Po Lietuvos krepšinio rinktinės nesėkmės olimpiniame atrankos turnyre vėl imtasi analizuoti šios sporto šakos virtuvę, jaunųjų krepšininkų rengimo niuansus, prisiminta ir tai, kad futbolas masiškumu jau senokai aplenkė krepšinį. Per pastaruosius keliolika metų teko iš įvairių pozicijų gana aktyviai prisiliesti tiek prie Lietuvos krepšinio, tiek prie Lietuvos futbolo pasaulių. Girdint nesibaigiančius šių sporto šakų palyginimus, ypač akcentuojamą kosminį skirtumą tarp federacijoms ir klubams tenkančių išmokų, norisi atkreipti dėmesį į vieną fundamentalų skirtumą tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.
Per pastaruosius metus įvairiems mūsų šalies krepšinio pasaulio žmonėms uždaviau vieną klausimą – kas yra šios sporto šakos Lietuvoje pamatų pamatas, svarbiausia ląstelė? Atsakymai buvo įvairūs, bet dažniausiai minėti treneriai arba iniciatyvūs vadybininkai (tokie, kaip, pavyzdžiui, Arimantas Mikaločius Kretingoje). Kai kas klausimą pavadino tiesiog retoriniu, nes jokio atsakymo neturėjo. Bendrai, išgirdę klausimą, absoliučiai visi pašnekovai padarydavo nemažą pauzę pamąstymui.
Kurį iš paminėtų variantų bepasirinktume, akivaizdu, kad jie negarantuoja tvarumo. Tiek treneriai, tiek vadybininkai, tiek žaidėjai vieną dieną kažkur yra, o kitą gali jau ir nebūti – pakeisti veiklą, gyvenamą vietą ar tiesiog pasenti. Krepšinio pasaulį ilgesnį laiką sekantys žmonės galėtų be didesnio vargo sugalvoti ne vieną Lietuvos vietą, kur krepšinio gyvenimas tarsi iš niekur sužydėjo, o po to vėl apmirė. Nes beveik visada tokiais atvejais viskas priklausė tik nuo vieno žmogaus.
Futbolo pasaulyje viskas yra kitaip ir tai prasideda nuo FIFA bei UEFA sukurtos sistemos. Čia niekam nekyla klausimų, kad svarbiausia visos ekosistemos ląstelė yra KLUBAS. O klubams stiprinti, jų tvarumui užtikrinti yra sukurta visa virtinė instrumentų. Be abejo, Lietuvos futbolo dar laukia labai ilgas kelias kol klubai taps tikrai tvariais, tačiau kryptis yra absoliučiai aiški, o pamatai klojami labai nuosekliai.
Kviečiu žvilgtelėti į reformas, kurios per pastarąjį dešimtmetį buvo įgyvendintos Lietuvos futbolo sistemoje ir kaip ji dabar skiriasi nuo lietuviškojo krepšinio ar kitų sporto šakų pasaulio.
Pinigų piramidė: iš „Barcelona“ sąskaitos – į „Vilniaus“
Visi prisimename atvejį, kai seniai išnykęs FC „Vilnius“ turėjo gauti nemenką sumą pinigų už tai, kad jaunystėje čia žaidė brazilas Paulinho. Pinigai buvo skirti už žaidėjo treniravimą ir sudarė tam tikrą procentą nuo žaidėjo perėjimo tarp „Barcelona“ ir kinų „Evergrande“ sumos. Futbolo pasaulyje šie pinigai vadinami Solidarumo įnašu. Tai yra 5 proc. nuo žaidėjų transfero sumos, kurie paskirstomi futbolininką nuo 12-ojo iki 23-iojo gimtadienio treniravusiems klubams (po 5 proc. už vieną sezoną tarp 12-ojo ir 15-ojo gimtadienių, vėliau – po 10 proc.).
Tai yra elementarus pavyzdys, kaip FIFA užtikrina pinigų judėjimą vertikale nuo turtingiausiųjų iki kukliausiųjų, deda pamatą mažųjų tvarumo užtikrinimui ir skatina dirbti su jaunimu. Žinoma, kitose sporto šakose niekas neperka žaidėjų už dešimtis ar šimtus milijonų, tačiau 5 proc. nuo, tarkime, už Ramūną Šiškauską Atėnų „Panathinaikos“ klubui sumokėtos milijono eurų išpirkos tikrai būtų tapę paspirtimi bei gera motyvacija Vilniaus „Sakalams“ ar Kaišiadorių „Baltijai“.
Kol kas tokio mechanizmo krepšinyje tiesiog nėra, o Lietuvos krepšinio federacija (LKF) yra sukūrusi simbolinių kompensacijų už jaunus žaidėjus nacionalinę sistemą. Apie ją – kiek žemiau.
Drastiškos LFF priemonės
Lietuvos futbolo pasaulyje klubai ilgai nesistengė investuoti į jaunimo ugdymą, didžioji dalis klubų pasirašydavo bendradarbiavimo sutartis su valstybinėmis sporto mokyklomis, kad atitiktų tuomet galiojusius licencijavimo reikalavimus, ir nesuko dėl nieko galvos. Problema ta, kad žaidėjų ugdymo mokesčių iš FIFA negalėjo gauti valstybinės įstaigos, tad net ir įgyvendinus drąsią svajonę užauginti Lietuvai Ronaldo, vargu, ar iš to būtų turėjusi naudos kuri nors konkreti organizacija.
Na ir pati valstybinių futbolo mokyklų veikla kėlė didelių klausimų. Savivaldybėms dažniausiai užtekdavo, kad organizacija užima kažkiek vaikų, jie sportuoja, kažkur dalyvauja, ir tiek. Kita medalio pusė – nuo čempionatuose užimamos vietos priklausė trenerių atlyginimai. Tad komandinį rezultatą treneriai buvo suinteresuoti kelti virš individualaus žaidėjų tobulinimo. Klubams treniravimo kokybė, mokyklų turimos sąlygos neatrodė jų reikalas. Neabsoliutinu, yra ir kitokių pavyzdžių, tačiau šią situaciją tikrai galima pritaikyti labai dideliam kiekiui nepriklausomai veikusių valstybinių futbolo mokyklų.
Prarandama galimybė gauti treniravimo mokesčius daugumai klubų taip pat neatrodė aktuali – vis tiek kažką įdomesnio parengti sekėsi vis sunkiau ir sunkiau.
Ką padarė Lietuvos futbolo federacija (LFF)? Vienais metais paskelbė, kad tiesiog uždraus savo vykdomuose nacionaliniuose čempionatuose dalyvauti valstybinėms mokykloms. Tuo pačiu metu klubams į licencijavimo taisykles įrašė punktą, kad bendradarbiavimo sutarčių su valstybinėmis mokyklomis nebeužteks – klubai privalės būti mokyklų dalininkais. Labai greitai klubai visoje Lietuvoje viena ar kita forma perėmė valstybinių mokyklų valdymą, nors dažniausiai ir netapo didžiausiais dalininkais. Tuo pačiu buvo įgyta galimybė ateityje gauti treniravimo kompensacijas, pasikeitė ir pati mokyklų valdymo virtuvė – atsirado kitoks požiūris į treniravimo procesą, mat klubams aktualiau parengti vieną kitą žaidėją pagrindinei komandai, o ne laimėti ką nors vaikų čempionatuose.
Licencijavimo sąlygos atvedė prie to, kad dideliais žingsniais Lietuvoje progresuoja moterų futbolas. Visi klubai ar jų akademijos privaloma tvarka turi turėti vienokias ar kitokias dailiosios lyties atstovių komandas. Manau, būtent todėl Lietuvoje dabar turime gerokai daugiau futbolininkių nei krepšininkių.
Skirtingi principai ir sumos
Kaip jau minėjau, LKF yra sukūrusi savo kompensacijų už jaunus žaidėjus tvarką.
Lietuvos krepšinio pasaulyje klubai, pirmą kartą registruojantys jauną žaidėją LKL arba NKL čempionatuose, turi jį parengusiai mokyklai arba klubui sumokėti 1-2 tūkstančius eurų. Kompensacijos mokamos tik už jaunučių, jaunių, jaunimo ir studentų rinktinių narius, o 70 proc. sumos atitenka tiesiogiai krepšininką ugdžiusiam treneriui. Taip skelbia 2020 m. LKF konferencijos nutarimas „dėl taisyklių, reglamentuojančių žaidėjų perėjimus ir kompensacijas už paruoštą žaidėją“ (nutarimas). Nesunku nuspėti, kad pinigai beveik visada atitenka biudžetinėms įstaigoms ir jose dirbantiems treneriams.
Tuo metu LFF Žaidėjų statuso ir perėjimo reglamente (reglamentas) yra juodu ant balto parašyta, kad „treniravimo kompensacija nemokama įstaigoms, mokykloms ir kitiems juridiniams asmenims, kurių vienintelis steigėjas yra valstybė, savivaldybė ar jų įsteigtos įstaigos/įmonės. Tokiu atveju treniravimo kompensacija turi būti mokama LFF ir ji skiriama LFF vaikų ir jaunimo futbolo plėtros programų vystymui.“
Futbolo pasaulyje, pagal FIFA nustatytas taisykles, tokios kompensacijos nėra vienkartinės ir yra skirtos ne tik rinktinių nariams. Jos mokamos ir žaidėjui pasirašant pirmą profesionalo kontraktą, ir kiekvieno vėlesnio perėjimo profesionalo statusu iš klubo į klubą metu iki sezono, kurio metu futbolininkui sueina 23 metai, pabaigos. Tiesa, mokėti reikia tik už treniravimą tarp žaidėjo 12-ojo ir 21-ojo gimtadienių.
„TOPsport A lygos“ klubai, sudarydami profesionalo sutartis su žaidėjais, už jų ugdymą tarp 12 ir 15 metų turi mokėti po 1 tūkst. eurų už metus, vėliau – po 3 tūkst. Kitų Lietuvos lygų klubams šios sumos yra, atitinkamai, 500 ir 1 tūkst. eurų.
Taip Vilniaus raj. „Transinvest“ už prieš šį sezoną į klubą persikėlusio Gusto Jarusevičius treniravimą sumokėjo Vilniaus „Žalgiriui“, neoficialiomis žiniomis, virš 14 tūkst. eurų.
Keliantis į užsienį, priklausomai nuo klubo kategorijos, sumos už žaidėjų treniravimą gali būti daug didesnės.
Maža to, LFF vykdo jaunų futbolininkų integravimo į profesionalų futbolą programą „Jaunimas PRO“: skaičiuojamos jaunų futbolininkų sužaistos minutės nacionalinio lygmens lygose ir rinktinėse, vėliau daugiausiai balų surinkę atskirų lygų klubai premijuojami finansinėmis injekcijomis. Marijampolės „Sūduva“ už 2023 metus A lygoje gavo 50279,60 eurų, „Panevėžys“ – 43096,80, Alytaus „Dainava“ – 35914, Gargždų „Banga“ – 28731,20, Telšių „Džiugas“ – 21548,40. I lygoje Vilniaus BFA sąskaitą papildė 35195,72 eurų, Kauno „Be1 NFA“ – 30167,76, Plungės „Babrungo“ – 25139,80, „Jonavos“ – 20111,84, Kretingos „Minijos“ – 15083,88, o II lygoje Klaipėdos FM – 15083,88, Tauragės „Tauro“ – 12929,04, Joniškio „Saned“ – 10774,20, Mažeikių „Atmosferos“ – 8619,36, o „Dembavos“ – 6464,52.
Akivaizdu, kad Lietuvos futbolo klubai turi rimtų paskatų ugdyti jaunimą ir suteikti jaunuoliams kuo daugiau galimybių žaisti.
Ar turime ką nors panašaus pasaulio krepšinyje ar bet kurioje kitoje sporto šakoje? Kiek teko susidurti ir patirti – nelabai. Kalbėkime ne apie sumas, kurios futbolo pasaulyje yra tikrai didelės, bet apie patį principą. Manau, visų sporto šakų klubai sutiktų su daug mažesnėmis sumomis, kad tik jos būtų.
Kokia prasmė beveik bet kuriam Lietuvos krepšinio klubui auginti jauną žaidėją, galbūt kartais aukoti rezultatus dėl jo tobulėjimo, jei jis greitai tiesiog išvyks ir niekada negausi jokios grąžos? Nebent moralinę. Galbūt todėl NKL klubai renkasi su 40-mečiais veteranais kovoti dėl aukščiausių vietų, o ne ugdyti jaunus krepšininkus, nors dažnai net 12 vietų paraiškose neužpildo?
Galbūt, tarkime, „Šiauliai“ galėtų investuoti į jaunimo ugdymo sąlygas ir bandyti aršiau konkuruoti dėl jaunų talentų, kad jie neišvyktų kaip, pavyzdžiui, Motiejus Krivas į „Žalgirį“, jei ateityje galėtų pagrįstai tikėtis kokios nors grąžos?
Pasaulio krepšinį pastaruoju metu drebina NCAA atverta savotiška Pandoros skrynia. Jauni dar nieko neįrodę žaidėjai JAV universitetuose uždirba kaip Eurolygos žvaigždės, tad jų nutekėjimas už Atlanto netrukus gali tapti visai nevaldomas. Vis dėlto šis procesas galėtų turėti kitokį efektą, jei FIBA sugebėtų sukurti ir suderinti su NCAA kompensacijų už išvykstančius krepšininkus mechanizmą.
Lietuvos klubai tikrai pasistengtų surinkti kuo daugiau jaunų žaidėjų į savo komandas ir rūpintųsi jų tobulėjimu, jei žinotų, kad už kiekvieną išvykstantį gali tikėtis adekvačios kompensacijos.
Dar vienas instrumentas
Dar vienas klubų stiprinimo pavyzdys – UEFA Solidarumo lėšos. Nuo milijardų, kuriuos įvairiais būdais uždirba ši organizacija, kiekvienam pernai A lygoje žaidusiam Lietuvos (išskyrus prieš metus UEFA Konferencijų lygos grupių etape žaidusį „Žalgirį“) klubui nubyrėjo po 144 800 eurų, o dešimčiai Pirmoje lygoje rungtyniavusių klubų skirta po 32 580 eurų.
Žinoma, lengva dalinti pinigus, kurių kiekiu futbolo pasaulis yra nuo visų kitų sporto šakų nutolęs šviesmečiais. Vis dėlto ir vėl nekreipkime dėmesio į sumas, svarbiausias akcentas yra dar vienas instrumentas, skirtas stiprinti viso žemyno futbolo pamatus – klubus, kurie rūpinasi žaidėjų ugdymu nuo mažiausių dienų.
Visur kalba sukasi tik apie klubus, visa sistema sukurta tam, kad būtent šios organizacijos turėtų kuo daugiau įrankių gauti pajamų ir užsitikrinti tvarų egzistavimą iš savo pačių veiklos.
Pasaulyje yra gausu savarankiškai ir gerai gyvuojančių įvairių sporto šakų klubų, tačiau tai vyksta vietinių įstatymų ir tvarkų dėka, o ne todėl, kad klubus sąmoningai vysto ir labai palaiko tarptautinės federacijos. Visi pavydi futbolui, bet nelabai bando eiti jo pėdomis.
„Anderlecht“ programos aidas krepšinio „Žalgiryje“
Galų gale, būtent klubinės sistemos kūrimas ir stiprinimas leidžia LFF daryti įtaką jaunųjų futbolininkų ugdymo procesui. Per keletą metų, įgyvendinant plačiai nuskambėjusią Briuselio „Anderlecht“ programą, Lietuvos futbolo pasaulis perėjo prie futbolo trenerių darbo periodizacijos, kai specialistai koncentruojasi į darbą tik su tam tikro amžiaus vaikais. Dabar akademijose jauniausius futbolininkus ugdo vieni treneriai, vėliau auklėtinius iš jų perima kitos amžiaus grupės ugdyme patirtį kaupiantys specialistai.
Taip pat visose organizacijose atsirado specializuoti vartininkų ir fizinio rengimo treneriai, akademijos ėmė naudotis patogiu treniruočių planavimo įrankiu, leidžiančiu efektyviai kontroliuoti visą procesą.
Visų klubų akademijos, kurios dalyvavo programoje, tiesiog privalėjo įgyvendinti šiuos reikalavimus.
Po „Anderlecht“ programos ciklo LFF pasuko akademijų sertifikavimo keliu. Dabar akademijos pagal įvairius kriterijus gali būti įvertintos 1-5 žvaigždutėmis ir kartu pelnyti finansinę paramą (pavyzdžiui, 4 žvaigždutėmis įvertintos 3 akademijos kasmet gauna po 30 tūkst. eurų). Norėdamos gauti šias lėšas, akademijos turi daryti tai, ko nori LFF, ir dirbti taip, kaip nori LFF.
Lietuvos krepšinio pasaulyje neseniai pirmasis savo akademijos trenerių periodizacijos keliu nusprendė žengti Kauno „Žalgiris“. Tačiau ši akademija yra biudžetinė įstaiga, kurią su didžiuoju krepšinio klubu bent jau teisiškai sieja tik pavadinimas ir logotipas.
Be to, pastaruoju metu iš vaikų krepšinio specialistų pasaulio girdime, kad kiekvienas treneris dirba taip, kaip jam atrodo geriausia, yra labai didelių skirtumų tarp didžiųjų miestų ir provincijos trenerių taikomos metodikos.
Ar LKF gali turėti tokiems, kaip „Žalgirio“ akademijos, sprendimams kokios nors įtakos? Arba įrankių tokiai sistemai įdiegti visoje Lietuvoje, jei nuspręstų, kad taip būtų geriau? Manau, nelabai. Galėtų aiškinti, siūlyti, bet vargu, ar galėtų pati diktuoti sąlygas, kaip tą padarė LFF. Reikėtų tikėtis valstybinių įstaigų geranoriškumo.
Pažadas liko programoje
Atrodo, kad už Lietuvos futbolo ribų, tikra klubine struktūra mūsų šalyje gali pasigirti tik ledo ritulio Vilniaus „Hockey Punks“ ir Šiaulių krepšinio pasaulis – ten LKL žaidžiantis klubas yra krepšinio akademijos „Saulė“ dalininkas, klubo vadovai priklauso akademijos valdybai ir turi įtakos priimant sprendimus.
Itin įdomi padėtis susiklostė Vilniuje, kur ne „Rytas“ yra kurios nors krepšinio mokyklos dalininkas, o Sostinės krepšinio mokykla yra paties krepšinio klubo dalininkė.
Visur kitur (ne tik krepšinyje), kiek man žinoma, klubai rūpinasi tik aukšto meistriškumo komandomis ir nėra susiję su jaunųjų sportininkų rengimu. Perimti visą piramidę į savo rankas klubų neskatina jokie veiksniai, nors būtent jie turėtų būti labiausiai suinteresuoti talentų ugdymu ir savo sporto šakos masiškumu.
Be to, daugumoje sporto šakų egzistuoja hibridai, kur sunku nustatyti ribą, kada tie patys treneriai ir sportininkai atstovauja valstybinėms mokykloms, o kada privatiems, dažniausiai tų pačių trenerių įsteigtiems, klubams.
Jau prabėgo nemažai metų nuo tada, kai skersai išilgai išnagrinėjome Islandijos sporto fenomeną. Išvada buvo paprasta: sėkmės paslaptis – įgalinti veikti klubai. Viena politinė partija prieš pastaruosius Seimo rinkimus net ir į savo programą įrašė tokį pažadą: „Sukursime bendruomeninių sporto klubų modelį pagal geriausius Skandinavijos šalių pavyzdžius.“
Deja, panašu, kad taip ir nesame net pajudėję iš vietos, o žodį „klubas“ 99 proc. atvejų galėtume pakeisti į „komanda“. Nepaisant to, kad sėkmingiausia planetos sporto šaka gerai veikiantį pavyzdį yra padėjusi po nosimi.
