2016 07 15

Galiu net aš: dvi valandos, po kurių nesinori jokio mėsainio

Nesu ta, kuri labai dažnai valgo mėsainius. Veikiau tai išimtis, nei taisyklė. Šiuo atveju, sakydama – nesinorėjo jokio mėsainio, turiu minty, kad į burną nebūčiau įsidėjusi jokių traškučių ar kokio kito greito šlamšto. Savo nuostabai – net ledų. O pastarieji yra didžiausia mano silpnybė. Tai taip jaučiausi po pirmosios treniruotės. Ir tai – tikrai ne viskas. Bet pradėkime nuo pradžių.
Ida Mažutaitienė
Ida Mažutaitienė / Asmeninio arch. nuotr.

Visi trys projekte „Galiu net aš“ taip pat dalyvaujantys kolegos perspėjo, kad lengva nebus. Ypač įspėjo, kad sunkiausia – pati pirmoji treniruotė, po to – kelios savaitės ir lengviau. Dėl pastarojo teiginio dar nežinau, bet pirmasis – neabejotina teisybė.

Neįveiktas apšilimas

Pilna entuziazmo atvykau į pirmąją savo treniruotę Vingio parko stadione. Tiesa sakant, slapčia galvojau, kad ta treniruotė man nebus tokia sunki – juk esu kiek sportavusi. Tikėjausi, kad bus nelengva, bet kad po treniruočių vos pavilksiu kojas tiesiogine to žodžio prasme – tikrai nemaniau.

Tikėjausi, kad bus nelengva, bet kad po treniruočių vos pavilksiu kojas, kaip tvirtino kolegos – tikrai nemaniau.

Susipažinau su treneriu Karoliu Urbelioniu. Jam paklausus, ar kada sportavau, turbūt geriau nebūčiau atsakiusi „taip“ – bet, deja, liežuvis per ilgas. „Tai gerai, greit įsivažiuosi“, – su šypsena atsakė jis.

Susirinkus bėgikams treneris pakvietė pradėti treniruotę – lengvas apšilimas 30 min. savu tempu aplink Vingio parką. Nesuvokiau šios paprastutės užduoties keblumo, kol nepradėjau bėgti. Nors Karolis perspėjo, kad bėgčiau labai lėtai ir tik tiek, kiek galiu – man juk nė motais. Visų pirma, trikdė tai, kad visi kažkur nurūko, o aš velkuosi iš paskos. Tai iš tiesų labai veikia psichologiškai. Veikiausiai tai ir buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl nepavyko išpildyti sąlygos „lėtai, savo tempu“.

Asmeninio arch. nuotr./Ida Mažutaitienė
Asmeninio arch. nuotr./Ida Mažutaitienė

Gali būti, kad koją pakišo ir tai, kad dar nežinojau, o gal ir dabar dar nežinau, kas yra mano tempas. Tam, matyt, irgi reikia laiko. Taigi – kaip pasibaigė apšilimas? Prabėgus geroms 10 min. supratau, kad bėgti daugiau negaliu. Kiek paeidama ir vėl pabėgdama sugrįžau iki stadiono laukti grįžtančių naujųjų draugų ir kolegės Monikos Svėrytės, kurią taip pat paleidau jau apšilimo pradžioje. Pradėjo mausti klubo sąnarį.

Dar vienas neapskaičiavimas

Kas mėnesį ar panašiu intervalu Vilniaus bėgimo klubo kompanija prabėga po kilometrą tokiu greičiu, kiek gali. Taip įsivertina savo pažangą, tobulėjimą. Savaime suprantama, turėjau gal ir nebėgti. O šiaip, ir nenubėgau. Karolis sakė, kad galiu pailsėti. Nebent bandyti įveikti šį atstumą taip, kaip galiu, kad ir labai po truputį bėgdama, po mėnesio, jau matytųsi pažanga. Galima bus įsivertinti.

Štai čia vėl užlipau ant to paties grėblio. Dėjau į kojas taip, kad po 400 metrų atrodė, jog širdis tuoj išlįs pro gerklę. Pagaliau sustojau. Prisipažinau sau – negaliu. Klausiau savęs – kodėl taip darau? Atsakymas paprastas – nežinau. Ramiai palaukiau, kol spartuoliai subėgiojo po kilometrą. Monika irgi jį įveikė, sėdėjau ir galvojau – ir aš jau per kitą testą tai padarysiu.

Asmeninio arch. nuotr./Skirmantas Malinauskas, Monika Svėrytė, Karolis Urbelionis ir Ida Mažutaitienė
Asmeninio arch. nuotr./Skirmantas Malinauskas, Monika Svėrytė, Karolis Urbelionis ir Ida Mažutaitienė

Paskutinis signalas

Pratimai šlaunims, blauzdoms, pilvo presui, nugarai ir pan. sekėsi, sakykime, neblogai. Aišku, jei nelyginsime su kitais. Šita dalis, nepaisant to, kad įpusėjus stipriai sutraukė koją, man patiko labiausiai. Karolis paaiškino, kad raumenis traukti pradėjo todėl, kad, kaip pirmai treniruotei, tikrai persistengiau. Taigi tuo ir pasibaigė pirmasis žygis.

Iš tikrųjų vienintelis noras buvo, kad ši sunki treniruotė nenueitų perniek.

Automobilį buvau pasistačiusi kitame Vingio parko gale, ėjau ir galvojau apie vakarienę. Iš tikrųjų vienintelis noras buvo, kad ši sunki treniruotė nenueitų perniek. Žinojau, kad šį vakarą jokios bandelės, jokio mėsainio, traškučio ar ko kito nieku gyvu man niekas neįbruktų. Gal kiek egoistiška, bet buvo labai gaila paleisti niekais tas atiduotas jėgas. Užvažiavau į prekybos centrą ir nusipirkau varškės, kuri, beje, buvo kaip niekada skani.

Persistengimo žymės

Vis dėlto ne viskas po treniruotės atrodė taip gražu. Vyras laukė pirmųjų žmonos sporto įspūdžių užsisakęs kavos kavinėje. Nuvykusi ten ir išlipusi iš automobilio pajutau stiprų klubo sąnario skausmą. Iki kavinės nuėjau krypčiodama, pasėdėjus ir papasakojus įspūdžius atsistoti buvo dar sunkiau. Namo į penktą aukštą lipau dar sunkiau nei įprasta, bet šiaip taip nusigavau iki dušo ir lovos.

Kitą dieną natūralus ir net kiek malonus raumenų skausmas nerimo nekėlė, bet su klubu – kiek sunkiau. Per dieną pastebėjau, kad itin skaudėdavo pasėdėjus, tik pakilus iš sėdimos padėties, o kiek pavaikščiojus, skausmas atslūgdavo. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad persistengiau ir į savo galimybių rėmus netilpau. Tą konstatavo ir treneris. Kitą treniruotę jis liepė man praleisti.

Po kelių dienų skausmas praėjo, natūraliai, savaime. Artėjo dar viena treniruotė. Patarta Karolio dieną prieš treniruotę labai lengvai – jau šį kartą tikrai labai lengvai – prabėgau 20 min. Klubo neskaudėjo. Tiesa, turbūt svarbu paminėti, gal net svarbiausia, kad paklausiau dar vieno trenerio patarimo.

Karolis įtarė, kad bėgu kietai – nuo kulno, siūlė pamėginti bėgti priekine kojos dalimi. Panašu, kad tai suveikė. Aišku, spręsti bus galime taip pabėgiojus bent kelias savaites, bet tai, kad klubo skausmas neatsinaujino, jau suteikia man vilties.

Asmeninio arch. nuotr./Skirmantas Malinauskas, Ida Mažutaitienė ir Monika Svėrytė
Asmeninio arch. nuotr./Skirmantas Malinauskas, Ida Mažutaitienė ir Monika Svėrytė

Bėgimas – kitoks sportas

Taigi po pirmųjų kelių bėgimų įsitikinau, kad šis sportas visai kas kita nei tai, ką dariau iki šiol. Nežinau, ar kelias valandas pražaidusi tinklinį gaunu tą patį krūvį, ar mažesnį nei čia. Bet žinau, kad tinklinis yra tiesiog smagus pasižaidimas su draugais, o bėgimas reikalauja visų pirma kitokio psichologinio pasirengimo.

Beje, vienas įdomesnių dalykų. Iki šiol girdėdavau visus aplink sakant, kad kalbėti bėgant – blogai. Pasirodo, tai – netiesa.

Viena, kai blevyzgoji, kikeni ir mėtai kamuolį, kita – kai bėgi, dažnai tyli ir jauti, kaip tavo kūnui vis sunkiau. Turi pajusti – jam per sunku, ar dar ne. Ar tokiu tempu išbėgsi dar 10 min., ar reikėtų sulėtinti? Jauti, kaip sunkėja kvėpavimas, stengiesi išlaikyti ritmą. Kol kas dar nepriėjau prie to etapo, kai gali būti su savimi ir medituoti. Bet atrasti būdą tai daryti irgi turbūt nelengva.

Beje, vienas įdomesnių dalykų. Iki šiol girdėdavau dažną aplink sakant, kad kalbėtis bėgant – blogai. Pasirodo, tai – netiesa. Bėgant apšilimo ratus, užkalbino vienas iš Vilniaus bėgimo klubo vyrukų. Galvoju – velnias, negi nemato, kad man ir taip sunku, dar kalbina. Atsakiau, kad negaliu kalbėti bėgdama ir kad negalima juk. „Netiesa, turi bėgti tokiu greičiu, kad galėtumei kalbėti – tai yra kaip indikatorius. Jei negali bendrauti – bėgi per greitai“, – paaiškino jis ir prisitaikė prie mano tempo. Nuramino, kad po 2 ar 3 savaičių viskas atrodys tikrai kitaip. Iš kažko, regis, tai jau girdėjau. Pamatysim.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų