Galbūt dažnam tai atrodo juokas. Tiesa, šauniajai pažengusiai komandai buvo kur kas sunkesnė užduotėlė. Aišku, jie puikiai susitvarkė, tačiau dabar apie mus su Monika. Po keturių serijų, regis, ėmė lengvai kamuoti mintys – dar tik pusė. Tačiau į pabaigą atėjo „lūžis“. Juokavome, kad paskutiniąją distanciją bėgti buvo net maloniausia.
Mažytės pergalės
Kirtus finišo tiesiąją galvojome tik apie tai, kaip atsigaivinti vandeniu, tačiau Karolis lyg juokaudamas numetė: „Merginos, o gal dar lengvai kilometrą? Ir tada jau atsigerti?“ Pokštas buvo priimtas kaip rimtas iššūkis. Su Monika susižvalgėme, kodėl gi ne?
Pokštas buvo priimtas kaip rimtas iššūkis. Su Monika susižvalgėme, kodėl gi ne?
Labai lengvai ir, kaip bebūtų keista iš manęs tai girdėti, maloniai su kolege bėgome dar vieną kilometrą. Prisiminėme pirmąsias treniruotes, jos turbūt geriausias indikatorius, kiek patobulėjome.
Taip, mums vis dar toli iki šauniųjų Vilniaus bėgimo klubo bėgikų, tačiau, kaip nuolat sako Monika, reikia dėl savęs, kiek pats gali. O mūsų pažanga iš tiesų nemenka.
Po pirmos treniruotės man skaudėjo viską, kas tik įmanoma. Ryškiausiai jaučiau nepakeliamus klubo skausmus. Jų išvengti padėjo Karolio patarimas bėgti pradine pėdos dalimi. Pradėjau stengtis bėgti būtent taip, dabar, regis, kitaip ir koja negula. O klubo skausmai negrįžo nė po vienos treniruotės.
Toks intensyvumas ir tokia pratimų gausa per pirmąją treniruotę atrodė visiškas KOSMOSAS. Dabar, net jei ir padarai ne viską, ne tiek kartų kiek „spartuoliai“, viskas aišku, suprantama ir pakeliama.
Kvėpavimas galbūt liko dar ne iki galo „atrakintas“. Kojų bėgant neskauda, kūno ne – trukdo plaučiai. Tačiau vienas kitas patarimas po truputį mane veda į priekį. Per pirmąją treniruotę bėgau 10 minučių ir iš karto pagavau „pompą“. Dabar priklausomai nuo dienos ir aplinkybių „paganau“ 4–6 km. Man tai – didžiulis pasiekimas. Įvertinusios, kaip kūnas bent šiek tiek pasidavė kontrolei, su Monika pasidžiaugėme, kad pasiryžome prisijungti prie „Galiu net aš“ projekto.
Viskas būtų gerai, jei ne...
Atostogos. Taigi linksma gaida su Monika pabaigėme tą tobuląją treniruotę, grįžusi po kurios dar valandą pasivaikščiojau ir jaučiausi absoliučiame pakilime. Tokia tobula treniruotė man, deja, savijautos klausimu buvo vienintelė. Ir dėl to kalta tik pati.
Dvi savaitės, regis, labai trumpas laiko tarpas. Nors žiūrint iš trijų mėnesių pasiruošimo periodo, jau šis tas. Taigi – vyliausi per atostogas pabėgioti, kuprinėje tūnanti apranga tik ir laukė, kada ištiesiu ranką. Ir tai padariau tik kartą... Rezultatas? Jį turbūt geriausiai nusako tai, kaip nubėgau lengvus 2 km treniruotės metu. Keikiau save ir galvojau, kodėl? Bent du ar tris kartus būčiau „padovanojus“ kūnui iškrovos.
Iki Vilniaus maratono lieka dvi savaitės. Deja, per tobuląją treniruotę gimusi viltis bėgti 10 km bliūkšta, nes 6–7 km barjeras kūnui neįveikiamas. Sunku paaiškinti, bet perlaužti nepavyksta. Komforto zona – iki 5 km, likę keli kilometrai – pastangos ir staiga pakertantis „viskas“. Treneris Karolis pasidalijo keliais patarimais, kaip pabandyti švelniai padidinti ištvermę. Kol kas jų neatskleisiu – jei pavyks, pažadu.
Sportas – laimės hormonas
Neslėpsiu, kad kiek pykstu ant savęs dėl tos pertraukos. Supratau viena – galite drąsiai suvalgyti ledų, mėsainį ar ką nors, pageidautina pirmoje dienos pusėje, bet nedarykite pertraukų!
Vis dėlto, įžvelgti teigiamų pusių neabejotinai įmanoma. Ką čia įžvelgti, jos akivaizdžios. Galiu drąsiai sakyti, kad nepaisant to, sunki ar lengva buvo treniruotė, namo iš jos grįžtu kur kas geriau nusiteikusi.
Paradoksalu, bet pavargęs kūnas pasiryžęs nuveikti daug daugiau nei tiesiog „parslinkęs“ po darbo. Bet svarbiausia – nusiteikimas. Aišku, savaime jautiesi gerai, nes nepatingėjai, įveikei save, o antra – dalis neigiamų minčių ir nerimo lieka kažkur Vingio parko užkaboriuose.
Artėjant Vilniaus maratonui svarbiausia nepadaryti dar kokios pertraukos ir įveikti tuos 5 km komfortiškai. Panašu, kad gali būti net maloniai. Ko prieš tris mėnesius tikrai nesitikėjau. O juolab to, kad darant mūsų su Monika „mėgstamiausią“ pratimą – „lentą“, dar galėsiu šypsotis.
