Savo gimtosios šalies ledo ritulininkas niekada nebuvo pamiršęs ir, jei tik turi galimybę, bendrauja su jaunimu, mielai dalijasi savo patirtimi. Prieš pradėdamas treniruotę „Akropolyje“ įsikūrusioje ledo arenoje, D.Kasparaitis mielai sutiko atsakyti į kelis žurnalistų klausimus.
Keturis vaikus auginantis sportininkas teigė niekada neatsisakantis pasidalinti savo patirtimi, tačiau tapti Lietuvos ledo ritulio federacijos (LLRF) prezidentu jis nesutinka, nes permainų draskomoje federacijoje neturi žmonių, kuriais galėtų visiškai pasitikėti, be to, dar šiemet jis iš Stokholmo (Švedija) persikels gyventi į Majamį (JAV), todėl atstumas bus per didelis, kad galėtų eiti atsakingas pareigas.
D.Kasparaitis atidžiai seka lietuvių pasirodymus Londono olimpinėse žaidynėse. Jis teigė labai palaikęs olimpinį auksą iškovojusią plaukikę Rūtą Meilutytę, laiko kumščius ir už krepšinio rinktinę, tačiau jos galimybėmis ketvirtfinalyje, kuriame lietuviai susitiks su Rusijos komanda, abejoja – mūsų krepšininkų žaidimas nuo praėjusio Europos čempionato stringa.
– Per trumpą laiką tai jūsų antras toks susitikimas su vaikais. Ar jie vyksta jūsų iniciatyva? – žurnalistai paklausė D.Kasparaičio.
– Žmonės paprašė, pakvietė ir sutikau. Juk reikia pasidalinti patirtimi. Galbūt kitą savaitę dar nuvažiuosiu į Klaipėda. Reikia pačiuožinėti su vaikais. Noriu pažiūrėti kokio lygio yra Lietuvoje vaikų ritulys. Kol kas sunku spręsti. Gerai, kad vaikai jau nuo 6 metų čiuožinėja.
– Tokių treniruočių metodiką ruošiate iš anksto ar viskas vyksta improvizuotai?
– Aš atvažiuoju tik kaip svečias. Yra jų pagrindinis treneris, o aš tik parodau, ką moku. Jei ko nors paprašo konkrečiai, pasidalinu technika. Juk reikia dalintis.
– Kokia jūsų paties sportinė forma dabar? Esate ne kartą minėjęs, kad stengiatės pajudėti, pažaisti.
– Taip, bandau pažaisti, palakstyti. Aišku, dabar esu priaugęs šiek tiek svorio. Visą gyvenimą laikiausi dietos, kovojau dėl kilogramų, o dabar atsipalaidavau. Tiesa, tas atsipalaidavimo etapas jau baigiasi. Matyt, vėl reiks pradėti prisižiūrėti. Jei turiu galimybių, aš visą laiką žaidžiu. Neseniai buvau Šveicarijoje, žaidžiau mače su buvusiais garsiais „Lokomotiv“ ritulininkais. Šis susitikimas buvo skirtas „Lokomotiv“ komandos atminimui (per 2011 m. įvykusią lėktuvo katastrofą žuvo komandos žaidėjai, – red. past.).
– Esate minėjęs, kad jums iki šiol sunku priprasti prie minties, kad jau nebežaidžiate ledo ritulio profesionaliai. Gal pagaliau jau susitaikėte su tuo?
– Susitaikiau, bet dar ir dabar, kai žaidžiu su mėgėjais ar profesionalais, noriu būti geriausias. Jei pasitaiko viena gera diena ant ledo, pamanau: o gal reikėtų grįžti? Bet paskui prisimenu, kiek reikia įdėti daug darbo, pastangų, paaukoti dalykų ir noras praeina.
– Dėl profesionalaus sporto kenčia ir asmeninis gyvenimas. Tai tiesa?
– Taip, sportininkai dažnai gyvena komandai, jos interesams. Tik kaip pasensta, supranta, kad šeima – svarbiausia. Profesionalus sportininkas yra egoistas, nes dirba pirmiausia sau.
– Norėtumėte, kad jūsų vaikai savo gyvenimą susietų su ledu, čiuožinėjimu, sportu?
– Žinoma, norėčiau, kad mano vaikai (turi keturis vaikus, – red. past.) būtų olimpiniai čempionai, gautų medalį, kaip ir aš (nors ir medalius iškovojau su Rusijos, o ne Lietuvos rinktine, bet kaip sportininkui tai labai svarbūs laimėjimai). Bet bus taip, kaip bus. Man svarbiausia, kad užaugtų geri žmonės. O jei sportuos, tai norėčiau, kad komandinę sporto šaką. Na, gal dar tenisą. Kažkaip nelabai įsivaizduoju savo vaiko – gimnasto. Su mano figūra (juokiasi, – red. past.).
– Neišvengiamas klausimas – ar sekate kovas Londono olimpiadoje?
– Be abejo, kad seku. Aš dalyvavau keturiose olimpiadose. Pas mane ant sienos Stokholme trys medaliai kabo. Pažiūriu ir suprantu, kiek esu pasiekęs. Mane skiria tik 18 medalių nuo Michaelo Phelpso (JAV plaukikas, laimėjęs daugiausia – 21 – olimpinį medalį, – red. past.). Sergu už Lietuvą, už Rūtą sirgau.
– Minėjote, kad labiausiai mėgstate komandines sporto šakas. Lietuvos krepšininkų žaidimą taip pat sekate?
– Taip. Buvo netgi nuvykęs į Londoną ir žiūrėjau mūsų krepšininkų rungtynes su Argentina. Labai nervinga buvo mūsų rinktinė. Labai prastai žaidė. Ir tas prastas žaidimas tęsiasi beveik metus – nuo pernykščio Europos čempionato. Ketvirtfinalyje prieš rusus bus labai sunku. Rusai galingi, gerai žaidžia – jie šiuo metu yra stipresnė rinktinė už lietuvius. Bet per vienas varžybas visko būna. Tiesa, netikiu, kad per vieną mačą gali įvykti staigių pasikeitimų.
Kąs lemia tokį prastą žaidimą? Gal mūsų rinktinėje vyksta kartų kaita, o gal žaidimo nuosmukį lemia kitos priežastys.
– Lietuvos ledo ritulio federacija išgyvena sunkius laikus. Bendraujate su joje likusiais žmonėmis?
– Šneku su Valdu Škadausku (laikinai eina LLRF vadovo pareigas,- red. past.), tačiau kol kas pats negalėsiu federacijai padėti, nes gyvenu per toli. Jau šiemet gyvensiu ne Švedijoje, o Majamyje. Per dideli atstumai gaunasi. Be to, reiktų turėti užnugarį, žmogų, kuris galėtų padėti. Juk reikia „pramušinėti“ pinigus, ieškoti rėmėjų.
