„Žaidynės Lietuvai buvo iš tikrųjų labai sėkmingos. Gal kiek nuvylė mūsų krepšininkai, iš kurių norėjosi daugiau. Bet ištempti du turnyrus per mėnesį – labai sunku, juo labiau, kad vienas tų turnyrų buvo ne kur nors Europoje, o Venesueloje“, – teigė LTOK vadovas.
Pateikiame A. Poviliūno tekstą:
„Londono olimpiada buvo išskirtinė tuo, kad buvo bene kompaktiškiausia. Sporto objektai buvo arti vienas kito, kaimelis – šalis jų, todėl sportininkams buvo patogu.
Tolėliau vyko tik irklavimo ir buriavimo varžybos. Bet visada taip būna, kad šių sporto šakų atstovai varžosi toliau nuo žaidynių sostinės, ir net būna įkurti atskiri irkluotojų ir buriuotojų kaimeliai. Tokios pompastikos kaip Pekine čia nebuvo, bet sportininkas – pagrindinis žaidynių žmogus – galėjo rasti viską, ko jam reikėjo.
Mes, misijos vadovai, norėjome būti visose varžybose ir paskatinti sportininkus – padėti bent taip. Reikėjo daug suktis. Dirbome ir kartu su mūsų šalies ambasada. Teko spręsti problemas dėl himno, nes vadovaujantis Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) rekomendacija valstybių himnai per žaidynes turi skambėti ne ilgiau kaip 80 sekundžių.
Ateityje spręsime šią problemą: prašysime, kad mūsų simfoninis orkestras įgrotų sutrumpintą versiją. Patys tai padarysime, nelauksime, kol kiti įrašys taip, kad po to nieko nebūtų galima pakeisti. Buvo tam tikrų problemų ir reikalų dėl mūsų aistruolių, kai reikėjo su ambasada derinti pareiškimų tekstus.
Nelaimingas atvejis su Austra Skujyte. Ji vienintelė po pirmos varžybų dienos buvo pakviesta į dopingo kontrolę. Dėl to man asmeniškai teko kreiptis į IOC prezidentą Jacques'ą Rogge'ą. Aišku, tai nieko nepakeis, bet kreipimasis bus svarstomas IOC Vykdomajame komitete ir kokį nors atsakymą gausime. Vidury varžybų tikrinti sportininkę, kai po to ji miegoti nueina tik antrą valandą nakties, o aštuntą ryto – vėl į stadioną... Tai – nežmoniška.
Ji buvo ir fiziškai, ir morališkai pavargusi, gydytojas Dalius Barkauskas darė viską, kas įmanoma. Nenoriu plėtoti sąmokslo teorijos, bet ji tikrai turėjo galimybę kovoti dėl medalio. Mažiausiai – bronzos.
Žaidynės Lietuvai buvo iš tikrųjų labai sėkmingos. Gal kiek nuvylė mūsų krepšininkai, iš kurių norėjosi daugiau. Bet ištempti du turnyrus per mėnesį – labai sunku, juo labiau, kad vienas tų turnyrų buvo ne kur nors Europoje, o Venesueloje.
Vis dėlto suskaičiavus ne tik medalius, bet ir vietas iki aštuntos, tai mūsiškiai buvo net ne tarp vidutiniokų, o – labai aukštai. Jeigu imtumėem mūsų krepšinio komandą kaip vienetą, tai trečdalis lietuvių buvo aštuntukuose. O jei ją skaičiuotumėme ją kaip 12 sportininkų, tai praktiškai pusė mūsų delegacijos buvo apdovanota arba medaliais, arba 4–8 vietų diplomais. Tai – didelis laimėjimas.
Labai pradžiugino mūsų jaunimas: Rūta Meilutytė, Evaldas Petrauskas, Rolandas Maščinskas, Saulius Ritteris ir Gintarė Venčkauskaitė. Jie ne tik dalyvavo, bet ir kovojo dėl pergalių, o tai – didelis dalykas. Jie padarė didžiulį darbą. Matyti, kad mūsų perspektyvos yra didelės ir geros. Ir mūsų kelias nuo olimpinio jaunimo festivalio iki suaugusiųjų žaidynių buvo tinkamas.
Aš buvau tvirtai, šventai įsitikinęs, kad Simona Krupeckaitė parsiveš medalį. Kas sutrukdė – sunku pasakyti. Tai geriausiai žino ji pati ir jos treneris.
Labai norėjosi, kad Virgilijus Alekna baigtų savo olimpinę karjerą medaliu. Nepavyko. Apie A. Skujytę jau kalbėjau, o juk jos rezultatai rodė, kad ji gali. Kaip galima negalvoti apie Gintarės Scheidt medalius, juk ji – šių metų pasaulio čempionė. Bet šį kartą nepavyko, nors ir šešta vieta yra labai aukšta.
Rugsėjo 6 d. mes LTOK Vykdomajame komitete oficialiai įvertinsime mūsų pasirodymą. Pagalvosime, kokių struktūrinių pokyčių siūlysime mūsų Generalinei asamblėjai. Laukia nemažas organizacinis darbas – laikas bėga nenumaldomai. Ne už kalnų ir Sočio žiemos olimpinės žaidynės, olimpiniai festivaliai.
Šiandien džiaugiamės savo laimėjimais, bet jeigu tuojau pat nesusimąstysime apie ateitį, tai tų laimėjimų gali ir nebūti. O juk mes tam ir dirbame, kad Rio de Žaneire galėtumėm pasirodyti ne blogiau negu Londone.
Olimpiečių laimėjimai sukėlė debatus dėl sporto bazių. Aš pasakysiu taip – čia kalbama ne vien apie elitinius sportininkus, o apie tai, kad turėtume geras sąlygas jaunimui pritraukti. Esant didesnei atrankai, galima aptikti daugiau perliukų, stebinsiančių pasaulį. Valstybės, savivaldybių reikalas – sudaryti sąlygas. Jeigu sąlygų nesudarai, tai negali ir reikalauti.
Šiuo atveju mes savo darbą atliekame gerai, o valstybė turėtų įdėti daugiau pastangų, kad mūsų jaunimas turėtų geresnes sąlygas pajudėti, sportuoti. Aišku, negali sakyti, kad nieko nedaroma. Yra atskiri rajonai, miestai, kurie turi savo baseinus, sporto sales ir skiria tam nemažai dėmesio. Vis dėlto ypač daug problemų yra didžiuosiuose miestuose.
Kita labai opi problema – treneriai. Trūksta jaunų talentingų trenerių, viskas tebesilaiko ant senosios gvardijos pečių. Mes privalėsim galvoti, kaip išspręsti ir šią problemą, nes jeigu to nepadarysim, ateitis bus tikrai prasta“.
