Į golbolą „užsuko“ netyčia
Prieš tapdamas Lietuvos golbolo rinktinės treneriu Karolis Levickis ne vienerius metus buvo atidavęs bėgimui. Būtent per jį, kaip bebūtų keista, netikėtai ir atrado golbolą. K.Levickis prisimena, kad bėgiodavo su vienu silpnai matančiu draugu, kuris ir užsiminė apie tai, kad į parolimpines besiruošianti golbolo rinktinė ieško trenerio.
K.Levickiui buvo pasiūlyta vadovauti šiai rinktinei ir jis sutiko, tą ir daro jau 12 metų. „Galbūt golbolas man padėjo pabėgti ir nuo savo sporto, kai ilgai viename sporte užsibūni, labai sunku atsitraukti. Man tai padėjo iš naujo realizuoti save“, – svarstė pašnekovas.
Golbolas, tiesa, K.Levickiui tuo metu buvo visiškai svetimas dalykas. „Apie golbolą aš tada nežinojau visiškai nieko. Kai atėjau į salę dirbti, tik pažinojau kelis žaidėjus, o apie šį sportą nieko nenutuokiau. Kaip dabar atsimenu pirmąją treniruotę. Man pasakė pagrindines žaidimo taisykles, į rankas davė švilpuką ir pradėjome dirbti. Mokiausi ir iš pačių žaidėjų, daug kalbėdavome, daug planuodavome. Galiausiai įsigijome ir kamerą, filmuodavau treniruotes, žiūrėdavau kaip kas, analizuodavau smulkmenas. Taip po truputį ir įsivažiavome“, – nuo ko viskas prasidėjo, pasakojo treneris.
Kai atėjau į salę dirbti, pažinojau tik kelis žaidėjus, o apie šį sportą nieko nenutuokiau.
K.Levickis neslepia, kad parolimpinių žaidynių aukso medaliai buvo didžiausias tikslas, juk aukščiau jau nieko negali būti. Paklaustas, ar pamena tas Rio de Žaneiro akimirkas, treneris tikina, kad euforija iš tiesų būna labai trumpa.
„Ta viena akimirka būna labai trumpa. Euforija, kurios žodžiais neapsakysi. Tada susilieja viskas, kiek tu paaukojai, kiek darbo įdėjai. Paklausi savęs, ar buvo verta? Aš asmeniškai, manau, kad verta“, – kalbėjo K.Levickis.
Skaudu, kai vadina neįgaliais
K.Levickis neslepia, kad labiausiai per šiuos visus metus jį piktindavo tai, kad juos vadindavo neįgaliaisiais. „Man labai nepatinka, kai mus vadina neįgaliaisiais. Mes esame labai įgalūs ir esame tokie pat sportininkai kaip visi. Mes dirbame ir treniruojamės labai labai daug, todėl, kai mus pavadina neįgaliaisiais, būna iš tiesų skaudu.
Man labai nepatinka, kai mus vadina neįgaliaisiais. Mes esame labai įgalūs ir esame tokie pat sportininkai kaip visi.
Kuo jie skiriasi nuo kitų sportininkų? Atiduoda visas savo jėgas ir varžosi su sau lygiais varžovais“, – savo poziciją dėstė treneris. Golbolo rinktinė, pasak pašnekovo, per savaitę surengia nuo 4 iki 10 treniruočių, kurių trukmė nuo pusantros iki trijų valandų.
K.Levickis akcentavo ir pačių sportininkų profesionalumą bei požiūrį, kad kitokie ar silpnesni neturėtų jaustis ir jie patys. „Kai dirbu su žmogumi, man svarbiausia yra profesionalumas. Negalia nėra tas dalykas, kuriuo galėtum pasiteisinti. Jeigu nori nugalėti, nori būti geriausias, neturi galvoti, kad nematai ir kažko negali padaryti, juk varžovai būna tokie patys“, – aiškino treneris. Jei jau esi sportininkas, pasak pašnekovo, turi daryti tą, ką reikia – jei bus sunku, turėsi tverti, jei reikės atlikti tam tikrą skaičių metimų, atliksi.
Mintis apie pasitraukimą
K.Levickis tikino, kad tiek visuomenės, tiek žiniasklaidos dėmesio neįgaliųjų sportui, o ypač golbolui, šiuo metu tikrai pakanka. Vienintelis dalykas, ko jis pasigenda – lygiavertiškesnio požiūrio iš sporto valdžios.
Pirmiausia, pasak K.Levickio, visiškai nežiūrima į šį sportą strategiškai, viskas daroma tik vienam kartui. „Aš iš tikrųjų sukaupiau tiek patirties ir man keista, kad jos niekam nereikia. Kad niekas nenori tuo pasinaudoti“, – kalbėjo treneris. Antra, pasitraukti iš golbolo trenerio pareigų, pasak jo, stumia ir finansinis klausimas. „Turiu šeimą, negaliu visko aukoti. Reikia šeimą išlaikyti, todėl ir galvoju apie kažką kitą“, – aiškino K.Levickis.
Nors galutinio sprendimo parolimpinių žaidynių golbolo čempionų treneris dar nepriėmė, tikino jau svarstantis eiti treniruoti jaunimo, o golbolui leisti atsinaujinti.
