Jau antras vakaras, kai „English harbour'e“ nevyksta koncertai ir kitos triukšmingos linksmybės. Dvi naktys ramaus supimosi ant mažos bangos laive puikiai pailsina ir kūną ir sielą. Nors vyrukai sako, kad ne kūno lepint jie čia susirinko. Rytas kaip visada prasideda apie 6 val. Pusryčiai netoliese esančioje kepyklėlėje. Kava, sumuštiniai, blynai. Kas ką. Kai kas pusryčiauja laivuose. Kasryt ta pati procedūra – nurinkti įvairius laivų stogelius, kurie uždedami po lenktynių norint pasislėpti nuo saulės. Daug kremo su įspūdingu apsaugos nuo saulės faktoriumi. Oda nuo to svilinimo jau visiems lupasi, o ir apsisaugot mėginam visaip, kartais atrodom kaip arabai, kartais kaip papuasai, norintys išlyginti nelygų įdegį.
Pats nemėgstu kept ant saulės ir beveik visą laiką vilkiu ilgas kelnes ir buriavimo marškinėlius ilgom rankovėm. Kaskart prieš startą atlieku ir sekundanto vaidmenį, tad segu laikrodį, kuris palieka tarpelį tarp pirštinių, marškinėlių ir laikrodžio – per savatę ta vieta pasvilo kaip reikiant ir oda ryte nusilupo. Klaida, kuri nėra itin maloni. Taip ir visa kita čia – padarei vieną kitą mažą klaidą, o paskui už tai turi sumokėti.
Paskutinė varžybų diena ir paskutinis startas – į vakarus. Trasa Nr. 8, ilgis 7,5 jūrmylės. Daug kilimo į vėją ir vienas trumpas pavėjinis kursas. Jau žinot, kaip mūsų laivas plaukia į vėją.
Šiandien vandens nebus – imam gyvą svorį. Dvi merginos iš Antigvos.
Vakar gudravom su balastiniu vandeniu. Šiandien vandens nebus – imam gyvą svorį. Dvi merginos iš Antigvos. Tiesą pasakius, drąsu iš abiejų pusių. Žinom, kad jos niekad neplaukė jachta ir kad jas tiesiog gali užsupt. O tai mums gresia ne tik denio ar šotų (Genujos virvės) plovimu, bet dar ir numatytos užduoties merginos gali neiveikti. Užduotis darant vendus greit sprukti ant antvėjinio borto – laivo atsvėrimui.
Prieš startą kapitonas Domas nusprendžia prie vairo pastatyti visas lenktynių dienas su grotu ir kitais laivo reikalais puikiai besitvarkiusį Lauryną. Tai – iššūkis visiems, nes šiek tiek keičiasi žmonių pozicijos ir funkcijos plaukiant paskutinį startą. Pats Domas trauks ir atleidinės grotą. Raimis, Saulius ir Pranas dirbs su Gena ir grotu, kai reikės. Man be filmavimo tenka sekti laiką, navigaciją į ženklus – gylis, greitis ir kurso reikalai. Elementariai trumpai – jei stojam ir gylis mažėja, keičiam kryptį ir venduojam. Kartais tenka dubliuoti komandas ir daryti tai garsiai, kad tikrai išgirstų ir neabejotų, kam to reikia.
Per vėją vėliau tai įsirašo ir į kamerą ir atliktus/neatliktus veiksmus galima analizuoti. Taigi startas pavyko puikiai. Ramiai įsliūkinom į starto zoną ir ant falšstarto ribos iššokom paskutinę akimirką. Kaip jau supratot, startai duodami prieš vėją ir netoli kranto, į kurį gana greit gali įsiremti, jei laivas į vėją nekyla. Šįkart paskui mus dešiniais bortais važiuoja maždaug aštuoni laivai. Pavojinga, nes nespėsim jiems prašokti per nosį. O tai reiškia kad: gausi baudą, įsirėši į laivą, turėsi pasukt pavėjui ir praplaukt pro galą, prarasdamas aukštį į kursą ir vėją. O tai transformuojasi į prarastą laiką. Mėginame prakilt ir vieną laivą prašokame per nosį. Kitam to paties padaryt nespėsim, tad greit venduojam.
Iškart po vendo laivai visada netenka greičio, reikia laiko įsibėgėjimui. Per tas kelias akimirkas aukščiau esantis laivas uždengia vėją ir įsodina mus į vėjo šėšėlį. Taip ir vyksta katės-pelės žaidimas. Dėl antros trečios vietos priekyje vyksta net gana rimti pasistumdymai – laivai lėtėja, bet kiša nosį į vėją tam, kad konkurentas padarytų klaidą. Trasa gana trumpa, iki pat ketvirto ženklo (iš viso penki) visi laivai plaukia maždaug pusantros minutės intervalu. Vėjo – apie 27 mazgai. Po dviejų gūsių ir žnektelėjimų nuo bangos išmuša „genos šotą“ iš gervės. Rankenos sukikam tenka žaibiškai parskristi nuo antvėjinio borto. Kažkiek incidentą gali suvaldyti vairininkas.
Tačiau, jei jis tvarkys virves, kas vairuos laivą?
Tačiau, jei jis tvarkys virves, kas vairuos laivą? Taip galynėdamiesi su vėju ir bangom priekrante judam finišo link. Žemiau dar vienas laivas, kuris ne mūsų grupėje, tačiau plaukia gana sekliais vandenimis ir prašo kad leistumėm jiems padaryti vendą. Gylio 8 metrai ir mažėja. Iš galo vokiečių armada ir mes neįsipjaunam į finišo ženklą. Trūksta maždaug 20 metrų, o tai reiškia trumpą vendą, greičio praradimą ir problemas su vokiečiais... Trauktis nebėra kur, vendas. Laivas stoja. Dar vienas vendas. Į finišą. Nosis jau lenda per liniją, bet laivo galas gali paliesti finišo boją. Grėstų bauda. Vokiečių nosis lenda per finišą, o mes staigiai sukame laivo nosį į pavėjį. Fotofinišas, kurį laimime.
Viskas pasakyta, viskas padaryta. Turėjom su kuo galynėtis ir konkurentai buvo tikrai stiprūs. Gal pritrūko sėkmės, galbūt laivas galėjo labiau vežti, tačiau emocijų gavom su kaupu.
Kiek vėliau aplankiau „Ambersail“ komandą. Jie irgi puikiai pasportavo, tik gaila, kad jiems teko galynėtis su konkurentu, kuris beveik dvigubai lengvesnis ir, įvertinus burių plotus, plaukia greičiau. Tačiau net ir jų šiandien laukė siurprizas. Pučiant gūsingam vėjui „sprogo“ genakeris. „Ambersailas“ – užtikrintai antras savo klasėje. Kiti šios grupės laivai nesugebėjo laiku startuoti ar atvykti į Antigvą. „Cuba libre“ – irgi „VOR 60“ – kaip ir AMB su kažkuo plaukiant į salą susidūrė.
