Kėdainių rajone esančiame Labūnavos miestelyje augęs Danas buvo guvus vaikas ir, kaip ir visi jo amžiaus berniukai, turėjo didelių svajonių: iš pradžių norėjo tapti garsiu virtuvės šefu, vėliau jį sužavėjo miškininko darbas. Tačiau laikui bėgant jaunuolis suprato, kad nei puodai nei gamta nėra jo tikrasis pašaukimas.
Įstojęs į Jaunųjų šaulių sąjungą Danas mokėsi karybos, Lietuvos istorijos, lyderystės ir sveikos gyvensenos pagrindų. Lyg žuvis vandenyje šioje veikloje pasijutęs įstojo jaunuolis sulaukęs pilnametystės įstojo į Lietuvos karo akademiją.
„Aš galėjau save ir patriotinius jausmus išreikšti, kada galėjau reprezentuoti Lietuva ir jos kariuomenę“, – apie laiką vilkint uniformą kalba D.Sodaitis.
Tačiau bėgant laikui jis pajuto rutinos naštą, todėl ėmė ieškoti to, kas priverstų karininko širdį plakti greičiau. Juo, įkvėpimo pasisėmus iš tėčio, tapo motociklas. Plieninis žirgas tapo geriausiu Dano draugu, o greitis, į kraują plūstantis adrenalinas ir laisvės pojūtis – kasdieniais palydovais. Tiesa, neilgam.
„Atsimenu penkias sekundes, kai prabundu Kauno klinikų koridoriuje. Jau guliu tam vežimėlyje, stovi šalia mama ir sakau: „Viskas bus gerai“, – apie prieš penkerius metus įvykusią avariją, kai jo vairuojamas motociklas susidūrė su atvažiuojančiu automobiliu, pasakoja Danas.
Po sunkios operacijos Kauno klinikose vyras atsibudo nejausdamas dešinės rankos. Tačiau sunkesnių sužeidimų pavyko išvengti ir atrodė, kad viską galima išspręsti reabilitacijomis ir dideliu noru.
Bet reabilitacija nedavė norimų rezultatų, greitai sunyko dešinės rankos raumenys ir Danas suskubo ieškoti specialistų pagalbos. Tačiau buvo jau vėlu.
„Vilniaus Santarų klinikose man pasakė: „Danai, pas tave nesujungti laidai, tavo nervai yra nutrūkę, o tu darai tokias reabilitacijas. Tave reikėjo operuoti jau prieš tris mėnesius, o dabar yra trijų mėnesių eilė“. Gaila, kad tokia situacija yra, kad tau tokius faktus dėsto į akis ir tu tada nebežinai, ką daryti – tu praradai jau laiko ir turi dar laukti“, – atvirauja pašnekovas.
Šiandien jis negali valdyti dešiniosios rankos, ji taip ir neatgavo jautrumo. Per keletą mėnesių jos raumenys sunyko, o gyvenimas juk tęsėsi. Norint į jį kabintis, reikėjo visko mokytis iš naujo.
„Kadangi buvau dešiniarankis, tai viskas buvo šiek tiek komplikuota. Bet kuriam žmogui, jei jis savo pagrindinę ranką sukištų į kišenę ir viską darytų kita ranka, pamatytų, kad yra velniškai sunku – nuo pat tokių dalykų, kaip batų užsirišimas, ar savęs apsitarnavimas duše ir pan. (...) Manau, kad padėjo gero charakterio turėjimas, kuris sako, 5 kartus nepasisekė, 6 irgi ne, bet 58 turėtų pasisekti“, – teigia D.Sodaitis.
Ne veltui yra sakoma: kai užsidaro visos durys, atsiveria langas. Po patirtos avarijos Danas turėjo palikti karinę tarnybą, todėl internete ėmė ieškoti būdų, kur galėtų panaudoti savo energiją ir jėgas.
„Į „Google“ paiešką įvedžiau „neįgaliųjų sportas“ ir pan. Tada gavau Mindaugo Biliaus kontaktus, susiskambinau, susitikom, pasakiau, kad aš noriu dalyvauti ir jau kitą dieną bėgau stadione. Jis linktelėjo galva, kad galima čia kažką tai lipdyti“, – prisiminimais apie savo pradžią neįgaliųjų sporte kalba pašnekovas.
Daugybė valandų sporto salėje bei sunkios ir alinančios treniruotės galiausiai davė rezultatų. Praėjus vos trejiems metams po avarijos vyras sudalyvavo savo pirmose varžybose, o šiemet Berlyne pasipuošė ir Europos neįgaliųjų čempionato sidabro medaliu.
„Jei dabar manęs paprašytų apibūdinti vienu žodžiu, kaip jaučiuosi, jis būtų „Jeeeeee“! Tai yra labai gerai, jeigu turėčiau dvi rankas, papločiau“, – pozityvumo po visų gyvenimo negandų neprarado D.Sodaitis.
