Olimpinių žaidynių debiutantės užtikrintais yriais įlėkė į didįjį finalą ir penktadienį turės galimybę iškovoti medalį.
Antrajame pusfinalio plaukime mūsiškės beveik visą distanciją užtikrintai yrėsi trečios, į priekį praleidusios tik australes (7:14.14) ir amerikietes (7:15.59).
Būtent pirmos trys valtys pateko į didįjį finalą. Likusios trys varžysis mažajame – dėl 7–12 vietų.
Mūsiškių, irkluojančių dvivietę pavienio irklo valtį, laikas – 7 min. 19,27 sek. Už nugarų likusioms varžovėms iš Čilės pritrūko net 7,55 sek.
Suprasti akimirksniu
- Olimpinėse irklavimo varžybose Paryžiuje startavo 5 lietuvių įgulos.
- Didžiausios viltys sietos su pasaulio ir Europos vicečempionėmis Donata Karaliene ir Dovile Rimkute, bet jos netikėtai liko paskutinės ir savo atrankos plaukime, ir paguodoje. Galiausiai prakalbta apie vieną iš sportininkių kankinusias sveikatos bėdas.
- Vienvietę valtį irkluojanti Viktorija Senkutė kol kas maloniai stebina – užtikrintai laimėjo ir atranką, ir ketvirtfinalį, patekdama į pusfinalį.
- Pusfinalyje irkluos ir vienvietininkas Giedrius Bieliauskas.
- Broliai dvyniai Stankūnai pateko į B finalą, kuriame varžysis dėl 7–12 vietų.
– Sveikiname, jūs – didžiajame finale! Kaip jaučiatės?
I.Adomavičiūtė: Sunku dar tuo patikėti. Nors tuo labai tikėjome ir žinojome, kad galime. Manau, kad esame labai išalkusios varžybų, nes dvivietę pavienę valtį šiemet kartu irklavome tik vienose tarptautinėse varžybose. Na, dar turėjome „Gintarinius irklus“. Šiemet jaučiuosi taip, kad labai, labai noriu varžybų. Kamilė turbūt jaučiasi taip pat. Tikime savimi, pasitikime ir žinome, ką darome.
K.Kralikaitė: „Labai svarbu yra tas tikėjimas. Aš labai stipriai jaučiu, kad Ieva žino, jog aš ją palaikau. Ir aš labai tikiu, kad Ieva (sėdinti valties priekyje, – past.) mus praves nuo pirmo iki paskutinio yrio. Aš jai sakau: „Ieva, kaip gerai pravedei!“ Ji man: „Kaip tu gerai taikei!“ Toks abipusis tikėjimas, kad niekas neegzistuoja, o tik mes tame savo burbule. Padarome savo 101 procentą ir pažiūrime, kur mes atsidursime.
Šiandien labai patiko. Gal ir nestartavome taip, kaip galime startuoti, bet nebuvo nė vieno yrio, kad pasiduotume psichologiškai. Irklavome kaip Trakuose – drąsiai, kartu. Ta drąsa tokiose didelės varžybose labai prisideda. Labai svarbu pasitikėti savimi, nesiblaškyti, neišsigąsti. Gali tave spausti, bandyti palaužti, bet nereikia galvoti, jog jei pirmame yryje esi trečias ar ketvirtas, kad negali būti pirmas finiše. Mes, irkluotojai, turime 2000 metrų parodyti, ką galime.
I.Adomavičiūtė: Labai prideda tai, kad jautėmės labai gerai fiziškai pasiruošusios. Ties kilometro žyma man į galvą pradėjo lįsti mintys, kad mes tiek dirbom, tiek turėjome sunkių dienų, neslėpsiu, ir ašarų. Mes padarėme viską, ką galėjome. Esame čia. Dabar liko tik pasimėgauti.
– Broliai dvyniai Stankūnai po pusfinalio teigė, kad jiems irkluoti prieš vėją nėra palanku. Jums, ko gero, atvirškčiai?
I.Adomavičiūtė: Mus visoks oras gerai (juokiasi). Reikia to nesureikšminti. Jeigu galvoji, kad „oi, čia ne mano oras, bus blogai“ – tada jau pasiduodi psichologiškai. Mums viskas tinka. Aš net juokauju, kad gal visai linksma būtų jei penktadienį (didžiajame finale, – past.) reikėtų irkluoti pavėjui. Pažiūrėtume, kaip tada irkluotume (šypteli).
K.Kralikaitė: Labai svarbu, manau, visą energiją dėti į save. Į pasiruošimą, į kiekvieną yrį. Aišku, smegenys tau visada bando siųsti signalus, kad čia tas ar anas, bet sąlygos visiems tos pačios. Kiekvienas oras – mūsų oras, temperatūra – mūsų temperatūra. Man labai tinka per varžybas atsijungti nuo savo smegenų apskirtai. Aš žinau, kad smegenys bijos, bandys stabdyti, bet – tai ne aš. Aš – drąsi, aš galiu. Man labai padeda tokios mintys.
I.Adomavičiūtė: Girdėjau olimpinio čempiono brito pasakymą, kad irklavime reikia mokėti ignoruoti skausmą. Visoje distancijoje riekia tiesiog tas blogas mintis ignoruoti ir toliau varyti.
K.Kralikaitė: Kaip sakydavo – pasiek skausmą, kuo anksčiau ir būk draugu su juo (abi juokiasi).
– O kiek to skausmo buvo šiandien? Yrėtės trečios, galėtoje kiek pataupyti jėgų finalui?
I.Adomavičiūtė: Stengėmės labai nesidairyti. Žinojom, kad po pirmo kilometro viskas prasideda iš naujo. Nemačiau, kas irkluoja pirmos ir antros, bet mūsų trejetukas atrodė toks gana atsiplėšęs. Norėjau, kad mes nutoltume nuo Čilės. Tam, kad turėtume kuo didesnį pranašumą, jeigu jos pabaigoje sugalvotų spurtuoti. Mūsų tempas po to kilometro labai nepasikeitė, bet yris buvo kitoks ir valties greitis taip pat. Tai buvo gerai, dabar reikės tik tempą kilstelėti gerai (šypteli).
– Kiek procentų šiandien reikėjo atiduoti savęs?
K.Kralikaitė: Šiandien – 100 proc., bet finale bus daugiau (juokiasi). Nesvarbu, kad po finišo dar jautiesi žvali ar šviežia, tai vis tiek buvo tavo 100 procentų. Nereiškia, kad toks 100 proc. bus ir finale.
I.Adomavičiūtė: Yra dar ir varžybų adrenalinas. Tik vėliau, atšalusi, susivoki, kad „o, jaučiu kojas, jaučiu plaučius“. Dabar dar sunku pasakyti.
– Liko vienas startas. Ar jau galima pradėti svajoti?
K.Kralikaitė: Svarbu nuo pirmo yrio iki paskutinio nieko negalvoti, netaupyti. Pavyzdžiui, šiandien mes bandėme daugiau galvoti apie antrąjį kilometrą, nes atrankoje mums geriau pavyko pirmasis. Šįkart norėjome geriau įveikti antrąjį. Finale norime atvaryti visą distanciją ir nieko negalvoti, nesitaupyti. Tačiau suprantame, kad varys visos.
I.Adomavičiūtė: Manau, pilna pavyzdžių, kai sportininkės iš paguodos plaukimų vėliau laimi medalius. Kiekvienas startas yra nauja istorija. Negali nieko vertinti pagal tai, kas buvo. Pavyzdžiui, mes atrankoje aplenkėme amerikietes. Pusfinalyje jau jos mus aplenkė. Žiūrėsime, kas bus finale.
– Ieva, jau pagerinai brolio Aurimo (Rio de Žaneiro žaidynėse finišavusio 9 vietoje, – past) rezultatą.
I.Adomavičiūtė: Brolis mane labai palaiko! Duoda labai daug gerų patarimų (juokiasi). Tiesą sakant, jo palaikymas man labai daug reiškia.
Suprasti akimirksniu
- 23-ejų kaišiadoriškė K.Kralikaitė ir 29-erių kaunietė I.Adomavičiūtė debiutuoja olimpinėse žaidynėse.
- Pastaroji jau turi ir įspūdingų titulų – 2018 m. su Milda Valčiukaite tapo pasaulio čempionėmis.
- I.Adomavičiūtė aktyviai ruošėsi ir Tokijo žaidynėms, bet jas teko praleisti dėl teigiamo dopingo testo.
- 2020-ųjų pabaigoje, likus metams iki Tokijo olimpiados, irkluotojos organizme rasta higenamino. Irkluotoja aiškino, kad taip galėjo atsitikti dėl pamėgtos azijietiškos virtuvės, teikė skundą Tarptautiniam sporto arbitražo teismui (CAS), bet į sportą galiausiai sugrįžo tik 2022-ųjų rugsėjį, pasibaigus dvejus metus trukusiai diskvalifikacijai.
– Plačiai šypsotės, juokaujate, nors sakote, kad kartu irkluojate retai. Lengvai tapote tokia gera komanda?
K.Kralikaitė: Mes visada buvome geros draugės. Dar 2019 m. man paskambino Ieva ir sako: „Susirgo draugė. Varau į Paryžių. Gal nori kartu?“ Atskridom kelioms dienoms, nuėjom prie Eifelio... Dabar – vėl Paryžiuje (šypsosi).
I.Adomavičiūtė: Būti draugėmis yra viena, irkluoti drauge – kita. Abi esame labai kovingos, labai norime rezultato. Pernai buvo šiek tiek sunkiau suprasti viena kitą, bet šiemet, manau, mes taip stipriai subrendome. Išmokome viena kitą suprasti, bendrauti.
K.Kralikaitė: Labai pritariu. Išmokau pamėgti visą visumą. Ieva priėmė mane visa širdimi ir aš ją. Negalvojame, kas čia ką erzina ar kas ką geriau daro. Ieva yra labai gerai pasakiusi: „Mums reikia viena kitos“. Man tai labai įstrigo. Mes kartu galime pasiekti geriausio.
Geriausio irkluotojos dabar sieks penktadienį, kai į žaidynių kanalą pasileis besivaikydamos savo svajonės – olimpinio medalio.
