2022 01 31

Čempionui atminti: širdį virpinantis Lietuvos sporto ikonos paskutinis interviu

Lietuvos sportas gedi vieno ryškiausių visų laikų savo atleto – mirė šalies rankinio legenda Valdemaras Novickis. 15min siūlo prisiminti olimpinį ir pasaulio čempioną bei ilgą titulais ir nuotykiais paženklintą kelią per jo nuoširdų ir atvirą interviu.
Valdemaras Novickis – geriausias visų laikų Lietuvos rankinio žaidėjas.
Valdemaras Novickis – geriausias visų laikų Lietuvos rankinio žaidėjas. / LRF nuotr.

Rankinio bendruomenėje jis buvo pristatomas paprastai – geriausias visų laikų Baltijos šalių rankininkas.

Jo titulo kolekcijoje aukščiausios prabos apdovanojimai – 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių auksas, 1982 metų pasaulio pirmenybių auksas, 1980 olimpinių žaidynių ir 1978 metų planetos pirmenybių sidabras. Su Kauno „Granitu“ jis laimėjo IHF taurę 1987 metais. Valdemaras Novickis buvo ne tik legendinės „Granito“ komandos kapitonas, bet tokias pat pareigas ėjo ir tuometinėje TSRS rinktinėje, su kuria ir laimėjo aukščiausios prabos apdovanojimus pasaulyje.

Pastaruoju metu V.Novickio sveikata buvo labai silpna, o pirmadienį Lietuvos rankinio federacija pranešė, kad 66 metų rankinio legendos gyvybė užgeso.

Šalčininkų rajone prie Baltarusijos sienos lenkų šeimoje gimęs V.Novickis apie savo ryškiausius karjeros momentus prieš porą metų pasakojo handballfast.com autoriui Sergejui Mordasevičiui.

Itin atvirame interviu paliestos įvairios temos – olimpinis čempionas pasakojo apie bėgimą nuo CSKA, titulus ir nuodus, bandymus išvykti į užsienį, Kremliaus kabinetus, muštynes Ispanijoje ir alų Vokietijoje, neskalsią trenerio duoną, karčius atleidimus ir sveikatos rūpesčius.

Gimėte Kalesninkų kaime, kur daug lenkų tautybės žmonių. Ten su šeima ir gyvenote nuolat?

– Tai lenkiška pusė, kur gyveno lenkai, kalbantys baltarusišku akcentu. Baigiau lenkišką mokyklą, vienuolika klasių. Tėvas ir motina buvo lenkai. Ir mano pase iki šiol parašyta – lenkas. Bet pasas lietuviškas. Kai buvau atvažiavęs į Lenkiją, mane pavadino rusu. O kai žaidžiau TSRS rinktinėje, mane vadino lenku arba lietuviu.

– Vis dėlto – jaučiatės labiau lenkas ar lietuvis?

– Pagal genus aš – lenkas. Bet pagal gyvenimą – lietuvis. Čia gimiau. Jau 45 metus gyvenu Kaune. Taip kad laikau save lietuviu.

Kauno „Granito“ nuotr./Valdemaras Novickis
Kauno „Granito“ nuotr./Valdemaras Novickis

– Tiesa, kad jaunystėje į treniruotes traukdavote po dvi valandas pėsčiomis į vieną pusę?

– Mes gyvenome per 20 km nuo Eišiškių, kur buvo sporto mokykla. Ten pastatė rankinio salę. Reikėjo kasdien vykti į treniruotes. Jos prasidėdavo vakarais 18-19 val., o paskutinis autobusas maršrutu Lida-Kaunas važiuodavo 22 val. iš Baltarusijos, sustodavo Eišiškėse ir važiuodavo pro Kalesninkus. Dažnai tas paskutinis autobusas iš viso nevažiuodavo. Tad reikėdavo po dviejų valandų treniruočių dar dvi valandas eiti pėsčiomis. Per savaitę taip 2-3 kartus namo eidavome. Tačiau mes buvome jauni. Būdavo kompanija iš 5-6 žmonių ir linksmai traukdavome namo.

– Jaunystėje gavote veterinaro specialybę. Kaip nors ją panaudojote praktikoje?

– 1974 metais baigiau mokyklą. Mane pradėjo kviesti Kauno treneriai. Kad priviliotų kalbėdavo: tu vaikinas iš kaimo, baigsi veterinarijos akademiją, gausi mašiną, būsi kolūkio pirmininko padėjėju. Perspektyvu.

Negalvojau, kad bus kokių apdovanojimų sporte. Akademijoje dirbo geras treneris. Paskaičiavau, kad sąlygos neblogos. Kasdien duodavo rublio vertės taloną, už kurį pavalgydavau. Stadionas, salė buvo šalia. Tais metais mane pakvietė žaisti Kauno „Granitas“, kuris tuomet žaidė antrojoje TSRS lygoje.

Taip įvyko, kad ilgai mokiausi. 1977 metais vedžiau. Žmona paskaičiavo, kiek dienų būnu namuose: ruošdamasis su TSRS jaunimo rinktine namie praleidau 50 dienų iš 365 per metus. Mokslams neliko laiko. Akademiją baigiau tik po 10 metų.

– Jaunoji karta nematė jūsų žaidžiant. Įvardinkite šių laikų rankininką, kuris labiausiai į jus panašus?

– Visi įžaidėjai turi vienodą žaidimo braižą. Tik aš turėjau vieną minusą – mažiau atakavau. Daugiau malonumo patirdavau, kai įvarčiai krito po mano perdavimų. Labai mėgau žaisti linijoje, perduoti kamuolį, rasti silpnas varžovų gynybos vietas. Dabar rankininkai labiau imasi iniciatyvos, meta nebūtinai laiku. Mes tais laikais neturėjome ribų atakoms. Tik per kai kuriuos sezonus būdavo 45 sek. taisyklė.

Galima buvo atakuoti labai ilgai ir įvairiai. Aš, gruzinų įžaidėjai labiau žaidė komandai. Stebėdavausi, kodėl pelnau vieną įvartį, o mane dengdavo asmeniškai. Tai dėl to, kad daug įvarčių pelnydavome po mano perdavimų.

– Gal į jus panašus Nikola Karabatičius (prancūzas, tris kartus rinktas geriausiu pasaulio rankininku)? Irgi gerai žaidžia atakoje, o taip pat gynybos viduryje.

– Kažkas tokio yra. Bet jis galingesnis. Daug žaidžia pats, dažnai meta ir įmeta. Aš pelnydavau mažai įvarčių.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Nikola Karabatičius
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Nikola Karabatičius

– Vidurio gynėjui buvote neaukštas – 186 cm. Kaip jums pavykdavo taip gerai gintis?

– Aš laikiausi savotiškos filosofijos. Tas, kas žaidžia puolime, galvoja, kaip įmesti, kaip atlikti gerą perdavimą? O sau kėliau kitą užduotį: aš nutrauksiu jų kombinaciją. Perimsiu kamuolį. Šiek tiek pastumsiu didelį žaidėją ore ir jis nugrius. Varžovai prarasdavo pusiausvyrą.

Buvo lengva gintis net prieš dvimetrinius linijos žaidėjus. Žinojau, kad jei pastatysiu koją jam prie kelio, jis nugrius. Arba galėdavau patempti, kai jis stodavosi į poziciją. Žaidėjas laukdavo, kad stumsiu jį į priekį, o aš atvirkščiai – patraukdavau atgal. Kai rankininkas gaudo kamuolį ore, jis tampa lengvas. Galėdavau jį pastumti vienu pirštu. Jei žaidėjas gaudydavo kamuolį, patraukdavau už alkūnės. Man visa tai patikdavo. Niekas apie tai nepagalvodavo, o aš įsigudrinau ir tapau neblogu gynėju.

Gudrybių mane pamokydavo Jurijus Predlecha. Jis sakydavo: išmintingas į kalną nekops, išmintingas kalną apeis. Teisingai? Man šis išsireiškimas patinka.

– Sako, kad kitaip nei kiti lietuviai žaidėjai jūs neturėdavote pretenzijų prisitaikyti prie sovietinio gyvenimo?

– Suprantate, yra etapai ir gyvenimo būdas, yra žmonės ir yra politika. Prie to pripranti ir nieko pakeisti negali. Gal kažkas ir nepatikdavo, bet nieko pakeisti negali. Kodėl tada prieštarauti ir būti nepatenkintu? Reikia gyventi kaip leidžia gyvenimas.

Kas patiko, o kas ne? Didžiąją dalį laiko praleisdavau aikštėje. Daug važinėjau, bet mažai mačiau. Mūsų akiratis buvo labai menkas. Po kažkiek laiko ir patirties supranti, kodėl laimėdavome. Nes buvo tvirta sąjunga, komanda susirinkdavo iš daugybės respublikų. Mes daug dirbdavome ir būdavome stipresni. Dar ta nuotaika prieš mačą: reikia laimėti, už mūsų šalis. Tai – spaudė. Kai kurie žaidėjai sulūždavo psichologiškai, nors galėjo padaryti daugiau. O manęs tai neveikdavo. Aš žaisdavau taip, kaip manydavau, kad reikia. Nekreipiau dėmesio. Po Sąjungos subyrėjimo pastovaus rezultato pasiekti nepavyksta. Kažkas ne taip veikia. Švedija, Danija, Islandija turi kitokią psichologinę paramą, kitą motyvaciją.

– Savo laiku jus labai norėjo gauti CSKA. Kodėl nenorėjote į Maskvą?

– Todėl, kad tuo metu „Granitas“ žaidė labai gerai.

VIDEO: 1987-05-10 Kauno sporto halė "Granitas"- "Atletico" IHF taurės finalas

Mes užimdavome antrą, trečią vietas TSRS čempionate, žaidėme Europos taurės varžybose.

Mane kviesdavo į rinktinę. Pakeisti klubą ir pereiti į CSKA neturėjau tikslo. O štai nugalėti CSKA, užimti prizinę vietą – tai prestižas. Ir paskui man sukūrė geras sąlygas Lietuvoje. Gavau butą, mašiną. Nebuvo priežasties išvažiuoti. Maskvoje ir taip praleisdavau daug dienų per metus. Tie atstumai mieste nelabai traukė.

Paskui mane pradėjo prievarta gaudyti. Atvykdavome, pavyzdžiui, mes iš Ispanijos ar Vokietijos, o pareigūnai su uniforma jau laukdavo oro uoste. Norėdavo mane paimti. Bet treneris Anatolijus Jevtušenka sakydavo: čia neutrali zona, turite iš jos išeiti. Jie išeidavo, o aš mašina pervažiuodavau į Šeremetjevo 1-ąjį oro uostą. O iš ten skrido lėktuvai į Baltijos šalis. Kelis kartus pabėgau.

Manęs buvo atvykę ir į Lietuvą. Bet aš atsiguliau į ligoninę. Trauma. Negaliu pajudėti. Jie pažiūrėjo ir išvažiavo.

– Pirmasis jūsų didelis turnyras su TSRS rinktine buvo 1978 metų pasaulio čempionatas. Pralaimėjimas finale vokiečiams stipriai atsiliepė karjerai?

– Taip, bet pirmasis mano pasiekimas – tai 1977 metų jaunimo pasaulio čempionatas Švedijoje. Ten sužaidžiau labai gerai, patekau į simbolinę septyniukę. Tada ir pašaukė į vyrų TSRS rinktinę. Buvau jaunas, 1978 metais sužaidžiau tik kelis mačus, paėmė dėl perspektyvos.

Kai laimėjo vokiečiai, visiems jų rankininkams ant galvų uždėjo popierines karūnas. Jie tapo karaliais. Treneris Jevtušenka tada sušaukė komandos jaunimą, pasakė, kad mums reikės pakeisti veteranus, tad įsidėmėkite, kaip tai skaudu ir nemalonu. Tada pasakiau sau: palaukite, aš jus įveiksiu. Tai buvo užsivedimas ateičiai. Prieš vokiečius visada gerai kovodavome. O 1982 metais laimėjome pasaulio čempionatą.

Stop kadras/Valdemaras Novickis
Stop kadras/Valdemaras Novickis

– Ar tiesa, kad Maskvos olimpinėse žaidynėse žaidėte rimtai traumuotas?

– Taip, birželį buvo treniruočių stovykla Suchumyje. Treniruotėje aš pasisukau koją. Iki žaidynių liko trys savaitės. Atvažiavau namo. Pamenu, kad buvo skrydžiams netinkamas oras. Pasiekiau Rygą, paskui ir Kauną.

Koja užtino. Padarė nuotrauką. Lūžęs vienas iš kaulų. Reikėjo dvi savaites laikyti gipse, o paskui reabilitacija. Ką daryti? Jevtušenka skambina: kaip tu? Sakau, kad yra lūžis. Bet jau po savaitės nuėmiau gipsą, subintavau koją. Skaudėjo, negalėjau kentėti. Ar atvyksiu? – Žinoma.

Ir atvažiavau. Koją paskaudėdavo, bet žaidžiau ir visai neprastai. Per apšilimą prieš rungtynes su jugoslavais dėl patekimo į finalą gavau alkūne į nosį – bum! Bet vėl reikia žaisti. Gydytojas įstatė tamponą, aš įmetu penkis įvarčius ir laimime.

Koją skauda, nosį skauda. Padarė nuotrauką – lūžusi. Finale su vokiečiais mūsų Saša Karšakevičius neįmetė paskutinėje atakoje ir mes pralaimėjome. Irgi buvo skaudu. Bet tai sportinė nesėkmė. Guodėme kaip tik galėjome.

Pamenu, kaip sėdėjome po finalo ant grindų. Vokiečių kapitonas sukvietė savo komandą ir paragino pražygiuoti pro mus maršo žingsniu. Jie demonstratyviai taip ir praėjo. Tada pagalvojau, kad dar aš pagausiu jį.

1984 metais žaidėme draugiškas rungtynes, nes į Los Andželą nevažiavome (dėl šaltojo karo tarp JAV ir TSRS, – red. past.). Vokiečių kapitonas bėgo į greitą puolimą. O aš jį taip pagavau, kad jis guli, aš sėdu ant suolo, o teisėjai įskaito įvartį. Niekas nematė, kas su juo nutiko. Bet jis su sulaužyta nosimi. Tai buvo grąža už tą maršą.

– Kuo buvo įdomus 1982 metų pasaulio čempionatas – pirmasis, kurį laimėjo TSRS rinktinė?

– Mes rungtyniavome Dortmunde. Beveik visas miestas už mus sirgo, nes tikrai labai gražiai žaidėme. Laimėjome prieš visus dideliu skirtumu. Žmonės matė, kad esame visa galva geresni už likusius. Vokiečiams labai patiko mūsų komanda. Mes išeidavome į miestą, mus vaišindavo alumi, parduotuvėse siūlydavo nuolaidas. Buvo malonu, kad taip gerbė.

– Kitame pasaulio čempionate – 1986 m. TSRS rinktinė liko dešimta, o jus po turnyro pašalino dėl to, kad prieš pirmenybes komanda Novogorske šventė jūsų sūnaus gimimą. Ar tai buvo tikroji priežastis?

– Svarbiausia priežastis, kad komandoje vėlavo kartų kaita. Jau kilo jaunimas, daug puikių baltarusių žaidėjų. Bet liko ir Maskvos gvardija. Po 1984 metų reikėjo jos atsisakyti, bet Jevtušenka paliko veteranus. O jie labai destabilizavo padėtį, komandoje prasidėjo nesutarimai. Vieni nori žaisti, kiti jau negali. Nebuvo darnumo.

Aš tapau atpirkimo ožiu. Kažkas turėjo juo tapti. Man gimė sūnus, bet šventimo nebuvo, visi rengėsi čempionatui atsakingai. Bet ten komanda nesužaidė. Sušaukė partinį komjaunuolių suvažiavimą ir mane pašalino iš komandos.

– Pasakojama, kad 5-6 žaidėjai nelabai norėjo laimėti čempionate, nes norėjo trenerio pasitraukimo...

– Buvo ir tai. Tiesiog reikėjo permainų. Jevtušenka laikėsi veteranų. Bet tie jau nelabai ką galėjo padaryti. Bet aš toje kompanijoje nebuvau. Tais laikais kapitonu paskirdavo treneriai. 1987 metais mane vėl pakvietė į rinktinę, o tada jau kapitoną rinko komanda. Išsirinko mane.

Nežinau, ar nustebo treneris, bet aš nustebau. Tada vertino pagal žaidimą. Vaikinai, matyt, jautė mano sportinį palaikymą aikštėje ir už jos ribų.

Aišku, pasirodyti per susirinkimus man buvo sunkiau nei kitiems. Gal kliudė akcentas, nors ir stengiausi kalbėti teisingai ir įdomiai. Pamenu, kad važiavome į vynuogyną Krasnodare, Sevastopolyje reikėjo muziejuje pasirodyti, mus kvietė ir į mokyklas. O prieš Seulo žaidynes dvi savaites stovyklavome Vladivostoke. Ten reikėjo užsukti į fabrikus.

– Kas įvyko tame susirinkime, kuriame jus pašalino iš komandos?

Pasisakė Jevtušenka, kiti vaikinai. Treneris pasakė taip: komandoje žaidėjai nelabai laikėsi disciplinos, todėl prastai ir pasirodėme. Tad reikia pašalinti Novickį.

– Kaip reagavo komanda?

– Visi tylėjo. Po olimpinių žaidynių Seule mums surengė komercinį turą Europoje. Aš jau rengiau dokumentus pervažiavimui į Ispaniją. Jevtušenka sukvietė komandą: visi važiuoja, išskyrus Novickį, nes jis užsiima dokumentais. Tai išgirdęs aš trenkiau kamuolį į grindis. Ir išėjau iš salės. O tada visa komanda pasekė paskui mane. Esą, jei aš nevažiuoju, tai ir jie nevažiuoja.

Galiausiai man leido važiuoti, aš vykau į turnyrą, tik mažai žaidžiau.

– Liko nuoskaudų treneriui?

– Ne. Manau, kad jis teisingai treniravo. Tiesiog buvo toks laikas, tokie niuansai. Mes buvome jauni, daug ko nesupratome.

Skambinau jam prieš 7 metus. Mano sūnus Valdas tada žaidė Austrijoje, mes viešėjome pas jį Insbruke. Paskambinau treneriui. Tiesiog šiaip, kad išgirsčiau jo balsą. Pakalbėjome draugiškai apie sveikatą, gyvenimą.

– Esate sakęs, kad Seulo žaidynėse treneriai tarėsi su jumis. Dėl ko?

– Kokią gynybos sistemą taikyti, kaip veikti prieš vieną ar kitą komandą: 5-1 į šalį, 3-3, ar 6-0. Pavyzdžiui, gerai sužaidėme su jugoslavais. Aš tada pasiūliau pritaikyti 3-3. Ir mes laimėjome. Nes tada tokią aktyvią gynybą žaidė ir „Granitas“.

– Po olimpiados buvo daug švenčių?

– Viename ar dviejuose lėktuvuose namo skrido tik olimpiniai čempionai. Mes grįžome su krepšininkais (TSRS rinktinei tada atstovavo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, – red.). Jie baigė turnyrą 3-4 dienomis anksčiau ir jau buvo pašventę. O mes ilgiau užtrukome. Mačiau, kaip jiems buvo linksma. Linksmai ir skridome atgal. Nežinau, kur buvo stiuardesės, tačiau maistą mums lėktuve pateikė krepšininkai.

Paskui mus atvežė į viešbutį „Rossija“. Kitą dieną ėjome apdovanojimų pas Gorbačiovą (tuometinį TSRS vadovą).

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Gorbačiovas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Gorbačiovas

– Pasikalbėjote su juo?

– Ne. Olimpiečių buvo daug. Ėjo toks konvejeris. Kvietė po vieną, įteikė medalius. Aš gavau Tautų Draugystės ordiną. Dar buvo banketas Kremliaus salėje. Kitą dieną jau skridau namo, norėjosi ten grįžti.

– Ar kada nors teko susitikti su TSRS pirmaisiais veidais?

– 1980 metais mus apdovanojo ir gavau medalį „Už darbinius pasiekimus“. Bet įteikė, man regis, ne Brežnevas, o antrasis ar trečiasis sekretorius.

– Spartakas Mironovičius (TSRS rinktinėje dirbęs treneris) mėgo jus kaip žaidėją?

Mes nesipykome. Supratome rankinį, tarėmės. Konfliktų tikrai nebuvo. Jis mokėjo su žaidėjais bendrauti. Pamenu, kad rengdavo geras pirtis, kiekvieną žaidėją vesdavosi išperti, pats darydavo masažą, pėrė vanta. Ištverdavo karštį.

Beje, tada vienu laiku treniruodavomės keturis kartus per dieną. Buvo toks eksperimentas. Bėgdavome krosus miške, maudėmės ežere. Per pratybas daug bėgiodavome. Tiesa, maistas nebūdavo labai gardus. Duodavo didelį gabalą jautienos. Kartais jis būdavo toks tvirtas ir kietas. Dar atnešdavo stiklinę grietinės – tai mūsų vitaminai.

– Pergalingame „Granitui“ 1986-1987 m. sezone IHF taurės turnyre žaidėte traumuotas?

– Taip. Skaudėjo koją, bet menisko taip ir neoperavau. Dar ir petį pakreipiau. Negalėjau visa jėga mesti į vartus.

Tada buvo kova su vokiečių „Gummersbach”.

Vis susidurdavome su šia komanda – metus, antrus, trečius. Vokiečiai jau mūsų psichologiškai bijojo. Lietuvoje jie buvo mums pralaimėję dešimties įvarčių skirtumu. Jautė didelę įtampą. Svečiuose mes pralaimėjome devyniais, bet iškopėme į finalą.

Jie darė viską, kad mus įveiktų. Teisėjai buvo čekai. Dar prieš rungtynes buvo pietūs. Viena iš virėjų neišlaikė ir pasakė kažkam iš mūsų komandos vadovų: nevalgykite pietų. Tie, kad nežaidė, valgė. Ir visiems susuko pilvus. O mums – nieko.

Padarė tokią šunybę, kad negalėtume judėti aikštėje. Buvo labai negražu iš jų pusės. Po to kitos komandos pradėjo vežioti savo virėjus, nes žinojo: prieš mačus gali duoti kažko, kad nusilpnintų komandą.

Pasakojote, kad sovietų laikais per stovyklą Minske maistas nebuvo labai gardus. Kur TSRS laikais maitino geriausiai? Gruzijoje?

– Taip. Ten žaisdavome kasmet turnyre lapkritį dėl laikraščio „Rytų aušra“ prizo. Tbilisyje kiekvienai komandai prilipdydavo po rėmėją – fabriką, vyno arba konjako gamyklą. Mums ruošdavo pietus, vakarienę. Kad treneriai nematytų, ten pildavo vyną į tamsias stiklines ir vaišindavo. Tarsi tai būtų vanduo.

Tokie buvo siurprizai. Bet aš turėdavau saiką. Po didelių krūvių nelabai ir norėjosi.

Kauno „Granito“ nuotr./Valdemaras Novickis
Kauno „Granito“ nuotr./Valdemaras Novickis

– Buvo atvejis, kai patyrėte rankos traumą, užkritęs ant aikštėje išsikišusios vinies...

– Žaidžiau Vokietijoje dėl Supertaurės. Patyriau ten kelias traumas, panašiai kaip olimpinėse žaidynėse Maskvoje. Susitikime su rumunais kritau ant vinies, kuris man perpjovė kairės rankos delną. Viskas dėl to, kad ant grindų klojo kvadratines paletes iš lentų. Metras ant metro. Turbūt taip juos tvirtino, kad nejudėtų. O vienas vinis buvo ir prie šešių metrų linijos. Kai griuvau, pračiuožiau pilvu. Taip ir užkibau.

Susiuvo aštuoniomis siūlėmis, ranka ištino. Bet daktaras Romanas Sergejevičius sako: na, aš tau švirkštu duriu čia, ten ir galėsi žaisti. Neva, nieko baisaus. Gerai. Sužaidžiau kitame mače. Bet pabaigoje pasisukau koją. Ji irgi ištino. O daktaras vėl ramina: viską padarysime. Koja buvo tarsi dviejų storio. Padarė septynias injekcijas. Sužaidžiau pusfinalį, ranka subliuško, koja – subliuško, bet prieš finalą pasakiau: ne, vaikinai, nebežaisiu.

Kai dabar apie tai pasakoju jaunimui, jie sukioja pirštą prie smilkinio: na ir kvailys! Kam žaidei? Bet sporte negali atidėti mačo. Štai atidėjo olimpines žaidynes. Bet visiems atidėjo. O šiaip rungtynių juk negali pakartoti. Manau, sportininkas turi žaisti, kol gali žaisti. Nors gal tai ir neteisinga.

– Kauno „Granitas“ laimėjo septynis apdovanojimų komplektus TSRS čempionate. Kaip susiklostė, kad Lietuvoje rankinis buvo toks stiprus?

– Tiesiog susirinko karta gerų žaidėjų, kurie laisvalaikiu visą energiją nukreipė sportui: Dumbliauskas, Kaučikas, Mikulėnas, Valuckas...

Mes daug treniravomės, kėlėme sau tikslus. Iškopėme į aukščiausią lygą. Gal Sovietų Sąjungoje tai buvo įdomu – kitoks stilius. Į pirmą turnyrą atvykome visi ilgaplaukiai, tarp jų ir aš. Yra net nuotrauka. Mus išvydę stebėjosi: iš kur jie? Kokie čia europiečiai? Reikėtų, esą, apkirpti. Bet mes priešinomės. Nors galiausiai mus vis tiek apskuto.

Alfredo Pliadžio nuotr./Treneris Valdemaras Novickis
Alfredo Pliadžio nuotr./Treneris Valdemaras Novickis

– Buvote vienas pirmųjų TSRS žaidėjų, išvykusių rungtyniauti į užsienį. Išleido lengvai?

– Tai buvo įdomi politika. Vienas pirmųjų šį klausimą sprendė krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Galiausiai išvyko. Bet tai padarė kaip laisvas sportininkas.

O aš – kitaip. Tada TSRS įsteigė tokią organizaciją „Sovintersport“, per kurią ėjo visi kontraktai. Aš turėjau gauti tos agentūros leidimą, paskui gauti leidimą Lietuvoje. Partiniame skyriuje teko išklausyti instruktažą. Reikėjo pareiti kelis Kremliaus kabinetus. Ten man pasakojo, kaip reikia elgtis užsienyje. Kilus įtarimams, – pranešti.

Aš turėjau variantus iš Ispanijos ir Vokietijos. Rinkausi labiau ne aš, o ta agentūra „Sovintersport“. Turbūt ispanų pasiūlymas buvo geresnis. Tuo metu aš negalėjau gauti daugiau nei toje šalyje dirbantis diplomatas. O šis uždirbdavo po pusantro tūkstančio dolerių. Toks buvo ir man kontraktas. Jį pasirašė agentūra. Iš pradžių „Sovintersport“, paskui Lietuvos Respublika, o tada jau aš – simboliškai.

– Ar kažkiek primokėdavo prie kontrakto?

– Ten jau būdavo susitarimo reikalas. Viską lėmė klubo šeimininkas. Galėjo būti premijos. Pavyzdžiui, laimi prieš „Barcelona“, – gauni premiją.

– Kuo įdomūs buvo etapai Ispanijos „Malaga“ ir Vokietijos „Bad Schwartau“?

– Mes buvome auklėjami kitaip. Nesupratau, kaip žaisti už kitą klubą. O dar – kaip bendrauti, kaip veikia demokratija. Pavyzdžiui, su juodaodžiais Ispanijoje priėjome iki muštynių. Aš bendrai esu kovotojas. Per treniruotes stengdavausi. O jie vaikščiodavo, kažką po nosimi burbėjo. Sakau: kodėl nebėgame? Atsako: o koks tavo reikalas? Maždaug, treneris pasakys, o mes su juo susitarsime. Bet juk viskas turi vykti kitaip. Ten buvo du broliai. Vienas gynė kitą. Buvo sunku įrodyti savo teisybę, bet žaidėme, ką padarysi.

Kitas pavyzdys: kambaryje nėra dujų. Eini į klubą ir klausi: kodėl? Ispanai atsako: „Manana“. Esą, rytoj. Galiausiai lauki savaitę, kažkada pajungia. Tokių atvejų buvo daugybė.

Vokietijoje viskas kitaip. Disciplina. Jei ispanams „manana“ ir geriau išgerti vyno nei pabėgioti, tai Vokietijoje – treniruotės ir treniruotės. Mes iš antros lygos prasimušėme į aukščiausią. Po pusantrų metų į klubą atėjo žaidėjas, kuris anksčiau žaisdamas prieš TSRS visada bijodavo manęs kaip gynėjo. O čia atsidūrėme vienoje komandoje. Jis buvo patenkintas. Aš jį išvesdavau metimams, po rungtynių kartu išgerdavome alaus. Buvo geri santykiai.

Kai iškopėme į aukščiausią lygą, treneris man pasakė: važiuok atostogauti į Ispaniją, sugrįši, bus kontraktas. Sugrįžtu, o vietoj manęs komandoje jau kitas žaidėjas iš Lenkijos. Jis buvo metais jaunesnis. Kažkiek įsižeidžiau. Tai buvo nekorektiška. Būtų nors anksčiau pasakę.

– Kodėl užsienyje žaidėte neilgai – tik dvejus metus (1988-1990)?

– Man jau buvo 34-eri. Laikydavo senuku. Kvietė į Daniją, vykau į antros lygos komandos peržiūrą. Atskridome iš Kopenhagos į kaimą mažu lėktuvu, ten vyko turnyras nuo devynių ryto iki devynių vakaro su 18 komandų. Sakau: ne, ne mano lygos.

Pamenu, dar gulėjome su žmona ir galvojome: ar mums to reikia? Lakstyti su jaunimu. Visų pinigų juk neuždirbsi. Nusprendėme: grįžtame į Lietuvą.

Prisiminėte kaip buvote pašalintas iš TSRS rinktinės. Dar buvo tokių kartų, kad jus nuteisdavo?

– Taip. Iš viso tokių susirinkimų mano gyvenime buvo trys.

Antrasis įvyko, kai treniravau „Granitą“, su kuriuo ne kartą laimėjome Lietuvos rankinio čempionatą. 90-ųjų pabaigoje 99 proc. komandos žaidėjų rungtyniavo ir Lietuvos rinktinėje, kurią treniravau lygiagrečiai. Mes tada laimėjome kelialapį į pasaulio čempionatą Japonijoje, o ten užėmėme 10 vietą. Paskui 1998 metų Europos pirmenybėse Italijoje – devintą. „Granite“ visuomeniniais pagrindais darbavosi klubo prezidentas ir viceprezidentas. O pats sunkiausias darbas teko treneriams. Reikėjo rasti pinigų, mokėti žaidėjams atlyginimus.

Kauno „Granito“ nuotr./Valdemaras Novickis
Kauno „Granito“ nuotr./Valdemaras Novickis

Kartą surengiau klube susirinkimą. Atėjo ir treneriai, kurie klube dirbo su vaikais. O man sako: tu vis dar treneris, gerai dirbti, bet netenki vadovo pareigų. Tai buvo kaip nuosprendis. Niekas su manimi nesitarė, susirinkdavo žmonės ir nuspręsdavo. Tačiau praėjo keli mėnesiai, jie pamatė, kad dirbti reikia daug, ir pasitraukė į šalį. Sako: dirbk toliau.

Trečias atvejis: po Europos čempionato kai kurie žaidėjai gavo kontraktus užsienyje, 1998 metais ruošiamės atrankos rungtynėms, kreipiuosi į rankininkus: reikia bėgti kaip anksčiau, kad išlaikytume lygį. Man atsako: ką čia šneki? Mes buvome užsienyje, žinome, kaip reikia treniruotis. Esą, neteisingai dirbu, rusiška sistema netinka. Sakau, kaip ne ta? Rankinis nesikeičia: norint laimėti, reikia treniruotis.

Naktį žaidėjai pramogavo: baras, merginos. Kitą dieną žaidžiame su lenkais – atsiliekame 15 įvarčių. Sakau, štai ir rezultatas.

Vėl susirinkimas. Ir rankininkai pasakė federacijos prezidentui: arba treneris, arba mes. Aišku, pasirinko juos. Tada labai krimtausi. Tačiau nuo to laiko kažkaip nemačiau, kad rinktinė pasiektų kokį elitinį turnyrą.

– Nacionalinė komanda tada keliavo senu autobusu. Dažnai sulūždavo?

– Daug kartų. Pavyzdžiui, važiavome žaisti su jugoslavais. Sugendame. Nakvojame Lenkijoje, atvaro naują autobusą iš Lietuvos. Vėl važiuojame, ryte atvykstame. Ten sužaidžiame lygiosiomis. Politika keičiasi, atsiranda šansas žengti tolyn. Tai dabar visi lėktuvais skraido. O mums būdavo taip: dvi dienas važiuojame, trečią – žaidžiame. Ir laimėdavome. Iš mūsų autobuso visi juokdavosi, bet pinigų nebuvo. Ką daryti? Tokie buvo laikai.

– Kas atmintyje liko iš turnyrų, kuriose žaisdavote su Lietuvos rinktine?

– Buvome patenkinti, kad patekdavome. Kad įveiktume atranką į 1997 metų Europos čempionatą mums buvo būtina įveikti Ukrainą. Paskutinėmis sekundėmis Jankevičius iš devynių metrų įmetė pergalingą įvartį. Tapome geriausia iš komandų, kurios grupėse užėmė antrąsias vietas. Tiesiai į Japoniją tada nepatekome. Reikėjo dar įveikti Australiją, kuri nebuvo rankinio šalis, tad galima buvo lengvai įveikti.

Už mūsų sąraše komandų, kurios finišavo antromis grupėse, stovėjo vokiečiai. O tada Vokietijos rankinio federacija pasiūlė pasikeisti vietomis už tam tikrą atlygį. Lietuvoje tuo metu nebuvo pinigų. Tačiau galiausiai mes išvažiavome į Australiją ir iškopėme į pasaulio čempionatą.

Kauno „Granito“ nuotr./Valdemaras Novickis
Kauno „Granito“ nuotr./Valdemaras Novickis

– Kai žaidėte Seulo olimpinėse žaidynėse, tų laikų TSRS rinktinę vadino XXI amžiaus komanda. O dabar yra XXII amžiaus rinktinė?

– Žinoma. Prancūzai, švedai, kroatai, danai, norvegai. Tai visas dabartinis elitas. Gyvenimas nesustoja. Lygis auga. Kombinacijos, metimai, greičiai jau kiti. Žaidimas žiūrisi geriau.

Nors kartais pasileidžiu iš Youtube olimpinių žaidynių Seule finalą su korėjiečiais. Matėte? Pagal greitį mes nenusileidome dabartiniam rankiniui. Sakau sūnui: matai, kaip mes bėgame? O jis iškart: na, ką tu... Bet visi bėgdavome. Nors kažkam atrodo, kad lėtai žaisdavome.

Dabar komandos įmeta po 40 įvarčių per mačą. Žiūrovams tai gal įdomiau. O mūsų laikais pasirodydavo gruzinai ir viena ataka galėdavo trukti 3-5 minutes.

Kažkas krisdavo, vaidindavo, grindis nuo prakaito šluostydavo. Irgi įdomu pažiūrėti. O tada koks netikėtas metimas – bam!

– Koks žaidimas dabar labiau patinka – greitas ar pamatuotas?

– Labiau taktiškas. Kai įvartis pelnomas po kombinacijos, kai žaidėjai padeda vienas kitam. Manau, kad tada, kai komanda išima vartininką ir eina metimai į tuščius vartus, yra visiška parodija. Pažiūrėkite, kiek tokių įvarčių – ką tai duoda?

– Kas dar nepatinka šių laikų rankinyje?

– Tai, kad niekas nenori gintis. Kai rankininkas stovi gynyboje kaip stulpas, daugiau žaidžia vartininkai nei gynėjai. Kai pats esi rungtyniavęs ir žinai, kaip tai reikia daryti, iš šalies stebėti labai nemalonu. O šiais laikais vartininkai rodo aukščiausią meistrystę. Viskas daugiau užgula jų pečius.

– Kas ir šių laikų gynėjų jums patinka?

– Tas pats Karabatičius, apie kurį jau kalbėjome (pirmojoje dalyje prancūzas žaidimo stiliumi buvo palygintas su V.Novickiu). Dar Didier Dinart'as, jau baigęs karjerą. Jie – geri gynėjai.

– Kai dirbote sporto direktoriumi Bresto „Meškov“ klube, dauguma negalėjo suprasti kas yra pagrindinis treneris: jūs ar Gintaras Savukynas. Tai buvo prasta praktika?

– Ne, tai buvo gera praktika. Aleksandras Meškovas (Baltarusijos komandos savininkas) norėjo, kad būčiau treneris, bet aš atsakiau: tegu juo būna jaunas, perspektyvus specialistas. Gintaras – tai mano mokykla. O visos mano mintys į komandą ateidavo per jį. Buvo toks susitarimas. Buvo patenkinti ir Meškovas, ir aš, ir Savukynas. Bet kartais kildavo per daug emocijų. Gal ne laiku dalijau patarimus. Tikėtina, kad kažkam tai nepatiko. Bet aš patenkintas savo darbu ir laimingas, kad Meškovas suteikė tokį trampliną Savukynui. Manau, kad padariau savo darbą.

Užsieniečiai galėjo atvažiuoti į Brestą jau su didesniu pasitikėjimu. Mes atveždavome daugiausiai lietuvius: Grosą, Atajevą, mano sūnų Valdą, kurį Meškovas norėjo pasiimti metais anksčiau.

Bet kai kuriems žaidėjams buvo sunku įrodyti, kad ten į viską jau žiūrima kitaip, kitaip treniruoja, skirsto pinigus. Savo laiku bendraudavau su slovėnais, kroatais, bet jie bijodavo atvykti. Kalbėdavo: čia (Baltarusijoje) gali būti nestabili finansinė padėtis. Arba: komandos lygis dar ne tas. Tačiau paskui pradėjo važiuoti žaidėjai iš buvusios Jugoslavijos šalių. Po truputį surinkome komandą. O paskui aš tiesiog pavargau. Atsirado problemų dėl sveikatos. Apie tai daug nepasakodavau.

– Tačiau išėjote po pralaimėjimo. Galima buvo suprasti, kad tai ir yra priežastis?

– Tai tik sutapimas. Ėjo jau antra sezono pusė. Pradėjau prastai jaustis. Pasirodė pirmieji diabeto simptomai. Buvo silpnumas.

Kauno „Granito“ nuotr./Valdemaras Novickis
Kauno „Granito“ nuotr./Valdemaras Novickis

– Kodėl neįveikdavote Minsko „Dinamo“?

– Nes „Dinamo“ žaidė geriau. Jie surinko stipresnius žaidėjus. Vyko sportinė kova, jei mus įveikdavo, vadinasi, tuo metu buvome silpnesni. O dar jaučiau psichologinę naštą. Komanda negalėjo atsipalaiduoti. Nesupratau: žaidėjai gauna pinigus ir nemažus, bet neina į aikštę kautis. Aš vedžiau tokius auklėjamuosius susirinkimus, įrodinėjau savo pavyzdžiu, kad reikia kautis. Kaip tai darė „Dinamo“. Bet to neužteko.

Komandoje jautėsi baimė, kad nuims pinigus arba nubaus. Žaidėjai kartais sugalvodavo ligas: esą pirštelį skauda. Galėjo nesitreniruoti savaitę, dvi. Tai – nenormalu. Man tai labai nepatiko.

– Kokie liko prisiminimai iš darbo su Meškovu?

– Labai geri. Galbūt jam nepatiko mano išėjimas – toks šaltas. Reikėjo kitaip atsisveikinti. Aš išėjau kažkaip angliškai. Bet manau, kad jis vienas geriausių tarp komandų savininkų. Patriotas. Tiek metų tokiu lygiu išlaiko klubą, gilinasi į kiekvieną žaidėją, kiekvieną problemą. Supermenas. Daug išmokau Breste. Klubo valdymas buvo profesionalus.

– Kauno „Granito“ nebetreniruojate dėl sveikatos?

– Taip. Yra problemų. Laiku išėjau į pensiją. Dabar dirbu sporto direktoriumi. Patarinėju jaunimui, dalinamės patirtimi. Vadovaujame klubui drauge su Algiu Mikučioniu.

– Jums siūlė dirbti treneriu kitose šalyse?

– Taip, taip. Vokietijos trečiojoje lygoje, Lenkijoje – Olštyne. Bet buvau užsiėmęs „Granite“ ir neturėjau tokio tikslo. Žinau, kas yra gyvenimas kitoje šalyje. Būti antrarūšiu aš nenoriu.

– Pasakojote, kad jūsų sūnus Valdas susidomėjo programavimu. Pasuko tuo keliu?

– Na taip. Praėjo informatikos mokslus Vokietijoje, gavo tokią specialybę. Ir dirba pagal šį profilį IT sektoriuje. Bet nepamiršta ir rankinio, žaidžia trečiojoje lygoje.

„Scanpix“ nuotr./Valdas Novickis
„Scanpix“ nuotr./Valdas Novickis

– Esate laimingas? Ar kažko gyvenime trūksta?

– Gyvenimu labai patenkintas. Viskas gerai, tik kur gauti sveikatos? Su ja viskas iš viso būtų super. O taip auga anūkai, vaikai jau suaugo, su žmona esame kartu jau daugiau nei 40 metų, Vyriausybė suteikia tam tikrus aprūpinimą kaip olimpiniam čempionui. Gyvenk ir džiaukis.

– Dar kovojate su diabetu?

– Ne tik su juo. Pas mane nebeliko pusės inkstų. Hipertenzija. Yra ir dar viena liga.

– Tai žaidėjo karjeros pasekmės?

– Nežinau. Tačiau daug ligų dėl nervų. O nervintis buvo dėl ko. Kiekviena diena grojo nervais – reikėjo įrodyti, kas reikia išpildyti, ko reikalaujama. Ir tai labai sunku. Bet jau kuris laikas netreniruoju. Jaučiu skirtumą, taip nebesinervinu. Stengiuosi gyventi savo malonumui, nesijaudinti. Ir tai atsiliepia būsenai.

Ir dar įdomiai išeina: esu vienintelis rankininkas per visą Baltiją – olimpinis čempionas. O didelio dėmesio negaunu. Pamiršo. Bet tai jau ne mano problemos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis