Startas buvo vienas iš įspūdingiausių pirmojo plaukimo momentų. Smagu, kad pavyko laimėti patį startą ir išlaikyti lyderio poziciją žiūrovų akiratyje. Labai smagu buvo matyti
tokį būrį laivų, skanduojančių komandos vardą, taip pat laivus su Lietuvos trispalvėmis. Aš įsivaizduoju, kad buvo labai geras vaizdas stebėti mus iš šono, tačiau ir mums buvo ne ką mažiau įspūdinga plaukti, kuomet toks didelis palaikymas aplinkui. Tiesa, pasidžiaugti viskuo galėjome tik paskutinėje tiesiojoje, nes iki tol buvo labai daug veiksmo.
Gibraltaras – labai sudėtinga vieta. Visi žinojome, kas mūsų laukia: silpni vėjai ir srovė, kuri siekia iki keturių mazgų ir, aišku, neleidžia taip lengvai ištrūkti iš Viduržemio jūros. Taigi merginos surizikavo ir laimėjo gana didelę persvarą. Tuo metu man atrodė, kad yra labai svarbu pirmam ištrūkti iš Gibraltaro, kaip vėliau pasirodė – tai nebuvo taip jau svarbu. Mes plaukėme gana santūriai, viskas vyko pagal Cape'o planą. Likome su pagrindiniu laivynu ir netgi vienu metu buvome 2 pozicijoje, bet kaip tik tuo metu pradėjo rimti vėjas. Mes pradėjome netgi galvoti apie inkarą (prisiklausę Jenso pasakojimų apie tai, kaip jie su Ericsson komanda čia praleido 8 valandas plaukiodami nuo vieno kranto iki kito). Inkaro neprireikė, bet šiek tiek pralošėme kitoms komandoms ir iš Gibraltaro išplaukėme priešpaskutiniai, kartu su Dongfen ir Ispanų komandomis. O pralošėme, nes nusprendėme plaukti prie šiaurinio kranto, kur buvo mažiau srovės, kuomet vėjas atėjo iš pietų. Tad mes buvome pats šiauriausias laivas, kuomet visos kitos komandos vėją pagavo pirmos ir sėkmingai išsilaisvino iš Gibraltaro gniaužtų.
Toliau planas buvo aiškus: leistis tiesiai į pietus link Žaliojo Kyšulio salyno ir tada pradėti plaukti vakarų link. Tiesa, buvo viena maža galimybė plaukti tiesiai į vakarus, tačiau nei vienas iš konkurentų nepasirinko šio kelio, mes taip pat nenorėjome prisiimti tokios rizikos.
Iki pat Žaliojo Kyšulio salyno visos komandos plaukė šalia viena kitos. Vyko tikrai įnirtinga kova. Ypač smagu buvo prasilenkti su kitomis komandomis plaukiant skirtingais halzais. Labai greitai supratome, jog laukia ilga ir įnirtinga kova. Pamatėme, kad laivų greičiai beveik nesiskiria ir reikia viską daryti ypač susikaupus, o atsipalaiduoti nėra kada.
Mūsų planas buvo plaukti kuo daugiau į vakarus ir tada bandyti kirsti „Doldrums“. Skirtingai nei kitos komandos mes, Abu Dabis, Vestas ir merginos buvome tie, kurie likome šiauriausiai. Tiesa, Vestas komanda pasirinko truputį kitokį kelią ir ties Kongo ar kokia tai ten sala nusprendė plaukti per pietinę salos pusę. Tad mes ir Abu Dabis likome dviese matomumo ribose, kur kartu ir įplaukėme į „Doldrums“ juostą. Ten visos linksmybės ir prasidėjo. Debesų ir škvaliukų gaudymas ir nuolatinis rungtyniavimas su Abu Dabio komanda. Tai jie pagauna gerą škvaliuką, tai mes... Turiu pasakyti, kad Abu Dabiui pasisekė geriau, bet buvo tikrai linksmų situacijų, kuomet matėme Abu Dabį, stovintį už trijų jūrmylių, kuomet mes plaukėme 14 mazgų greičiu. Šiaip viskas buvo geriau, nei tikėjausi.
Visiškai be vėjo teko prastovėti gal kokias 4 valandėles. Iškart po jų atėjo pastovus 11 mazgų vėjas. Tiesa, mums ir Abu Dabio komandai iki Fernando de Noronha salos buvo likę ne tiek jau ir daug, bet mes buvome gerokai labiau vakaruose negu kitos komandos, todėl link salos artėjome šiek tiek lėčiau, negu Vestas komanda, kuri plaukė daug aštriau už mus.
Priplaukus Fernando de Noronha norėjosi plaukti kuo greičiau ir tiesiai link Cape Town'o, tačiau prognozė nežadėjo nieko gera ir rodė, kad reikės leistis netgi iki Roaring 40's. Aukšto slėgio zona niekur neketino trauktis. Vestas komanda pasirinko ganėtinai rizikingą sprendimą ir nusprendė plaukti Brazilijos krantų link. Visi žinojome, jog ten daugiau vėjo, tačiau gali būti daug daugiau problemų sugrįžti atgal į rytus, todėl mes pasirinkome ganėtinai santūrią taktiką ir plaukėme pagal vėjo pasisukimus, kur atsidūrėme labiausiai į rytus lyginant su Abu Dabiu ir Vestas. Visos kitos komandos buvo gana toli gale, todėl dėl jų per daug nesijaudinome, žinojome, jog jie tikriausiai gaus vėją pirmieji ir mus pasivys, nes aukšto slėgio zona mus jau buvo bepasigaunanti. Abu Dabis čia pralošė daugiausia.
Viena iš įsimintiniausių dienų buvo, kuomet Vestas ir Abu Dabis atsihalzavo link mūsų, aišku prieš tai mes padarėme porą halzų link jų. Taip visi trys laivai vėl plaukėme vienas šalia kito. Tuo metu jau buvome pakankamai pietuose ir prie mūsų artėjo keletas žemo slėgio zonų, kurios ir turėjo mus nunešti link finišo. Kuomet Vestas ir Abu Dabis atsihalzavo po mumis, iki Vestas komandos buvo 4 jūrmylės, o iki Abu Dabio 6. Iš esmės visi buvome beveik vienoje tiesėje. Labai greitai pajutome, jog esame gerokai greitesni už abu laivus, ir tai mūsų vakarą padarė labai įspūdingą, nes sutemus Vestas komanda buvo jau už nugaros. Liko aplenkti tik Abu Dabį ir išsiveržti į lyderius.
Tuo tarpu, kol mes trise kovojome, Dongfeng ir Alvimedica turėjo visai kitokį vėją, kuris jiems leido nuplaukti labai didelį atstumą į pietryčius, taip jie smarkiai priartėjo prie mūsų. Kaip bebūtų, tuo metu mes įnirtingai kovojome su Abu Dabiu ir Vestas, tiesa Vestas tuo metu pradėjo plaukti daug aukščiau už mus ir, galima sakyti, iškrito iš kovos, todėl likome tik mes ir Abu Dabis. Iš esmės kitą naktį turėjo būti halzas link rytų. Mes buvome pralenkę Abu Dabį, norėjome apsaugoti savo poziciją ir pasilikti kuo labiau pietuose, tad suhalzavome vėliausiai iš visų laivų. Dongfeng komanda suhalzavo pirma, Abu Dabis suhalzavo antras. Mes maždaug po valandos padarėme manevrą, tikėdamiesi, jog piečiau bus daugiau vėjo, bet atsitiko priešingai.
Maždaug po valandos padarėme manevrą, tikėdamiesi, jog piečiau bus daugiau vėjo, bet atsitiko priešingai.
Mes vėjo teturėjome apie 24 mazgus, kuomet mūsų konkurentai turėjo daugiau kaip 30 mazgų. Negana to, kad visą tą laiką jie plaukė už mus greičiau, bet dar vėjas pradėjo suktis ir mes likome plaukti jiems tiesiai i nugaras... Buvo labai skaudu, ypač po tokių gerų prieš tai buvusių dienų. Neslėpsiu, tai buvo bene sunkiausias išbandymas komandai, nes visi suvokėme, jog iš šios pozicijos laimėti bus labai sunku, nes tai tarsi tiesė į finišą.
Panašiai ir buvo. Artėjant finišo link lyderiai po truputį bėgo nuo mūsų, o mes po truputį bėgom nuo Vestas ir Alvimedica komandų. Keletas dienų iki finišo buvo irgi šiek tiek rizikingos, nes mūsų vos vos nepagavo dar viena aukšto slėgio zona, į kurią pakliuvo Vestas komanda, todėl visai džiaugiamės finišavę šiek tiek anksčiau.
Finišas. Artėjant prie Keiptauno krantų žinojome, jog laukia stiprus vėjas bei tam tikri vėjo šėšėliai ties pačiu finišu. Labai sparčiai atplaukėme iki finišo, kur teko porą valandų prastovėti po kalno šėšėliu. Finišas po tiek dienų buvo labai įspūdingas ir tikrai buvo gera pasiekti tvirtą žemę, paragauti mėsytės, nusiprausti ir išsimiegoti švarioje patalynėje.
Nemeluosiu, buvo tikrai sunku. Man labiau buvo sunku fiziškai, bet matėsi, kad kitiems komandos draugams buvo gerokai sunkiau. Daktarai nebuvo labai patenkinti mūsų pasirodymu, nes mes, trys jauniausi įgulos nariai, numetėmė po 8 kg svorio, aš asmeniškai pamečiau 5 kg raumenų ir 3 kg riebalų. Tai yra labai blogi rezultatai, todėl iki šiandien bandėme ilsėtis ir atsigauti.
Keiptaunas tam puikiai tinka. Čia labai skanus maistas, o ir pramogų ir linksmybių netrūksta. O kur dar visa neištyrinėta Afrika. Žodžiu yra ką veikti.
Bet kaip ir minėjau, šiandien jau pradedam dirbti, nes savaitės gale jau laukia pirmieji plaukimai!
