Turnyro formatas buvo negailestingas didmeistriams – dalyvių galimybes buvo siekiama išlyginti šachmatų laikrodžio pagalba, tad aukštesnių reitingų savininkai ir daugiau pasiekę šachmatininkai turėjo mažiau laiko partijoms (2 minutes prieš 8, 3 prieš 7, 4 prieš 6). Pasitaikė ir keli atvejai, kai partijai didmeistriai turėjo vos vieną minutę prieš devynias. Varžybų formatas labai patiko kuklesnio pajėgumo šachmatininkams, o didmeistrių veiduose buvo matyti rimti nerimo požymiai.
„Manau, kad formatas yra labai įdomus. Tai puiki proga šachmatų mėgėjams susirungti su tarptautiniais meistrais, didmeistriai bei turėti nemažas galimybes iškovoti pergales. Beveik neturėjau lengvų pergalių, bet buvau gerai nusiteikęs bei neblogai jaučiausi, todėl pavyko laimėti turnyrą“, – džiaugėsi 36 metų ukrainietis.
– Ar sunkiai pasiekėte pergalę?
– Turnyro formatas leidžia kiekvienam šachmatininkui tikėtis pergalės, todėl lengvų partijų neturėjau. Be to, žaibo šachmatai yra labai specifinis dalykas. Itin svarbu būti tinkamai nusiteikus, jaustis gerai. Man pavyko ir labai tuo džiaugiuosi.
– Pradžioje daugiau žaidėte prieš mėgėjus, vėliau – prieš aukštesnio lygio šachmatininkus. Kada buvo sunkiau?
– Didelės tokių turnyrų patirties neturėjau, be to, pirmoje dalyje nebuvo būtina laimėti visų partijų. Po pirmųjų pergalių kelis kartus sužaidžiau lygiosiomis su jau aukštesnio lygio šachmatininkais – tarptautiniu meistru Virginijumi Grabliausku ir didmeistriu Vidmantu Mališausku. Paskutinėje kvalifikacinio turnyro partijoje su didmeistriu Kirilu Stupaku mane taip pat tenkino lygiosios, bet nusprendžiau kovoti. Tai labai svarbu norint neprarasti teigiamo nusiteikimo.
– Viso turnyro puošmena – jūsų finalinės kovos prieš Ispanijos didmeistrį Miguelį Munozą. Ar galite plačiau papasakoti apie šį mačą?
– Miguelis Munozas yra toks savotiškas šachmatų kairiarankis – jis turi labai specifinį žaidimo stilių, kuris ypatingai atsiskleidžia, kai žaidžiama žaibo šachmatais. Jo debiutai, ėjimai yra labai nestandartiniai, prieš jį reikia žaisti labai tiksliai nuo pirmų ėjimų, kad varžovas negautų sau palankių pozicijų. Pirmąją partiją juodais laimėjau užtikrintai, nebent galėjau šiek tiek daugiau laiko sau pasilikti pabaigoje. Antroje partijoje Munozas savo, sakyčiau, pusiau korektišku debiutu išmušė mane iš vėžių, jo idėjos visiškai pasiteisino. Praradau daug laiko, tačiau situacijos ištaisyti nepavyko, o gale dar ir praleidau varžovo smūgį.
– Prieš lemiamą partiją jūsų veidas buvo gana niūrus. Apie ką galvojote?
– Iš pradžių aišku buvo apmaudu dėl pralaimėjimo. Po kelių akimirkų jau ėmiau galvoti apie tai, kaip žaisiu, žinojau, kad žaisiu juodais ir man užteks lygiųjų. Debiute neleidau oponentui primesti savo žaidimo, žaidžiau neblogai ir, nepaisant visų taktinių ispano pastangų, savo tikslą pasiekiau. Reikia pasakyti, kad Munozas yra labai talentingas šachmatininkas. Jei jo partijas žiūrėsime su kompiuteriu, gali pasirodyti, kad jis nežaidžia kažkaip ypatingai, bet jis čia tiek didmeistrių nugalėjo, kad akivaizdu, jog tai geras žaidėjas.
– Sakėte, kad turnyruose su handikapais daug patirties neturite. Kokia jūsų nuomonė apie tokias varžybas?
– Iki šiol tokiame turnyre žaidžiau Latvijoje, kur žaidė žinomi didmeistriai Aleksejus Širovas, Igoris Kovalenko, finansų ministrė Dana Reizniece-Ozola. Ten supratau, kad tai nėra labai paprasta. Man ši idėja patinka, nes ji duodą šansą kiekvienam. Turint dvi minutes prieš aštuonias situacija dar nėra kritiška. Viena prieš devynias? Kritiška, bet pajėgumo skirtumas jau būna labai didelis. Manau, kad tokie turnyrai turi perspektyvą.
– Ar pirmą kartą žaidžiate Vilniuje?
– Taip. Apskritai Lietuvoje esu tik antrą kartą. Pirmąkart buvau devinto dešimtmečio pradžioje, dar būdamas visai vaikas. Šiame turnyre žaidžiau su Stasiu Stepanavičiumi, kuris tais laikais žaidė geriau už mane. Tiesa, tuomet dviejų metų skirtumas iš tiesų labai jautėsi.
Nors ir neturėjau patirties tokiuose turnyruose, vis dėlto esu gana tituluotas šachmatininkas. Europos čempionas 2013 metais, dukart olimpinis čempionas Ukrainos sudėtyje (2004 ir 2010 metai). Esu labai patenkintas, nes visada malonu laimėti.
Noriu padėkoti organizatoriams ir visiems, kas prisidėjo, kad šis renginys įvyktų, nes tai skatina šachmatų vystymąsi Lietuvoje. Turnyre žaidė daug jaunimo, jie turėjo galimybių susirungti su didmeistriais, kai kurie net ir laimėjo.
– Koks jūsų klasikinių šachmatų stilius?
– Manau, kad esu universalus šachmatininkas. Nežaidžiu greitai, bet ir didelių ceitnotų išvengiu. Jei reikia, galiu žaisti greičiau – tai nestipriai atsiliepia mano žaidimo kokybei.
– Kokios jūsų šachmatų ambicijos? Ar turite minčių apie šachmatų karūną?
– Pirma reikia gerai pasirodyti Europos čempionate bei patekti į pasaulio taurės varžybas. Kol kas pasaulio taurės varžybose toliausiai esu žengęs į trečią ratą. Mane įkvepia komandos draugo Ukrainos rinktinėje Pavelo Eljanovo pavyzdys. Kartu augome, žaidėme panašiu lygiu, o pastaruoju metu jis smarkiai patobulėjo ir yra arti geriausių planetos šachmatininkų. Kai yra toks pavyzdys, supranti, kad sunkiai dirbdamas dar turi šansų.
– Ar esate šachmatų fanatikas?
– Nesu fanatikas ir galbūt tai neigiamai atsispindi mano rezultatuose. Kaip sakydavo Viktoras Korčnojus, šachmatai reikalauja begalinio darbo. Negaliu pasakyti, kad šiuo atveju pilnai atitinku šachmatų legendos posakį.
