2000-ųjų rugsėjo 18-oji – diena, apvertusi pasaulio ir Europos čempionės, Europos vicečempionės D.Gudzinevičiūtės gyvenimą aukštyn kojomis. Į Sidnėjaus olimpinį traukinį lietuvė įšoko gavusi „wild card“ – kelialapį, skirtą sportininkėms, kurios neįveikė aštuonių šaudymo atrankos varžybų barjero.
Tačiau Sesilio parko šaudykloje tranšėjinio šaudymo aikštelėje ji neleido suabejoti savo pajėgumu. Finale jos pergalę lėmė paskutinis šūvis – šaltakraujiškumą išlaikiusi lietuvė vienu tašku aplenkė prancūzę Delphine Racinet.
D.Gudzinevičiūtės auksas pateko į olimpinių žaidynių istoriją, nes moterų šaudymo varžybos tranšėjinėje aikštelėje buvo surengtos pirmą kartą. 93 taškus surinkusi šaulė tapo olimpine rekordine, kurios rezultatas buvo pagerintas tik po 8 metų.
„Visa įtempta varžybų eiga, jaudulys prieš tai ir džiaugsmas po to, darboholinės pagirios kitą rytą, kai paaiškėjo, kad nieko nebereikia daryti, o vėliau milžiniškas dėmesys – tai buvo startas, pakeitęs mano gyvenimą“, – sakė olimpinė čempionė.
Šiandien D.Gudzinevičiūtė – trečiosios kadencijos siekianti LTOK prezidentė, vienintelė Lietuvos istorijoje TOK narė, Europos olimpinių komitetų asociacijos (EOK) Vykdomojo komiteto narė. Olimpinė čempionė vaidina svarbų vaidmenį ne tik Lietuvos sporto pasaulyje, bet ir tarptautiniame olimpiniame judėjime.
– Pasaulyje yra labai mažai žmonių, kuriems teko lipti ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio olimpinėse žaidynėse. Koks tai jausmas?
– Kaip sako šmaikštaliežuviai, to negali nupasakoti, tik apdainuoti. Viskas įvyksta labai greitai: rezultatai, dopingo patikra, apdovanojimai, kažkas kimba ant kaklo, kažkas sunerimsta, kad aš su šortais ant apdovanojimų pakylos lipsiu, todėl tuojau man nešamos kelnės. Atneštos kelnės tik iki blauzdų, todėl vis tiek lipu su šortais ir iškrentu iš bendro vaizdo (juokiasi). Aplinkui didelis šurmulys, o kas įvyko galiausiai supratau tik vakare ar kitą rytą, viskam šiek tiek atslūgus.
Vis dėlto, glausti aukso medalį prie krūtinės ir olimpiniame stadione girdėti tautišką giesmę – neapsakomas jausmas. Jaučiau didžiulį pasididžiavimą Lietuva.
– Teko girdėti, kad Lietuvos himno organizatoriams taip pat teko paieškoti.
– Buvome labai jauna valstybė, kurios sąskaitoje – vos vienas, disko metiko Romo Ubarto iškovotas olimpinis aukso medalis, todėl organizatoriams teko ir himno, ir vėliavos gerai paieškoti.
Žinote, iki šiol toje šaudykloje stovi akmuo, ant kurio iškalti visų tos sporto šakos rungčių čempionų vardai. Ir čia įvyko įdomus nesusipratimas: dupletinio šaudymo rungtyje auksą laimėjo švedė Pia Hansen, o šalia jos vardo iškalta LTU. Juokauju, kad nebuvau vienintelė lietuvė.
– Keleri metai iki Sidnėjaus olimpinių žaidynių jums nebuvo lengvi, persekiojo ir nesėkmės, ir traumos. Kur ieškojote pagalbos?
– Tikrai buvo sudėtingi metai, todėl stipriai dirbau su sporto psichologu. Tai ir mane pačią paskatino domėtis įvairiomis praktikomis ir galiausiai įstoti į sporto psichologijos studijas Prancūzijos taikomosios psichologijos koledžo Rygos filiale. Domėjausi ir neurolingvistiniu programavimu. Kitaip tariant, tuo, kas suteikia praktinę ir nesunkiai pritaikomą naudą ir sporte, ir gyvenime.
Panašius taikomosios psichologijos seminarus vėliau LTOK organizavome ir sportininkams. Psichologinis pasiruošimas ir gera emocinė savijauta, padeda ne tik susitvarkyti su jauduliu, bet ir pakeisti požiūrį į nereikšmingus dalykus.
– Sportuodama studijavote ne tik sporto psichologiją, bet ir teisę. Atrodo, visada turėjote planą B. LTOK stipriai plečia sportininkų antrosios karjeros programą. Kodėl tai svarbu?
– Nors ir turėjau išsilavinimą, neturėjau jokios praktikos, nes teisinio darbo nedirbau, todėl kurį laiką pati jaučiau neužtikrintumą dėl ateities. Karjeros pabaiga taip pat gąsdino.
Mes esame sportininkų aptarnaujantis personalas, todėl turime įsiklausyti į jų norus ir interesus. Labai palaikau ir skatinu švietimo programas sportininkams, stengiamės jiems padėti gauti papildomas žinias, kurios padėtų ateityje.
Jau dabar kalbame su didelėmis įmonėmis apie galimybę sportininkams atlikti praktiką, įgyti įvairios darbo patirties, o ateityje – galbūt galėsime padėti ir įsidarbinti.
– Pergalė Sidnėjuje jums atvėrė daug durų. Ar tas aukso medalis ir paskatino žengti į sporto politiką?
– Manau, kiekvieno sportininko gyvenimą pergalės pakeičia. Atsiranda žinomumas, matomumas, kvietimai į renginius, nuomonė įgauna papildomos vertės. Taip nutiko ir man. Praėjus dvejiems metams nuo olimpinių žaidynių buvo įkurta LTOK Sportininkų komisija, o man buvo pasiūlyta jai vadovauti.
Būtent tuomet pradėjau užsiimti sportininkų reikalais, važinėti į tarptautinius renginius. Tuomet ir supratau, kad sportininkų balsas gali ir turi būti girdimas kur kas labiau nei tuomet buvo pas mus. Sportininkų komisija sėkmingai veikia ir šiandien, o mes kviečiame atletus aktyviai įsitraukti į sprendimų priėmimą.
Dar po dvejų metų, 2004-aisiais tuometiniai LTOK vadovai mane padrąsino kandidatuoti į LTOK Vykdomąjį komitetą, kur sukaupta patirtis mane įgalino 2012-aisiais kandidatuoti ir į LTOK prezidento postą.
– Buvote EOK Lyčių lygybės sporte komisijos pirmininkė, prieš dvejus metus jums buvo skirtas TOK apdovanojimas „Moteris ir sportas“, garsiai kalbate bei skatinate lyčių lygybę sporte. Ar jums yra tekę susidurti su lyčių stereotipais?
– Stereotipų yra tikrai daug ir svarbu juos demaskuoti. Pradėkime nuo požiūrio į vadovus. Griežtas vyras vadovaujančioje pozicijoje laikomas lyderiu ir strategu, o tvirtą nuomonę turinti lyderė moteris – bjauri, pikta, o jei su mergautine pavarde, tai dar ir senmergė.
Kai dar sportavau, manęs kartais žurnalistai klausdavo, ar man vyras leidžia sportuoti? Įsivaizduojate? Tuomet stebėdavausi, kaip gi jis man gali uždrausti?
Džiaugiuosi, kad turime nemažai puikių, perspektyvių ir daug pasiekusių sportininkių, tačiau norėtųsi, kad daugiau moterų taptų klubų vadovėmis, federacijų prezidentėmis. Iš pusšimčio nacionalinių olimpinių komitetų Europoje prezidentų, vos 5 yra moterys. Iš daugiau nei 200 nacionalinių komitetų visame pasaulyje – vos keliolikai vadovauja moterys. Tų stereotipų yra visur, deja, bet tebegyvename patriarchalinėje visuomenėje.
– Dabar jūsų balsas girdimas bei vertinamas ir tarptautinėje arenoje. Ar sunkus buvo kelias šio pripažinimo link?
– Savo sporto šakoje buvau pratusi sportuoti su berniukais, vėliau vaikinais ir jaustis su jais lygi. Merginų šiame sporte buvo mažai, o aš niekada nelaikiau savęs prastesne.
Vis dėlto, buvo visko. Kai pareiškiau norą kandidatuoti į EOK Vykdomojo komiteto narius sulaukiau komentarų, kad dar jauna ir ką aš ten veiksiu. Teko tikrai nemažai paplušėti, kol buvau priimta į jų ratą.
Tačiau geriausias šaltas dušas buvo kai praėjus mėnesiui nuo rinkimų 2012-aisiais su kolege nuvykome į Azerbaidžano nacionalinio olimpinio komiteto jubiliejaus šventę. Tuomet dar nieko nepažinojome, stengėmės įsilieti, o šeimininko žmona geriausių ketinimų vedina mums pasiūlė prisijungti prie žmonų stalo, nes vyrai apie reikalus pasikalbėti nori.
Mums tai buvo ne tik šaltas dušas, bet ir stipri motyvacija, bei supratimas, kad reikės stipriai padirbėti. Nuo to laiko praėjo aštuoneri metai ir jaučiu, kad, požiūris pasikeitė. Ne tik į mane, bet ir apskritai į moteris sporte.
– Per tuos aštuonerius metus jūs ne tik tapote EOK Vykdomojo komiteto nare, vadovavote Lyčių lygybės sporte komisijai, bet ir pasiekėte tai, ko iki tol nebuvo pavykę padaryti nė vienam lietuviui – tapote TOK nare. Ką tai reiškia Lietuvai?
– Tie, kurie nėra susiję su olimpiniu judėjimu, tikėtina, kad nelabai ir supranta, koks milžiniškas tai įvertinimas. Olimpinio judėjimo viduje yra du prestižiškiausi dalykai: laimėti olimpinį aukso medalį ir tapti TOK nariu.
Dar kitaip pasakysiu. Kaip kiekvienas sportininkas svajoja tapti olimpiniu čempionu, taip kiekvienas olimpinio judėjimo dalyvis siekia tapti TOK nariu. Tai didžiulis prestižas, garbė, o kartu ir milžiniška atsakomybė.
Aš tuo labai didžiuojuosi ir stengiuosi nenuvilti to pasitikėjimo.
