Lietuvos dviračių sporto vairas yra laisvas.
Nuo 2008 iki šių metų federacijai vadovavęs Romualdas Bakutis pasitraukė iš prezidento pareigų praėjusį vasarį, panašiu metu Augustavo teismui pripažinus jį kaltu dėl 2017 metais įvykusios avarijos Lenkijoje.
Laikinuoju federacijos vadovu paskirtas Elijus Čivilis teigė, jog nesiveržia likti šiose pareigose ir dėl savo asmeninių planų (šiuo metu jis yra Lietuvos ekonomikos ir inovacijų viceministras), ir dėl noro daryti pokyčius, kurie nepatiktų daliai patyrusių dviračių sporto trenerių.
Viena iš E.Čivilio idėjų buvo pasiūlyti Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentės postą S.Krupeckaitei.
Tris kartus (2009, 2010 ir 2016 metais) geriausia Lietuvos sportininke išrinkta 37 metų dviratininkė daugiau nei dešimtmetį buvo ryškiausias šios sporto šakos veidas.
Iš Utenos kilusi, bet Panevėžyje gyvenanti treko sprinterė iškovojo daugiau nei dvi dešimtis medalių pasaulio ir Europos pirmenybėse, tarp jų 5 aukso apdovanojimus.
S.Krupeckaitė pripažino susimąsčiusi apie staigią karjeros pabaigą, kai dėl pandemijos olimpinės žaidynės buvo perkeltos į 2021 metus, bet jau iškovotas kelialapis ir kitų lūkesčiai padėjo jai apsispręsti ruoštis savo penktosioms olimpinėms žaidynėms.
S.Krupeckaitė teigė negavusi E.Čivilio pasiūlymo vadovauti federacijai, bet ir sulaukus būtų sudėtinga iškart atsakyti.
„Net nežinau, tai – įdomus klausimas. Reikėtų ilgiau pamąstyti prieš atsakant, – paklausta, ar ją domintų federacijos prezidentės postas sakė S.Krupeckaitė. – Tačiau kol sportuoju būtų sunku suderinti. Nežinau, ar sugebėčiau būti naudinga dviračių sportui, ar pateisinčiau atsakomybę. Norint daryti gerai reikėtų susitelkti vienam darbui.“
Nors ir ne prezidentės pareigose, bet S.Krupeckaitė norėtų prisidėti prie dviračių sporto vystymo.
„Aš dviračių sportą myliu, jaučiuosi apie jį ir žinanti nemažai, man gal ir būtų įdomu prisidėti, pabandyti kažką patobulinti.“
S.Krupeckaitė teigė, matanti šio gilias tradicijas Lietuvoje turinčio sporto skurdą ir priešpriešą.
„Dabar mūsų sportas yra varganas. Visi dirbame iš pašaukimo, bet mums daug ko trūksta. Labai reikia naujų žinių, trenerių kvalifikacijos kursų, bendros vizijos. Dabar atrodo, kad visi dirbame atskirai, – sakė S.Krupeckaitė. – Nesu nei trenerių, nei federacijos pusėje, man tik iš dviratininkės taško atrodo, kad yra pernelyg daug žmonių, kurie nori užsidirbti sau, nežiūri toli į priekį.
Jie rengia jaunimą, bet šie nepatenka į suaugusiųjų sportą, nes jau būna pervargę kol suauga.
Kai kurie treneriai turi pustrečios pajėgios dviratininkės ar pusantro dviratininko, bet nė už ką nesidalins, neatiduos kitiems dėl bendro tikslo. Dabar mūsų sporto sistemoje nėra nei masiškumo, nei rezultatų.“
