– Treneri, kur jūsų komandos sėkmės raktas, kad trečius metus iš eilės sugebate išsilaikyti Lietuvos rankinio čempionato viršūnėje? – Lietuvos rankinio lyga paklausė A.Juškėno.
– Mes labai daug dėmesio skiriame žaidėjų savitarpio santykiams. Jie yra tikrai nuostabūs ir turi didelės įtakos komandos kovingumui. Sezono išvakarėse mums nepavyko susitarti su buvusiu ekipos lyderiu ir naudingiausiu praėjusio sezono žaidėju Remigijumi Vaičikausku, bet mes nedarėme tragedijos, o sunkiai dirbome treniruotėse, stiprinome tarpusavio ryšius. Mūsų kolektyvas – ne atskirų žaidėjų darinys, bet tikra komanda.
– Tad lyderių negalėtumėte išskirti?
– Mūsų komandoje – aštuoni–devyni lyderiai, visiškai lygiaverčiai rankininkai. Šalia jų buvo keturi jauni žaidėjai, kurie šį sezoną dar negalėjo padėti, bet ateityje, tikimės, taip pat bus naudingi komandai.
– Jūsų ekipoje nemažai tikrų klaipėdiečių, tačiau prie pergalių nemažai prisidėjo ir kitų miestų rankininkai?
– Taip. Labai rimta paspirtis mums buvo aukštaūgiai vyrai iš Panevėžio ir Šiaulių – į Lietuvos rinktinę kviečiamas linijos žaidėjas Tadas Stankevičius, vartininkas Lukas Simanavičius, kairysis pusiau kraštas Jonas Truchanovičius. Be abejo, Klaipėdos sporto mokykla labai gerai dirba, bet tikrai negalime aukštinti tik savų, nes sulaukiame ir kituose miestuose užaugintų žaidėjų pagalbos.
– Kas lėmė Klaipėdos rankinio atgimimą?
– Manau, mūsų kilimas aukštyn prasidėjo tuomet, kai suvienodėjo klubų biudžetai. Anksčiau Kauno komandos „Lūšis“ ir „Granitas“ turėdavo gerokai daugiau lėšų. Dabar, nors mūsų klubo biudžetas labai ir nepadidėjo, tačiau kitų sumažėjo, todėl nebesijaučia tokio akivaizdaus skirtumo. Be to, paaiškėjo, kurie vyrai rankinį žaidžia širdimi, o kurie – dėl pinigų. Ir, esant tokiai situacijai, mes atradome savo komandos privalumų, kurie mums leido trečią kartą iš eilės tapti Lietuvos čempionais.
– Kaip apskritai vertinate ką tik pasibaigusį Lietuvos rankinio lygos čempionatą?
– Tai buvo stipriausias čempionatas per pastaruosius trejus metus. Daugybę rungtynių laimėjome vos 2–3 įvarčių skirtumu, „Granitas-Gaja-Karys“ – ir vieno ar dviejų. Penkios–šešios komandos buvo visiškai panašaus pajėgumo. Čempionato lygį įrodo ir tai, kad vis dėlto prireikė žaisti superfinalą. Manau, jame kovojo šiuo metu tikrai dvi stipriausios lygos komandos. Į „Granitą-Gają-Karį“ sugrįžus treneriui Valdemarui Novickiui ekipa labai sustiprėjo, atsirado drausmė ir kauniečiai užtikrintai nužygiavo iki finalo. Aišku, mes labiau norėjome baigti čempionatą be superfinalo serijos, tačiau jis tapo švente ir vainikavo visą sėkmingą Lietuvos rankinio lygos sezoną.
– Ar Europos turnyre „Žemaitijos Dragūnas“ dalyvaus?
– Taip, nors ir neturime tam pakankamai lėšų. Iki šiol jaučiu nuoskaudą, kad praėjusiais metais priėmėme sprendimą abejas rungtynes su slovakais žaisti išvykoje ir pralaimėjome jas 4–5 įvarčių santykiu. Tada daviau sau žodį – arba išvis nedalyvausime Europos taurės turnyre, arba žaisime ir namie. Sutikčiau rungtyniauti svetur tik tokiu atveju, jeigu tai būtų labai naudinga finansiškai. Kitą sezoną keičiasi Europos turnyrų formatas, dviejų taurių turnyrai jungiami į vieną. Aišku, mūsų finansinės galimybės neleidžia mums tikėtis stebuklų dar labiau sustiprėjusiame Europos turnyre, tačiau vis tiek jame dalyvausime.
