Didžiausios pastarųjų dešimtmečių Lietuvos sporto žvaigždės ryškiausiai spindėjo Europos scenoje.
Rūta Meilutytė buvo geriausia plaukimo krūtine rungtyje, Virgilijus Alekna dominavo disko metimo sektoriuje, o Arvydas Sabonis net šešis kartus buvo rinktas geriausiu Europos krepšininku.
A.Fridrikas prieš 22 metus pakilo dar aukščiau, nes buvo išrinkta geriausia pasaulyje.
Iš Druskininkų kilusi rankininkė nebuvo atsitiktinis meteoritas, nes išskirtinio pripažinimo nusipelnė palaipsniui.
Išgarsėjusi kaip Aušra Miklušytė, kai laimėjo IHF taurę su legendine Vilniaus „Eglės“ komanda 1988 metaus, paskui ji net penkis kartus triumfavo Čempionų lygoje atstovaudama Vienos „Hypobank“.
Aušros Fridrikas karjera
Iš viso septynis Čempionų lygos titulus laimėjusią A.Fridrikas lenkia tik dvi legendinės rankininkės Zinaida Turčina (13) ir Natalija Ruznačenko (10).
A.Fridrikas dusyk buvo rezultatyviausia Čempionų lygos rankininkė, atstovaudama Vienos ir Oslo klubams per 1999-2000 ir 2000-2001 m. sezonus, o dar kelis trofėjus laimėjo rinktinių varžybose.
Tapusi pasaulio čempione 1990 su SSRS rinktine, kai galvoje grūmėsi išslaisvinusios tautos siekiai su sportiniais tikslais, vėliau ji iškovojo pasaulio (1999 m.) ir Europos pirmenybių (1996 m.) bronzos medalius atstovaudama Austrijai.
Apie širdį draskančius sprendimus ir dabartinį gyvenimą A.Fridrikas paprašėme papasakoti dabar, kai Lietuvos rankinis įkvėpė džiaugsmo gurkšnį, vyrų rinktinei patekus į 2022 metų Europos čempionatą.
– Aušra, kaip reagavote į Lietuvos rankininkų 22 metus lauktą pasiekimą?
- Mes – išeiviai lietuviai visad sekame ir domimės, kaip vystosi ir kaip gyvuoja rankinis Lietuvoje.
Asmeniškai pažįstu Lietuvos rinktinės trenerį Mindaugą Andriušką - kartu laikėme kursus dėl rankinio trenerio A licencijos Austrijoje. Džiaugiuosi ir dėl jo, ir dėl komandos. Juk tai pirmoji rankinio komanda po 1998 metų, kuri pateko į Europos čempionatą. Tai – geras progresas, ir puiki reklama.
- Pati žaidėte ne viename čempionate ir laimėjote ten medalių. Kuris turnyras yra įsiminęs labiausiai?
- Savo laiku kiekvienos rungtynės buvo svarbios, kaip ir kiekvienas turnyras. Aišku, olimpinės žaidynės yra išskirtinės – tai aukščiausias įvykis sportininko gyvenime, su savomis tradicijomis – atidarymo ir uždarymo eisenomis, vienoje vietoje susirenka įvairiausios sporto šakos – tai didžiausia sporto šventė.
- Nejau Sidnėjaus olimpinės žaidynės jums pranoksta 1990 m. pasaulio čempionato auksą?
- Tiesa, sakant, rankinyje aukščiausio lygio pirmenybėmis laikau Europos čempionatą, nes ten susirenka pačios stipriausios rinktinės. Pasaulio rankinyje tai ir yra Europos komandos.
Todėl planetos pirmenybėse ir olimpinėse žaidynėse lygis kiek žemesnis, nes ten žaidžia tik dalis geriausių Europos komandų.
Aušros Fridrikas titulai rinktinių varžybose
- 1990 m. pasaulio čempionato auksas su SSRS rinktine
- 1996 m. Europos čempionato bronza su Austrijos rinktine
- 1999 m. pasaulio čempionato bronza su Austrijos rinktine
- Pirmasis didis čempionatas jums buvo 1990 metų pasaulio čempionatas, kai prasimušėte į SSRS rinktinę. Kita vertus, Lietuva jau buvo atkūrusi Nepriklausomybę, dėl kurios paskui 1991 metais kovojote ir jūs, kai ėjote ginti Parlamento per Sausio įvykius.
- Ginti gal per skambiai pasakyta – ėjau palaikyti Lietuvos nepriklausomybės. Ginti tuo metu nesiruošėme, nes net negalvojome, kad būsime užpulti.
Aš buvau prie parlamento. Likome šokiruoti dėl į mus nukreiptų tankų vamzdžių. Aišku, kad buvo stiprus baimės jausmas, nes ėjome tarsi į taikų manifestą.
- 1990 metais laimėjote pasaulio čempionatą atstovaudama SSSR rinktinei, kurioje žaidėte, nes norėjote gauti licenciją išvykimui į užsienį. Kokia tai buvo situacija – juk tuo metu beveik visi Lietuvos sportininkai atsisakė atstovauti SSRS?
- Nuo 1990 metų vasaros Vilniaus „Eglės“ ir Lietuvos rinktinės žaidėjos jau turėjo galimybę žaisti užsienyje ir turėjo tam leidimus.
Aš tokios licencijos neturėjau, nes buvau laikoma SSSR rinktinės kandidate. Tuo metu mes dar dvejus metus buvome priklausomi nuo Rusijos sporto vadovų malonės. Su jais buvo sutarta, kad žaisiu pasaulio čempionate, o tada jie man suteiks licenciją išvykti į užsienį.
Tuo metu treniravausi su „Eglės“ komanda tik individualiai, kad palaikyčiau sportinę formą.
- Turbūt į planetos pirmenybes su SSRS rinktine keliavote dviprasmiškomis mintimis?
- Taip ir buvo – nuotaika tikrai buvo dviprasmiška. Kalbant apie sportą, kiekvienas mūsų nori dalyvauti aukščiausio lygio varžybose ir aš nebuvau išimtis. Kitas jausmas – Lietuva jau buvo nepriklausoma, o aš dar turiu žaisti SSRS rinktinėje. Nauda kaip sportininkei, bet liūdesys kaip pilietei. Tačiau kitos išeities nebuvo.
Matėte, kaip džiaugėsi Lietuvos rankininkai, patekę į Europos čempionatą. Man kaip sportininkei taip pat buvo svarbu žaisti aukšto lygio varžybose, kad galėčiau tobulėti kaip rankininkė. Aš norėjau žaisti komandoje, kad galėčiau treniruotis, žaisti varžybose. Tai buvo dviprasmiški jausmai.
- Ar SSRS rinktinė, paskui pavirtusi NVS komanda, kvietė pasilikti?
- Taip. Aš išvykau rungtyniauti į užsienį, į Ispanijos klubą, iškart po pasaulio čempionato. Kai iš planetos pirmenybių pakilome lėktuvu, federacijos prezidentas įteikė man licenciją, kaip mes ir buvome susitarę.
Kai susikūrė NVS, mane kvietė iki pat 1992 metų Barselonos olimpinių žaidynių. Skambino treneriai ir kvietė atvykti bei žaisti. Bet aš atsisakiau.
– Ar jums tai buvo sudėtingas sprendimas?
- Tai vėl buvo dvejopas pojūtis. Kaip sportininkė, veržiausi žaisti olimpinėse žaidynėse – aukščiausiose sportininko gyvenimo varžybose. Tačiau jaučiau ir spaudimą dėl patriotiškumo, dėl Lietuvos nepriklausomybės. Psichologiškai nebūčiau atlaikiusi, jei būčiau sutikusi atstovauti NVS komandai.
- Pradėjote žaisti Lietuvos rankinio rinktinėje – kokie tai buvo laikai 1991-1993-ieji?
– Tuo metu buvo kita sistema, mes žaidėme atrankos rungtynėse.
Buvo malonu, nes vėl kartu visos susitikdavome, apimdavo stipri nostalgija, nes žaisdavome už valstybę, kurioje gimėme ir augome.
Kalbant apie sportą tai irgi buvo iššūkis, buvo įdomu pažiūrėti, ką sugebame.
Pamenu, kad 1992 metais žaidėme atrankos varžybose Lietuvoje, kad iš B diviziono patektume į A divizioną, o iš ten iškoptume į pasaulio pirmenybes.
Mums pavyko patekti į 1993 metų pasaulio pirmenybes, bet aš ten nebedalyvavau.
- Kodėl?
- Nuo 1992-1993 m. sezono pasirašiau kontraktą su Vienos „Hypobank“ klubu, kuriame labai norėjau žaisti – man patiko komanda, sportiniai metodai ir dideli tikslai. Atvirai kalbant, turėjau apsispręsti – sutartis siūloma su sąlyga, jog priimsiu ir Austrijos pilietybę, o taip pat žaisčiau Austrijos rinktinėje.
Kad galėčiau žaisti atrankos į olimpines žaidynes varžybose Austrijos rinktinėje, prieš tai turėjau dvejus metus nerungtyniauti kitoje nacionalinėje komandoje. Tad, jei būčiau žaidusi toliau Lietuvos rinktinėje, nebebūčiau galėjusi su Austrija patekti į olimpines žaidynes Atlantoje.
Todėl tai ir buvo sunkus klausimas: jei priimu pilietybę ir noriu žaisti olimpinėse žaidynėse, turiu praleisti 1993 metų pasaulio čempionatą.
- Dar vienas sudėtingas galvosūkis?
- O taip! Tai dar sudėtingesnis sprendimas, nes kalba ėjo apie ateitį.
Vėl gi – aš pasirinkau sportinį interesą, nors kilo daug klausimų. Nebuvo taip, kad džiaugsmingai palikau vieną valstybę ir su džiaugsmu priėmiau kitos šalies pilietybę. Tai buvo ilgas apgalvojimo procesas, buvo daug jausmų ir dvejonių, daug pokalbių su šeima, klausiau patarimo žmonių, kuriais pasitikėjau, tarp jų ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių.
Galiausiai žengiau žingsnį link Austrijos pilietybės.
- Kaip manote, ar Lietuvos rankinio rinktinė, vienintelį kartą patekusi į Europos čempionatą 1996 metais, su jumis būtų pasiekusi daugiau?
- Labai sunku atsakyti. Prieš 1993 metų pasaulio pirmenybes aš buvau įsitikinusi, kad būtume turėjusios galimybių laimėti medalius. Tuo metu turėjome labai gerą komandą, visos žaidėjos rungtyniavo užsienyje, buvo patyrusios ir gero lygio (1993 m. pasaulio čempionate lietuvės patyrė 3 pralaimėjimus, liko ketvirtos grupės varžybose, o paskui laimėjo visus tris mačus paguodos turnyre ir užėmė 13 vietą, – red.).
Tai buvo buvusios „Eglės“ žaidėjos, bet dar visai jaunos. Turėjome daug stiprių rankininkių, kurios paskui daug metų sėkmingai žaidė užsienyje.
Amžiną atilsį Rasa Šulskytė, taip pat Miroslava Trainovskaja paskui atstovavo Vokietijos rinktinei, Rima Sypkus su manimi – Austrijos rinktinei. Tai parodo, kad Lietuvoje išugdytos rankininkės buvo vertinamos kitose valstybėse, kurios tais laikais kovodavo dėl medalių.
- Kaip sprendėsi pilietybės klausimas?
- Dabar Austrijoje pilietybės negausi taip lengvai, kaip tais laikais.
Nors ir tada pilietybės buvo suteikiamos tik sportininkams ir tik tiems, kurie yra aukšto lygio.
- Ar priėmus Austrijos pasą jums reikėjo atsisakyti lietuviško?
- Austrijoje galima turėti dvigubą pilietybę. Tokiu būdu iš manęs Lietuvos pilietybės neatėmė.
Tačiau pagal Lietuvos įstatymą beveik visais atvejais galima tik viena pilietybė.
Kol kas turiu lietuvišką pasą, bet jis nėra galiojantis.
Jei norėsiu turėti lietuvišką pasą, reikėtų spręsti klausimą, kaip atgauti Lietuvos pilietybę. Oficialiai iš manęs jos niekas neatėmė.
O štai mano buvęs vyras Robertas Fridrikas, vėliau už mane gavęs Austrijos pilietybę dėl santuokos, turėjo atsisakyti Lietuvos pilietybės.
Jei gerai suprantu Lietuvos įstatymus, dviguba pilietybė leidžiama išimties tvarka, tad galbūt taip spręstųsi ir mano likimas.
Kaip ir dėl mano sūnaus Luko. Kai prieš porą metų juo domėjosi Lietuvoje, buvo kilęs klausimas dėl Lietuvos pilietybės, sakiau jam, kad privalai gerai apgalvoti, nes labai svarbu ne tik sportinis interesas, bet ir turi būti įsitikinęs dėl paties savęs.
- Labai ilgai žaidėte rankinį – iki pat 40-ies metų. Tai daryti jums buvo lengviau dėl didelio talento, bet ir sveikata leido, nepaisant sovietinių krūvių ir traumų – esate žaidusi rungtynes plyšusiu kryžminiu kelio raiščiu.
- Aš neturėjau jokių sunkių traumų, išskyrus kryžminio raiščio ir menisko plyšimą. Esu dėkinga Dievui ir genams, kad apsaugojo nuo daugiau traumų, nes krūviai tikrai buvo dideli. Antra, profesionalaus sportininko karjerą lemia ir gyvenimo būdas. Jei nori žaisti aukštame lygyje, gyvenimo būdas, mąstymas turi būti atitinkamas.
- Ar tuometinė jūsų atstovaujamas Vienos „Hypobank“ buvo savotiška „Svajonių komanda“?
- Taip, „Hypobank“ tuo metu turėjo dideles galimybes, ten norėjo žaisti daug sportininkių. Ne tik finansinės sąlygos, bet ir geras treniruočių centras, nauji pratybų metodai, profesionalumas viliojo kiekvieną. Žinoma, viliojo ir klubo sėkmė.
Aš žaidžiau ir Danijos klube „Slagelse“ (2002-2005 m.), kuris tikrai buvo pasivadinęs „Dream team“. Tai irgi buvo viena geriausių komandų, 5-7 metus rungtyniavusi labai sėkmingai ir surinkusi vienas geriausių pasaulio žaidėjų.
- Ar 1999-ieji, kai buvote pripažinta geriausia pasaulio rankininke, ir buvo geriausi per jūsų karjerą?
- Taip, tuo metu buvau Kristaus amžiaus. Sakoma, kad jie sėkmingiausi kiekvieno žmogaus gyvenime.
Man iš tiesų tai buvo sėkmingiausi metai. Buvau pripažinta geriausia pasaulio rankininke 1999 metais. Peržiūrėję statistiką išvystumėte, kad kelias iki titulo buvo ilgas, aš buvau renkama tarp geriausių pasaulyje daug metų, ilgai buvau pirmajame dešimtuke.
Buvau pripažinta tik kartą, bet sportinis gyvenimas ėjo link to.
- Daliai atletų po karjeros pabaigos sekantis gyvenimo etapas būna sudėtingas. O jums?
- Mano tėvai labai padėjo man morališkai pasirengti gyvenimui po sporto. Jie visada akcentavo, kad sportas trunka trumpai, reikia patausoti pinigus, kuriuos pavyksta uždirbti. Nereikia būti vėjavaike, privalau ruoštis naujam periodui.
Aš visada galvodavau apie tai, suprasdama, kad ir trauma gali sustabdyti karjerą, tad antro varianto reikia.
Baigiau sportą 40-ies, nors galėjau dar žaisti. Visgi psichologinis spaudimas – ką veikti po sporto – jau slėgė. Net ir žaisdama rankinį paskutinius dvejus karjeros metus jau derinau darbą ir sportą. Aš ruošiausi gyvenimui po sporto.
Austrijoje baigiau universitetą, nors buvo sunku, nes mano studijos Lietuvoje nebegaliojo Austrijoje. Turėjau vėl pradėti nuo vidurio kurso studijuoti pramonės ekonomiką, kuri manęs nebedomino. 2000 metais išvykau į Norvegiją, kur įgijau turizmo agentūros atstovės diplomą.
Pabaigus rankininkės karjerą, kreipiausi į Austrijos agentūrą, kuri padeda sportininkams integruotis į gyvenimą. Aš turėjau ketinimų dirbti sporto medicinos srityje, mane tai domino, gavau reikiamą išsilavinimą jau darbo vietoje. Pradėjau dirbti sporto medicinos centre administratore.
Dirbau ten apie 7 metus, buvau labai patenkinta. Mano darbas buvo patarti klientams, rūpintis centro funkcionavimu, suformuluoti ir perrašyti gydytojų diagnozes.
- Žinoma, tai buvo laikai, kai ir kitų sporto šakų geriausi pasaulio atletai uždirbdavo kur kas mažiau nei šių laikų. Bet būdama geriausia pasaulio rankininke turbūt galėjote sau leisti kitaip gyventi?
- Galėjau, galėjau. Tačiau, pirmiausia, aš norėjau turėti užsiėmimą.
Esu energingas žmogus ir tikriausiai negalėčiau niekada sėdėti be darbo. Mano mama sakydavo: „Džiaugiuosi, kad sportuoji ir namie lieka nesudaužytos vazos“.
Aš net mokiausi, kaip praleisti savaitgalius. Jei mano diena nėra aktyvi, jaučiuosi nieko verta. Nemoku ramiai leisti laisvalaikį. Man visada reikia kažkuo užsiimti, kažką daryti, kažkur bėgti.
- Koks tada jūsų laisvalaikis?
- Labai labai aktyvus! Per pandemiją buvo daug ilgų pasivaikščiojimų, kelionių po šalį, daug sporto. Mėgstu užsiimti ir kepimais – pyragų, valgių gamyba.
Per pandemiją buvo mažiau kontaktų, bet mėgstu su draugais susitikti, palepinti juos vaišėmis. Taip pat tvarkau kambarius, skaitau knygas, užsiimu joga. Įvykis turi sekti įvykį mano gyvenime.
- Treniravote Austrijoje ir vyrų, ir moterų komandas, taip pat Austrijos merginų rankinio rinktinę. Kur jautėtės geriausiai?
- Kiekvienas trenerio darbas yra savotiškas, lygis nėra taip svarbu. Esmė – kokį gauni atpildą. Ne pinigine prasme, o tobulėjimo – matyti savo žaidėjus augant ir tobulėjant yra didžiausias džiaugsmas.
Jei komanda treniruojasi gerai, tai yra mano gyvenimo eliksyras. Tada grįžtu namo pilna energijos ir laiminga. Jei žaidėjoms kažkas nesiseka, nepavyksta, pasitaiko mini konfliktai, - namo grįžti susimąstęs, analizuoji, kodėl taip vyksta, ką reikia keisti. Tada per naktį pasisemi motyvacijos, nes nauja diena – nauja galimybė. Toks psichologinis procesas nenutrūksta, jame pakilimus keičia nuopuoliai, bet po jų vėl ateina pakilimai.
- Turbūt sudėtinga dirbti trenere buvusiai aukščiausio lygio žaidėjai, nes kartos keičiasi ir dabar jaunimą sunku priversti dirbti tokiais krūviais, kaip dirbote jūs?
- Pataikėte į taikinį. Aš vis bandau flirtuoti su savo prisiminimais, išgyvenimais ir kartais pareinu namo, klausdama savęs: „Kas dabar per jaunimas? Jiems viskas vienodai. Jie neišnaudoja savo galimybių.“ Jaunimas dabar tikrai kitoks. Tačiau tarp dabartinio jaunimo taip pat yra žmonių, kurie turi valingą charakterį. Tokių nėra daug, bet jie labai įdomūs, jie suteikia džiaugsmo.
Mano sūnaus kelias taip pat buvo nepaprastas. Lukas turėjo gerus genus, geras galimybes, bet kol pats neperprato, ko reikia sėkmei, kova buvo ilga. Ne visi iškart suvokia, kokie aukšti reikalavimai ir disciplina reikalingi aukšto lygio sportininkams, koks turi būti gyvenimo būdas. Noro neužtenka. Reikia ne tik galvoti, bet ir veikti.
- Šį sezoną pradėjote treniruodama Vokietijos antrosios lygos komandą „Nurtingen“, kuri atsisveikino pareiškimu: klubas nebegali įvykdyti jūsų aukštų reikalavimų. Ką tai reiškia?
- Rudenį aš atvykau į Vokietijos aukščiausios lygos rankinio klubą „Metzing“ tam, kad ruoščiau jam jaunimą antroje lygoje žaidžiančioje „Nurtingen“ komandoje. Tikslas – pastatyti tiltą pakilimui, kad jaunos žaidėjos būtų pasirengusios pereiti ir žaisti aukštesniame lygyje. Žaidėjoms buvo pasakyta, kad sistema liks tokia pati, o man pranešta, kad galiu keisti sistemą ir ją tobulinti. Aš norėjau rengti daugiau treniruočių, didinti jų intensyvumą.
Bet žaidėjos to nenorėjo. Laikui bėgant supratome, kad mano ir ekipos interesai nesutampa.
Aš likau dirbti „Metzing“ klube. Ir vadovaudama „Nurtingen“ ekipai antrojoje lygoje, dirbau asmeniškai su žaidėjomis „Metzing“ klube, žaidžiančiame aukščiausioje lygoje, be to, dar turėjau ir „Metzing“ komandos jaunimą.
Dabartinė padėtis man daug palankesnė. Labiau atitinka mano mąstymą ir interesus, nes turiu galimybę dirbti su „Metzing“ rankininkėmis asmeniškai ir treniruoti šios komandos jaunimą. „Metzing“ - profesionaliai mąstantis klubas, aš jaučiuosi laiminga, nes jaučiu pripažinimą ir vertinimą to, ką darau. Su jaunimu įdomu dirbti, nes merginos yra smalsios. Jaunimas nori išbandyti naujus dalykus.
Vis dėlto tai nėra paskutinė mano darbovietė. Turiu ambicijų treniruoti Bundeslygos komandą, o galbūt ir žaidžiančią Čempionų lygoje. Kaip ir kiekviename sporte, reikia praeiti procesų laiptus. Daug trenerių pradeda darbus būdami jaunesni. Aš pradėjau būdama 45-erių metų.
- Ar esate gavusi pasiūlymų iš Lietuvos rankinio federacijos?
- Esu gavusi pasiūlymą, kai dar buvo gyvas vienas jos vadovų Janis Grinbergas.
Jei dabar jie manytų, kad mano patirtis ir darbo stilius galėtų tikti permainoms, aš visada pasiruošusi pokalbiui.
- Kaip vertinate šį sezoną įvarčius Austrijos antrojoje futbolo lygoje štampavusio savo sūnaus Luko Fridriko sėkmę?
- Lukas turėjo pasiūlymų iš įvairių komandų, tarp jų ir dalyvaujančių Čempionų lygos atrankos varžybose, bet pasirinko Insbruko „Wacker“, nes nori kilti palaipsniui. Jis nenorėjo daryti didelio šuolio ir tada galbūt sėdėti ant atsarginių suolo. Jis nori žaisti, tobulėti. Jis sakė: man bus daugiau džiaugsmo, jei daugiau suteiksiu naudos komandai, galėsiu pats tobulėti ir mes kartu pakilsime į aukščiausią lygą.
Lukas yra praėjęs gerą futbolo mokyklą, „Red Bull“ klube buvo dirbama pagal Nyderlandų ir Vokietijos sistemas – gera olandiška technika su vokiečių disciplina, greitas komandinis žaidimas mažose erdvėse greitais perdavimais.
- Ar savo žaidimo stiliumi Lukas primena jums savo tėvą Robertą Fridriką?
- Labai daug žmonių lygina tėvus ir vaikus. Aš to nemėgstu daryti. Aišku, genai paveldimi, bet Lukas pats yra savitas žaidėjas, jis turi savo karjerą, savo gyvenimo būdą, savo žaidimo stilių.
Man atrodo, kad jis yra perėmęs kažkiek iš abiejų tėvų: užsispyrimą, norą būti geriausiu, kad komanda laimėtų. Jis galvoja ne tik apie save, bet pirmiausia apie komandą. Man patinka jo inteligentiškas žaidimas.
- Ar palaikote ryšį su buvusiu vyru Robertu Fridriku?
- Atvirai: ne. Yra likę rimtų nuoskaudų.
Vis dėlto laikas gydo, žmogus tobulėja, eina tolyn. Man svarbu yra ištikimybė, aš esu šeimos žmogus, man rūpi bendri jos interesai, rūpi jausmai ir emocijos. Mūsų požiūris į gyvenimą skyrėsi.
Mes neišskyrėme piktuoju, bet toliau bendrauti nebūtų natūralu.
- Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Austrijoje nutūpė ne vienas žinomas Lietuvos sportininkas. Kokia tai bendruomenė?
- Nedidelė. Galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Bet jei susitinkame, negailime vienas kitam šiltų žodžių. Širdyje mes visi liekame lietuviai.
Galvoje jaučiuosi austrė, bet širdyje – lietuvė. Negali pamiršti, kur esi gimęs. To niekas negali išrauti iš atminties ir širdies, nors kiekvienas pasirenka savo gyvenimo kelią.
Aš jaučiuosi Austrijoje kaip namuose, bet žinau, kad mano gimtinė yra Lietuva. Ten aš gimiau ir užaugau, aš jai jaučiu ypatingą šilumą.
- Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą?
- Pastarąjį kartą buvau prieš trejus metus.
Mano mama gyvena Lietuvoje, bet ji dažniau aplanko mus. Mano sesuo gyvena JAV. Aš gyvenau Austrijoje, dabar Vokietijoje. Mamytė vienintelė iš artimųjų gyvena Lietuvoje.
Nors grįžtu retokai, kaskart jaučiuosi tarsi nebūčiau išvykusi. Matau architektūros pasikeitimus, išgražėjusius miestus ir žmones. Lietuviai visada buvo labai nuoširdūs, o apie lietuvaites visada visi sakydavo, kad jas verta imti į žmonas.
- Vadinasi, neturite planų sugrįžti gyventi į Lietuvą?
- Niekada nesakyk niekada. Dar nežinau, ką likimas man skirs.
