Išmušti dantys, kruvini veidai ir sulaužyti šonkauliai... Ne, tai ne masinės gatvės muštynės, o Vidurio Italijos mieste Florencijoje rengiamos komandinės varžybos su kamuoliu. Florentietiško kalčio (it. Calcio Fiorentino) istorija skaičiuoja daug amžių, o jo taisyklės ne kartą kito.
Nepasikeitė tik žaidimo esmė – tai gana brutalus augalotų vyrų sportas, kuriame rimtos traumos vertinamos kaip savaime suprantamas dalykas.
Sunku pasakyti, kada Florencijoje bei jos apylinkėse pradėtas žaisti kalčis (it. calcio – „spirtinis“). Istorikų teigimu, jo ištakos gali siekti net Senovės Romą. To meto kronikininkai mini harpastumą (lot. harpastum) – legionierių pamėgtą žaidimą su kamuoliu, kuris veikiausiai kiek priminė šiuolaikinį regbį.
Manoma, kad viduramžiškas kalčis išsivystė iš kariškų vietos aukštuomenės rungčių, skirtų gerinti reakciją ir didinti agresiją mūšio lauke. Tarp žinomų kalčio žaidėjų minimi galingos Medičių giminės didikai ir netgi būsimieji popiežiai, kalčį, kaip krašto turtingųjų žaidimą, aprašė žymus XVI a. valdžios bei galios teoretikas Niccolas Machiavellis. Diduomenės madas netrukus perėmė ir prasčiokai – jie žaidė kalčį visur, kur tik rasdavo tinkamą vietą.
1574 m. į Italiją atvykusiam Prancūzijos karaliui Henrikui III šis kietas žaidimas padarė įspūdį. Anot valdovo, kalčis – tai ne karas, bet ir ne varžybos, pernelyg daug jame žiaurumo.
Beje, nors žaidimo ištakos siekia neatmenamus laikus, pirmą kartą taisykles aprašė grafas Giovani de'Bardi XVI a. Tikėtina, kad iš pradžių egzistavo daugybė to paties žaidimo variantų, tad grafas tikriausiai panūdo visus juos suvienodinti.
Mūsų dienomis Florencijoje rengiamų kalčio varžybų taisyklių sąrašas trumpas ir jos gana paprastos, tačiau itališko „spirtinio“ kultūra – tai ne tik grumtynės dėl kamuolio, o ištisas, daugybę amžių puoselėtas ceremonialas.
Kasmet didelės miesto aikštės dalis prie Florencijos Šventojo Kryžiaus bazilikos pabarstoma smėliu (maždaug 100 x 50 m plotas), aplinkui įrengiamos žiūrovų tribūnos.
Tarpusavyje varžosi keturioms istorinėms miesto dalims atstovaujančios komandos, savo pavadinimus gavusios nuo tose rajonuose stūksančių bažnyčių: Šventojo Kryžiaus (žydroji komanda), Švč. Marijos (raudonoji komanda), Šv. Dvasios (baltoji komanda) ir Šv. Jono (žalioji komanda). Pagal seną tradiciją, prieš varžybas, komandų nariai susirenka į pamaldas „savose“ bažnyčiose, o po mišių, lydimi būrio sirgalių, iškilmingai žingsniuoja į dvikovų vietą. Kiekviena komanda neša senovines, herbais puoštas vėliavas, sportininkai vilki XVI a. apdarus.
Šv. Kryžiaus aikštėje komandos susiremia tarpusavyje. Kiekvienai jų aikštėje atstovauja po 27 žaidėjus, kurie skirstomi į puolėjus, saugus ir jų padėjėjus. Rungtynės vyksta tol, kol išaiškinamas metų nugalėtojas. Varžybas stebi senoviniais apdarais vilkintys teisėjai, nuolat budi medikai.
Kalčio rungtynės prasideda teisėjui išmetus kamuolį tarp abiejų komandų išilgai vidurio linijos. Sugriebusieji kamuolį pradeda puolimą. Kalčyje leistina beveik viskas: priešo žaidėjų „neutralizavimas“ juos nugriaunant ar pakišant koją, imtynių veiksmai, rankų smūgiai į veidą, smaugimas, spyriai į šonus ir kojas, griebimas už drabužių (būtent dėl to sportininkai prieš varžybas nusivelka marškinėlius), stūmimas.
Puolamas ne tik turintis kamuolį, bet stengiamasi „išvesti iš rikiuotės“ ir jo komandos draugus. Būtent todėl kalčio varžybos dažnai primena didžiules peštynes, kuriose kamuolys – ne pats svarbiausias atributas.
Su kamuoliu puolanti komanda stengiasi pelnyti tašką nunešdama jį už galinės besiginančios pusės linijos. Ten pat kamuolį galima bandyti nuspirti ar numesti, tačiau jis negali praskrieti aukščiau, nei nustatyta. Jeigu taip nutinka, pusė taško už netikslų puolančiųjų bandymą, skiriama besiginančių komandai. Po kiekvieno „įvarčio“ varžovai keičiasi pusėmis ir kruvinos grumtynės užverda iš naujo.
Rungtynės tęsiasi apie 50 minučių. Laikas kalčyje stabdomas nedažnai. Paprastai tai įvyksta, kai „sportinė dvikova“ tarp komandų virsta pačiomis tikriausiomis muštynėmis ar kokiais kitais nenumatytais atvejais. Laikas nestabdomas netgi tada, kai sužeistą sportininką medikai išneša ant neštuvų.
Tiesa, visgi numatytos „nesportinės“ pražangos, už kurias gresia pašalinimas iš aikštės. Griežtai draudžiama spirti į tarpkojį ar į galvą, neleistina pavojingai atakuoti iš pasalų ir daužyti gulintį, jau nebegalintį pasipriešinti varžovą, nerekomenduojama agresyviai pulti vieną varžovą keliese.
Kadangi kalčis – labai kietas vyriškas žaidimas, seniau jis dažnokai pasibaigdavo visuotinėmis muštynėmis ir tarpusavio neapykanta. Kad sumažėtų rimtų traumų skaičius, taisyklės kartais peržiūrimos ir vis švelninamos. Nepaisant to, florentietiškas kalčis labiau primena Romos gladiatorių kovas arenoje nei taikią sporto misiją.
