ žaidėjams buvo pasakyta, kad reikia pralaimėti, bet patekti į kitą etapą. Manoma, kad graikai nusprendė pagudrauti: jie leido „Žalgiriui“ įmušti dukart, žinodami, jog vilniečiai praleis tris įvarčius, o rezultatui tapus 3:2 užgulė „Žalgirio“ vartus puikiai suvokdami, kad varžovai kažin ar rizikuos mušti trečią įvartį. Paskutinės minutės J. Lopučiui ir jo komandai buvo karštos, bet „Žalgiris“ atsilaikė.
Visais minėtais atvejais Lietuvos klubai, nors ir patekę į įtarimų lauką, nebuvo nubausti. Užsienyje yra nutikę ir kitaip.
Nusikaltimas ir bausmė
Robertas Hoyzeris ir Timas Donaghy. Vokietis ir amerikietis. Du teisėjai, į kuriuos jų kolegos turbūt mažiausiai norėtų būti panašūs.
R.Hoyzeris atsisėdo į cypę dvejiems metams ir penkiems mėnesiams 2005-aisiais, po to, kai prisipažino dirbęs kroatų lažybų mafijai. Garsiausias teisėjo poelgis užfiksuotas Vokietijos taurės turnyro rungtynėse, kuriose regioninėje lygoje žaidęs „Paderborn“ 4:2 įveikė „Hamburg“ futbolininkus. Bundeslygos komanda pirmavo 2:0, bet teisėjui ir jo draugams kroatams toks santykis netiko – įsismarkavęs R.Hoyzeris išvijo iš aikštės „Hamburg“ žaidėją Emile Mpenzą ir skyrė du labiau nei abejotinus 11 metrų baudinius.
NBA teisėjas T.Donaghy už grotų 2008 metais penkiolikai mėnesių atsidūrė, kai buvo įrodyta, jog manipuliavo sprendimais, užtikrindamas tinkamą taškų santykį savo draugams lažybų sukčiams. Už gerai atliktą darbą teisėjas iš pradžių gaudavo 2 tūkst. dolerių, bet stengėsi taip stropiai, kad honoraras netrukus išaugo du su puse karto. T.Donaghy, kentęs nuo priklausomybės azartiniams lošimams, taip pat nepamiršdavo pastatyti pinigų.
Teisėjų bylos sukrėtė ir NBA, ir Vokietijos futbolo bundeslygą. Ir vienur, ir kitur pasipylė panašios permainos – teisėjų sąrašai pradėti skelbti anksčiau, kad lažybininkams būtų sunkiau ieškoti būdų neviešintos informacijos, aiškiau reglamentuotos arbitrų teisės lošti ar lažintis, atidžiau pradėta nagrinėti teisėjų klaidas ir darbo tendencijas.
Tai buvo seniai. Paprastų kombinacijų laikas praėjo. Pastaraisiais metais įvairiose šalyse nugriaudėję skandalai atskleidė daug painesnius sukčiavimo voratinklius.
Suomijoje pernai garsenybe tapo Singapūro pilietis Wilsonas Rajas Perumalas. Jis buvo įkalintas, kai įvažiavo į šalį su padirbtu pasu, bet teismas nagrinėjo ne migracijos režimo pažeidimą. W.R.Perumalas mokėjo elitinės „Veikausliiga“ žaidėjams iš Zambijos ir Gruzijos, kurie taip pat buvo nuteisti lygtinėmis bausmėmis. Jungtinės Singapūro, Zambijos ir Gruzijos pajėgos sutartomis pavertė daugiau nei dvi dešimtis Suomijos čempionato rungtynių.
Graikiją tais pačiais metais supurtė koriopolis – skandalas, pavadintas graikišku žodžiu, reiškiančiu telefono mygtuką. Po UEFA tyrimo į viešumą patekę 130 puslapių telefono pokalbių išklotinių sudrebino Graikijos lygos pamatus – „Kavala“ ir Volo „Olympiakos“ buvo išmesti į antrą divizioną, šių klubų prezidentai diskvalifikuoti iki gyvos galvos.
Nuosprendis – tik vienas
Europoje bandoma įrodyti: nusikaltai – būsi nubaustas, o Lietuvoje iki šiol tik vienas lažybų skandalas buvo įvertintas realiomis bausmėmis. Prieš komandą, kurioje tuo metu žaidė, statę Palangos „Naglio“ krepšininkai Vidmantas Užkuraitis, Vytautas Buzas ir Rimas Varanauskas turėjo sumokėti po porą tūkstančių litų baudos ir buvo lygtinai diskvalifikuoti.
Ne vienam sportu besidominčiam žmogui bausmė sukėlė šypseną – kalbėta, kad krepšininkai lažybų kontorose spėjo atsiimti daugiau pinigų nei po to sumokėjo baudų.
„Pagal tuo metu galiojusius įstatymus, jei jie nebūtų prisipažinę, kažin ar tuos žaidėjus apskritai būtų buvę įmanoma nubausti“, – įsitikinęs L.Kvedaravičius.
Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas sakė, kad švelnios bausmės esą pasiūlytos dėl to, kad neaišku, kaip tokiais atvejais elgtis – net FIBA to nereglamentuoja. Lietuvos krepšinio pasaulis atrodo abejingas lažybų grėsmei, nors praėjusį sezoną vieša paslaptis buvo tai, kad kai kurių komandų krepšininkai gyvena iš lažybų – algų jiems nemokėję klubų vadovai sau dėl to galvos nekvaršino.
Futbolininkai turi lažybų prevencijos sistemą, valdomą Vakaruose – UEFA atidžiai seka įtartinas rungtynes ir informuoja apie jas nacionalines federacijas. Kai pirmajame A lygos čempionato ture Alytaus „Dainava“ 3:2 įveikė Vilniaus „Reo“, pasklido gandų, kad toks signalas Lietuvą pasiekė.
„Tikrai ne, – neigė šią informaciją LFF varžybų vykdymo ir renginių skyriaus vadybininkas Ričardas Zdančius. – Šiemet, ačiū Dievui, kol kas ramu.“
Lietuvos, Latvijos ir Estijos futbolo vadovai buvo sutarę keistis juodaisiais sąrašais, į kuriuos įtraukiami lažybose dalyvaujantys žaidėjai. „Bet dabar jie randa darbą Azijoje, su kuria informacija neapsikeisi“, – šyptelėjo L.Varanavičius.
