Turime tapti čempionais“, – pasaulio čempionatui rinktinę rengiantis K. Janeika nebandė slėptis po įmantriais išvedžiojimais, o rėžė tiesiai šviesiai. Tik planetos čempionų titulas garantuotų lietuviams pirmąjį tiesioginį kelialapį į 2024 m. Paryžiaus paralimpines žaidynes.
2022-ieji K.Janeikai prasidėjo neįprastai ramiai. Sanatorijoje gimtuosiuose Druskininkuose dieną jis atlikdavo reabilitacijos procedūras, o vakarais prie kompiuterio analizuodavo geriausių pasaulio golbolo komandų, taip pat – ir Lietuvos, žaidimą.
Per trenerio Albino Arbačiausko atminimo rankinio turnyrą trūko K.Janeikos Achilo sausgyslė, tad Naujuosius buvęs rankininkas pradėjo stiprindamas sužeistą kairiąją koją, bet nepamiršdamas baigiantis 2021-iesiems prisiimtų įsipareigojimų toliau pergalių keliu vesti Lietuvos golbolininkus.
Nuolat sukosi rankinyje
Kvietimas tapti Lietuvos golbolo rinktinės treneriu 33 metų K.Janeikai nebuvo perkūnas iš giedro dangaus. Aktyvus rankinio puoselėtojas jau dirbo su tituluočiausiais šalies neregiais, kai 2010-aisiais tapo tuomečio golbolo rinktinės stratego Karolio Levickio asistentu.
Tada dar studentą K.Janeiką golbolininkai pastebėjo, kai jų keliai susikirsdavo toje pat treniruočių salėje Vilniuje, kur Klaidas vedė rankinio treniruotes vaikams, o paralimpiečiai žaidė matantiesiems neįprastą žaidimą skambančiu kamuoliu.
„Pasilabindavome prasilenkdami, persimesdavome vienu kitu žodžiu. Ilgai net neįtariau, kad šie vyrai yra akli“, – šyptelėjo K. Janeika. Andainykštis kvietimas tapti golbolo rinktinės trenerio asistentu jam buvo visiškai netikėtas, nes apie šį žaidimą nieko neišmanė. Bet K. Janeika visada mėgo iššūkius ir daug nemąstydamas sutiko.
Drauge jie dirbo šešerius metus, džiaugėsi pergalėmis ir vieni kitus guosdavo po nesėkmių, bet paskui golbolininkų ir K. Janeikos keliai išsiskyrė. Treneris pasuko į rankinį, bet ir toliau domėjosi kaip sekasi buvusiems auklėtiniams.
K. Janeika žengė koja kojon su studijų tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete draugu Karoliu Kaladinsku – abu treniravo jaunučių, jaunių ir jaunimo merginų šalies rinktines, paskui Klaidas buvo bičiulio asistentas Lietuvos moterų rankinio rinktinėje ir Vilniaus „Eglės“ moterų rankinio komandoje. Prieš trejus metus K. Janeika įkūrė Lietuvos paplūdimio rankinio asociaciją ir tapo jos prezidentu, šios šakos jaunučių ir jaunių rinktinių treneriu ir vadovu – vyrų ir moterų čempionatai dėl pandemijos dar nevyko.
Aktyvus druskininkietis yra ir rankinio rungtynių inspektorius, vienintelis Europos kategorijos paplūdimio rankinio delegatas Baltijos šalyse.
„Rankinis beveik visada buvo mano gyvenime – nuo tada, kai ketvirtoje klasėje amžinatilsį treneris A. Arbačiauskas pakvietė į treniruotes. Atranka buvo didelė, bet užsikabinau ir likau. Atstovavau Druskininkų komandai, baigiau sporto mokyklą, į pedagoginį įstojau studijuoti kūno kultūros, dar mokykloje pradėjau teisėjauti. Bet nuo tada, kai susipažinau su golbolininkais, nuolat domėjausi, kaip jiems sekasi, vis susiskambindavome, pasikalbėdavome, patardavau, jei mačiau, kad reikia“, – pasakojo K. Janeika.
Sąrašą stengiasi prailginti
Nors buvo visa galva paniręs į rankinį, K. Janeika rasdavo laiko ir Lietuvos golbolo rinktinės rungtynių peržiūrai. Prieš dešimtmetį tarp jo ir golbolininkų užsimezgusi draugystė buvo nuoširdi ir tvirta – tituluota rinktinė vis viliojo Klaidą grįžti, bet trukdė tai tas, tai anas.
Tačiau pernai baigiantis metams K. Janeika galiausiai priėmė svarbų sprendimą. Jis svarstė neilgai, bet prieš apsispręsdamas vis dėlto ilgai kalbėjosi ir su Lietuvos golbolo federacijos vadovais, ir su rinktinės vyrais – norėjo įsitikinti, kad visi žiūri ta pat kryptimi.
Vienas didžiausių K. Janeikos norų – pritraukti į golbolą kuo daugiau jaunimo. Pergalių keliu vis dar važiuoja vežimas, kurį traukia patyrę milžinai, tačiau jau būtina galvoti apie pamainą, kad įspūdinga sėkmių serija nenutrūktų.
Jau pernai golbolo rinktinės aistruoliai turėjo baimių, kad gali būti bėdų. Tačiau Lietuvos golbolininkai žaidė sukandę dantis, tinkamai pasinaudojo per daugelį metų sukauptomis žiniomis, tad per Tokijo paralimpines žaidynes vėl lipo ant pakylos atsiimti bronzos medalių.
Į Europos čempionatą prabėgus mėnesiui po žaidynių rinktinė išvyko kiek aptrupėjusi – komandoje buvo ne šeši, o tik penki žaidėjai, nes dėl traumų žaisti negalėjo Tokijuje buvę Genrikas Pavliukanecas ir Marius Zibolis. Vis dėlto žemyno čempionate Turkijoje lietuviai įkopė į viršūnę ir darsyk įrodė, kad liūtaširdžiams nėra neįveikiamų tvirtovių.
Tačiau K. Janeika puikiai supranta, kad sėkmė – aikštinga ponia, tad bet kada gali atsukti nugarą, todėl būtina padaryti viską, kad rinktinėje būtų kuo mažiau skylių.
„Rinktinės žaidėjų amžiaus vidurkis yra išties nemažas. Didelis klaustukas, kiek temps keli žaidėjai, juolab kad dėl amžiaus ir traumų tikimybė jiems didesnė. Iki šiol jaunimas buvo mažai įtraukiamas, nors prie komandos ir prisidėjo du jauni žaidėjai Normantas Prušinskas ir Juozas Eigminas. Manau, kad su jais galima nemažai nuveikti. Jie turi noro žaisti, yra užsispyrę, dirba iš paskutiniųjų.
Idealus derinys rinktinėje būtų patirties ir jaunystės derinys. Vyresnieji padėtų ir patartų, o jaunimas įgautų daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Juk Lietuvos golbolo rinktinės tikslai aukščiausi – tapti pasaulio, Europos ir paralimpine čempione“, – neslėpė K. Janeika.
Sausio pradžioje Druskininkuose stiprindamas sužeistą koją, naujasis golbolo rinktinės treneris galvoje dėliojo strategiją ir kurpė planus, kaip vėl užkariauti pasaulį. Pirmasis iššūkis rinktinės turėjo laukti birželio pradžioje Kinijoje, kur buvo suplanuotas pasaulio čempionatas. Tiesa, dėl viruso COVID-19 pandemijos šalis atsisakė rengti turnyrą, jam ieškoma naujos vietos.
Pasaulio čempionato nugalėtojai gaus vienintelį tiesioginį kelialapį į Paryžiaus paralimpines žaidynes. Jei nepavyktų planetos pirmenybėse, progų gauti kelialapį dar būtų ir daugiau, bet K. Janeikos, kaip ir visos rinktinės, tikslas – tai padaryti pirmuoju bandymu. Paryžiuje jau žais mažiau – 8, o ne 10 kaip ligtolinėse žaidynėse, golbolo rinktinės. Tad ir kova dėl kiekvienos vietos žaidynėse bus gerokai aršesnė.
Į sanatoriją Druskininkuose K. Janeika net neėmė asmeninio kompiuterio, kad nesiblaškytų, – tik darbinį, kuriame – vien su golbolu susiję įrašai. Analizuodamas varžovų ir savo komandos privalumus bei trūkumus, treneris drauge ir suko galvą, kaip dar labiau sustiprinti Lietuvos rinktinę, kuri metai po metų laikoma viena grėsmingiausių pasaulio aklųjų komandų.
Jis jau susisiekė su Mindaugu Suchovejumi – 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionu, kuris pastaraisiais metais rinktinėje nežaidė. M. Suchovejus vėl treniruojasi su rinktine, nors dar nepažadėjo, kad tikrai bandys prasibrauti į pagrindinę jos sudėtį.
K. Janeika į rinktinę bandys susigrąžinti ir dar vieną Rio žaidynių čempioną Mantą Panovą.
Ilgesnis galimų rinktinės kandidatų sąrašas būtinas siekiant apsidrausti nuo nemalonių staigmenų.
„M. Zibolis ir G. Pavliukanecas – patyrę ir komandai labai reikalingi žaidėjai, bet neaišku, kaip jiems seksis atsistatyti po traumų, tad turime būti pasirengę įvairiems netikėtumams“, – įsitikinęs K. Janeika.
Golbolas – lyg žvejyba
Naujasis Lietuvos golbolo rinktinės treneris ginasi: jis niekada nepuoselėjo ambicijų pats vadovauti komandai, o ne būti tik asistentas. Juolab kad niekada nesijautė menkesnis už vyriausiąjį trenerį – visa, ką darė, jie darė drauge su K. Kaladinsku, tik popieriuose turėdami skirtingas pareigas.
„Su Karoliu vienas kitą suprasdavome iš žvilgsnio. Mūsų tikslai buvo tie patys, juolab kad abu puikiai žinome, jog laimi komanda, o pralaimi – visada treneris. Tad tapti golbolo rinktinės treneriu sutikau tikrai ne dėl ambicijų. Labiau – dėl iššūkių. Be to, su rankininkėmis kol kas mažai galimybių pakliūti į svarbiausius Europos ar pasaulio turnyrus, o golbolininkai jau daug metų žaidžia aukščiausio lygio varžybose“, – teigė K. Janeika.
Skirtis su rankiniu Klaidui buvo nelengva, nes aibę metų gyveno jo ritmu. Nors daugiausia dirbo su merginomis ir moterimis, K. Janeika prisidėdavo ir prie Lietuvos vyrų rankinio rinktinės – buvo komandos vadovas per Europos čempionato atrankos rungtynes Izraelyje ir Portugalijoje. Nors abi šias dvikovas lietuviai pralaimėjo, po 24 metų vis tiek pateko į žemyno čempionato finalo turnyrą.
Sutikęs tapti golbolo rinktinės treneriu, K. Janeika užvėrė beveik visas duris rankinyje. „Atsisakiau daugumos darbų, nes jei ką nors darai, turi tam atiduoti visas jėgas, o ne lakstyti tai vienur, tai kitur“, – įsitikinęs treneris.
Tačiau lakstyti jis įpratęs. Kaip ir įpratęs nuolat suktis darbuose, nes labiausiai K. Janeika nekenčia nieko neveikti. Kaip ir nekenčia sėdėti namuose, nes jam būtina su kuo nors bendrauti.
Šeimos treneris dar nesukūrė, bet juokiasi, kad turi slaptą meilę ir šiuo metu yra labai laimingas.
Jei ko nors imasi, K. Janeika darbų neatidėlioja – puola į juos stačia galva ir iš visos širdies. O kai galva perkaista nuo aibės įsipareigojimų, druskininkietis išsirengia į žvejybą. Ant Nemuno kranto mėgstamoje vietoje Druskininkuose su meškere jis gali praleisti valandų valandas, galynėdamasis su žuvimis.
„Nemune man labiausiai patinka žvejoti todėl, kad žuvys ten kitokios nei ežeruose – stipresnės. Be to, daug įvairesnės. Gali pagauti nuo sezano ar plakio iki karšio, lydekos, kuojos. Su visomis jomis kaskart vyksta atkakli kova“, – patikino K. Janeika.
Gyvenimo žuvies jis dar nepagavo – visada norisi ištraukti didesnę bent jau nuotraukai. Viena tokių – 8 kilogramų sezanas – pernai po valandos grumtynių paskutinę akimirką nutrūko nuo kabliuko. Tačiau K. Janeika turi nuotrauką su pusketvirto kilogramo karšiu ir su kilogramu sunkesne lydeka.
„Dažniausiai žuvį pagaunu ir paleidžiu, nemėgstu jos valgyti, nebent kokį rūkytą šamą, kuris beveik neturi ašakų. Man daug įdomiau su žuvimi galynėtis nei ją valgyti“, – sakė treneris.
Kiekvienos golbolo rungtynės K. Janeikai irgi bus savotiškos grumtynės su varžovais, ieškant vis naujų būdų, kaip juos pergudrauti. Tačiau į šią kovą golbolo rinktinės treneris eis ne vienas. Už jo nugaros – patikima ir vieno tikslo siekianti komanda.
„Visi norime tapti čempionais, bet kelias šio tikslo link dažniausiai yra duobėtas. Tačiau žaidėjai yra darbštūs, nori laimėti ir to siekia visomis išgalėmis. Per treniruotes, pasitaiko, kad mūsų nuomonės išsiskiria, bet po jų viską pamirštame ir vėl esame šeima, kurios visi nariai vienas kitą palaiko. Mes norime to paties ir tai yra svarbiausia“, – neabejoja K. Janeika, jau radęs raktą į golbolininkų širdis, bet vis dar ieškantis tiesiausių ir plačiausių pergalių kelių.
