2023 metais Kęstutis Navickas tikisi, kad kažkuris jo auklėtinių Prancūzijoje padarys tai, ką yra pavykę ir jam – laimės Europos žaidynių medalį.
„Tik tikiuosi, kad tai bus aukštesnės prabos medalis“, – paklaustas apie naujų metų tikslus, šypsojosi K.Navickas, vienintelis Lietuvos badmintono atstovas per šio sporto istoriją, iškovojęs aukšto kalibro tarptautinių varžybų apdovanojimą, kai laimėjo bronzą 2015 metais Baku vykusiose Europos žaidynėse.
Sporte, kuriame karaliauja supervikrūs ir techniški Azijos šalių atletai, nedaug Europos valstybių gali konkuruoti su Kinijos, Indijos, Japonijos, Indonezijos, Malaizijos, Singapūro ar Tailando badmintono žvaigždėmis.
Bet jau dešimt mėnesių, kaip 38 metų kaunietis dirba vienoje iš jų.
Daugkartinis Lietuvos badmintono čempionas ir olimpietis pernai kovo mėnesį priėmė Prancūzijos badmintono rinktinės pasiūlymą ir įsikūrė gražiame bute viename stilingiausių pasaulio miestų Paryžiuje, kuris kitais metais taps ir olimpinių žaidynių sostine.
Apie gyvenimą ir darbą Paryžiuje kalbamės su K.Navicku, kai jis nutaikė progą sugrįžti trumpoms atostogoms namo ir praleidęs laiko su artimiausiais žmonėmis stabtelėjo pasišnekėti vienoje iš Vilniaus kavinių.
– Kęstuti, ką atradote nuvykęs dirbti į Paryžių?
– Į Prancūziją išvykau kaip treneris, kuris dirbtų su vienetų kategorijos badmintonininkais. Aš ir pats buvau vienetininkas, man tai visada buvo artima kategorija.
Tačiau Paryžiuje mano atsakomybės greitai išaugo – šiuo metu esu Prancūzijos rinktinės vyr. treneris, vadovauju vienetų žaidėjų kategorijai.
Atsakomybė didelė, nes būtent vienetų kategorijoje Prancūzija turi didelių talentų.
Pavyzdžiui, 22 metų Arnaud Merkle per metus nuo 71-os pozicijos pasaulio badmintono reitinge pakilo iki 36-os – labai didelis šuolis. 17-metis Alexas Lanier, Europos jaunimo čempionas, nuo to laiko, kai atvykau, vyrų reitinge iš 151 pakilo į 71 poziciją. Taip pat treniruoju ir dvi moterų rinktinės žaidėjas, kurios pasaulio reitinge rikiuojasi 49 ir 50 vietose.
Aš dirbu Paryžiuje olimpiniame sporto centre, kur yra dar 26 sporto šakos.
Tvarkaraštis labai intensyvus, mėnesį dirbau Azijoje, tris savaites Ispanijos aukštikalnėse, dukart keliavome į Kanadą. Kaip treneris, esu atsakingas už visą žaidėjų grupę, tad darbas gan įtemptas.
– Kaip jaučiate kultūrinius skirtumus, ypač lyginant su Lietuva ar Danija, kur irgi teko dirbti kelerius metus?
– Prancūzijos kultūra iš tiesų itin skiriasi nuo mums įprastų kultūrų ir tų, kur aš buvau, nors esu gyvenęs ir keliavęs po labai skirtingus kraštus.
Per visą karjerą sukaupta gyvenimiška patirtis labai praverčia prisitaikant prie prancūziškos kultūros ir santykių. Kita vertus, kalbame sportine kalba, o tai man daug kur palengvina. Rezultatų progresas tai patvirtina.
Aišku, kasdien pasitaiko daug nedidelių iššūkių, daug skirtingų situacijų, tad dažnai prireikia kantrumo ir išminties visas tas situacijas suvaldyti. Mano kolegos treneriai žino, kad geri sportininkai įprastai turi didelius ego. Mano pareiga tuos ego suvaldyti ir kartu išlaikyti trenerio principus. Tai – didelis iššūkis kasdien.
Jaučiu spaudimą iš viso badmintono pasaulio, nes iš Prancūzijos badmintoninkų tikimąsi, kad jie atstovaus visam Europos badmintonui. Azija eina į priekį labai stipriai, o mes turime stengtis iš visų jėgų, kad eitume koja kojon.
Paryžius yra nuostabus miestas. Aišku, jame yra ir šviesių, ir tamsių pusių. Aš nusprendžiau, kad bandysiu matyti šviesiąją: kai tik atsiranda laiko, su šeima aplankome ir parodas, koncertus, teatrus, smagiausias Paryžiaus gatveles.
Aš ir būdamas sportininku visada domėjausi mada ir menu, tad šiuo atžvilgiu Paryžius man yra nuostabus miestas.
– O kokie kultūriniai skirtumai kelia didžiausius iššūkius?
– Prancūzai yra labai emocingi. Šis bruožas labai ryškus. Tai nebūtinai blogai, bet sporte emocijas reikia išreikšti racionaliai. Kai kuriose situacijose emocijos labai naudingos sporte, o kai kada mano pareiga yra jas prislopinti arba pakreipti teigiama kryptimi.
– Kiek pastebimas Paryžiuje pasirengimas 2024 metų olimpinėms žaidynėms?
– Iš Prancūzijos sporto ministerijos jaučiamas išaugęs dėmesys procesui. Prancūzija tikisi medalių, skatina geriausią pasirengimo procesą, kad sportininkai pasiektų kuo aukštesnes vietas. Jų apsilankymai, pokalbiai su mumis, investavimas į vadovus, administravimo komandą – visa tai labai jaučiama. O aš tuo mėgaujuosi – darbas prie aukštos atsakomybės užgrūdina.
Pats turiu kontraktą iki Paryžiaus olimpinių žaidynių, taigi tik nuo manęs priklauso, kaip bus toliau. Bet jaučiu atsakomybę ir ne tik dėl sportininkų, kurie stengiasi patekti į žaidynes, bet bendrauju ir su jaunimo treneriais, kad sustiprintume visą badmintono sistemą.
Dėmesys žaidynėms juntamas ir kitais būdais – atsiranda vis daugiau atributikos, papuošalų, žiniasklaidoje vis daugiau pasirodo olimpinių temų.
– Ar numanote, kaip Prancūzijai pavyks surengti olimpines žaidynes?
– Matant Paryžiaus automobilių spūstis, kyla klausimų (juokiasi).
Aš tik turiu nuojautą, kad tai tikrai bus kitokios žaidynės, nes prancūzai turi savitą estetinį suvokimą, savitą kultūrinį kampą. Spėju, kad Paryžiaus olimpinės žaidynės bus labai prancūziškos, nes prancūzai mėgsta parodyti savo kultūrą, patriotizmą, papročius.
Esu įsitikinęs, kad tai bus labai stilingos žaidynės. O kaip gerai organizuotos, sunkiau pasakyti, nes pirmiausia būnant Paryžiuje kirba klausimas dėl transporto iššūkių sprendimų.
– Dar žaisdamas badmintoną įkūrėte savo vardo badmintono akademiją, po sportinės karjeros tęsėte tą veiklą, neseniai buvote vienas Lietuvos badmintono federacijos vadovų, o dabar, regis, labai susitelkėte į trenerio pareigas. Išsigryninote savo kryptį?
– Labai džiaugiuosi savo, kaip žaidėjo, karjera, bet kartu pradedu jausti, kad esu geresnis treneris nei buvau žaidėjas. Taip, esu akademijos vadovas, buvau vienas vadovų federacijoje, bet prie šių veiklų visada išlikau treneriu. Ir prieš iškeliaudamas į Prancūziją sakiau: arba keliausiu dirbti į vieną stipriausių badmintono valstybių, arba liksiu akademijoje ir auginsiu badmintono kultūrą Lietuvoje. Vienas tikslų vykstant į Prancūziją ir buvo tobulėti trenerio kelyje.
Suvokiu, kad kuo labiau patobulėsiu, tuo daugiau galėsiu duoti savęs ir Lietuvai. Ši vizija yra likusi, kuo toliau, tuo labiau ji veikia, nes kiekvieną dieną dirbdamas su geriausiais pasaulio treneriais ir pats tampu geresniu specialistu, o grįžęs į Lietuvą galiu vis daugiau žinių perduoti akademijos treneriams. Mūsų tikslas ir atsakomybė visada buvo kurti badmintono kultūrą Lietuvoje bei išauginti olimpietį.
– Ar Lietuvos badmintonas turės savo olimpietį žaidėją Paryžiuje?
– Lietuvos badmintonas dar auga ir vejasi likusį badmintono pasaulį. Mūsų šalies badmintone yra daug pozityvių ženklų: žaidimo populiarumas Lietuvoje auga, būdami didžiausiausiu šalies badmintono klubu su daugiausiai trenerių ugdome jaunimą ir matome, kad esame teisingame kelyje. Mums gali prireikti daugiau laiko patekti į olimpines žaidynes. Slaptai galime svajoti apie Paryžių, bet reali vizija nukreipta į 2028 metų Los Andželą.
– Jūsų brolis dvynys Gediminas darbuojasi Kauno „Žalgirio“ klube, vadovauja jaunimo piramidei. Kaip manote, kuris anksčiau išvys savo auklėtinį olimpinėse žaidynėse?
– Aš! (juokiasi, red.). Ir rimtai, ir juokais, bet, matyt, aš čia būsiu pirmesnis.
Tačiau pas brolį iš tiesų auga labai talentinga karta, jie drauge labai kryptingai dirba. Dažnai pasijuokiame ir pasistumdome šiuo klausimu, bet iš tiesų daug bendraujame, nes abu ugdome jaunimą. Aš ko nors pasimokau iš Gedimino, o jis iš manęs. Dažnai pasitariame skirtingais klausimais. Kaip palaikėme vienas kitą sportinės karjeros metu, taip palaikome ir dabar, nes keliai ir tikslai yra panašūs. Aš tik priduriu, kad jei kuris vaikas netinka krepšiniui, tegu atsiunčia į badmintoną (juokiasi, – red.). Krepšinyje labai daug talentų, tegu pasidalina.
– Praėjusį pavasarį, pirmosiomis karo dienomis buvote vienas pirmųjų, kuris pasiūlėte pagalbą Ukrainos badmintonininkams, kurių keli jauni žaidėjai iškart iš varžybų užsienyje atvyko į Vilnių. Kokia jų lemtis?
– Kai prasidėjo karas, tarpininkavome, kad jie kuo greičiau galėtų pasiekti Lietuvą. Iš pradžių jų buvo penki, paskui per kelias savaites į mūsų akademiją Kaune susirinko 15 jaunų Ukrainos badmintonininkų bei du treneriai. Susitelkus visai mūsų bendruomenei, sugebėjome juos priimti ir suorganizuoti neblogas sąlygas. Beveik visi ukrainiečių vaikai eina į lietuviškas mokyklas, visi treniruojasi ir tobulėja. Jie jaučiasi įsikūrę, jų tėvai čia atvažiavę rado darbus.
Jie vis dar yra Lietuvoje, dauguma gyvena įprastą gyvenimą, o aš tuo džiaugiuosi ir esu labai dėkingas akademijos bendruomenei – ne tik treneriams: kažkurių mūsų vaikų tėvai priėmė gyventi ukrainiečius vaikus, kažkurie – trenerius, kiti padėjo įsidarbinti ukrainiečių vaikų tėvams. Tęsiame bendradarbiavimą, jei taip galima sakyti – iš tiesų jie tapo mūsų visuomenės dalimi.
– Su kokiu požiūriu į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje susiduriate keliaudamas po įvairius žemynus ir bendraudamas su sporto atstovais?
– Labai įvairiai. Karas privedė prie didelių kainų šuolių, taip pat kai kuriose šalyse daugiau kalbama apie kainų šuolius nei apie patį karą. Europoje karas arčiau, bet ir prancūzai žino, jog karas vyksta, bet jiems tai gana tolima. Mano aplinkoje apie tai daug nekalbama.
Pozityviai nustebino, kad Ukrainos palaikymo ženklų pamatau kažkur toliau – pavyzdžiui, Toronte ir Kalgaryje mačiau Ukrainos vėliavas. Jie palaiko Ukrainą, tai labai džiugina.
– Ką norėtumėt sau palinkėti 2023 metais?
– Aš visada kalbu apie tobulėjimą. Jį suprantu labai plačiai. Treniravimas susideda ir iš komunikacijos, psichologijos, ne tik taktikos ir technikos žaidimo žinių perdavimo. Noriu tobulėti ne tik kaip treneris ar vadovas, bet ir kaip asmenybė, nes tikiu, kad viskas glaudžiai susiję. O dar norėčiau turėti kelias valandas savaitės metu, kada galėčiau tiesiog ramiai pamąstyti.
Rezultatų prasme norisi laimėti Prancūzijai Europos žaidynių Krokuvoje medalį. Taip pat norėčiau, akademijoje badmintonas populiarėtų ir šio žaidimo kultūra augtų.
