Pokalbis – puikus bėgimo kompanionas
Kaip ir galvojau, vienas didžiausių iššūkių – atrasti savo tempą ir nesitikėti, kad jau po kelių treniruočių lengvai nubėgsi iki Trakų. Bandau tai suvokti, bet visada norisi, kad tie pasiekimai, rezultatai, ateitų greičiau. Juolab kai kažkada nematei vargo kelias valandas intensyviai pasportuoti.
Užsiminiau kolegai Skirmantui, kad pavargstu jau po apšilimo, nors iš tiesų bėgu pati paskutinė, o šaunioji Vilniaus bėgimo komanda veikiausiai, kol atbėgu, būna jau pamiršusi, kad dalyvauju treniruotėje (na, taip nėra, nes jie turi gerą atmintį).
Į treniruotę Skirmantas atsivedė draugą, kuris gyvena Tailande ir atvyko Lietuvos aplankyti, bei jo draugę.
Bėgdami kalbėjomės apie daugybę dalykų, kaip įveikėme pusę apšilimo, net nepastebėjau. Kai prisiminiau, kad bėgame, nes kiek sumaudė šoną, sulėtinome dar šiek tiek. Ir taip pirmą kartą atbėgau iki treniruotės dar turėdama jėgų. Supratau, kad vis dėlto savąjį tempą atrasti tikrai įmanoma.
Už šią pamoką iš tiesų reikėtų dėkoti ir Monikai Svėrytei, kuri nuolat, kai tik pasakau, kad šito negalėsiu padaryti ar įveikti, atsako „kiek galėsi, tiek daryk, aš tai dėl savęs“, „nesilygiuok į kitus, čia žmonės juk rimtai bėgioja, mes tik pradedam“. Nors žinau, kad iki pačios Monikos pasiekimų man toloka, vis tiek šiek tiek nuramina.
Išmokau ne visko
Kitas žingsnis, ko reikėtų išmokti, – įvertinti, ar galėsi. Kai pradeda mausti koją ar šoną, labai sveika kiek nors pailsėti, o ne tikėtis, kad darant dar vieną nelengvą pratimą, tai praeis. Gal net svarbiau yra ne įvertinti, ar galėsi, bet išmokti daryti, kiek gali, o svarbiausia – kaip gali. Mažiau, bet taisyklingai, o ne viską ir iš paskutinių, tik kad padarytum.
Turiu pripažinti, kad noras greičiau pasiekti etapą ir nebūti „lūzeriu“, nedingo. Gal kiek sumažėjo, bet nedingo, gal dėl to, kad senokai treniruotėje nesimatėme su Skirmantu, vis prasilenkiame. Jo paskaitos apie kiekvieno savąjį tempą iš tiesų labai ramina.
Keičiasi požiūris
Kalbant apie didžiausią sau išsikeltą tikslą – pajusti bėgimo malonumą, veikiausiai meluočiau, jei sakyčiau, kad priartėjau. Kai bėgu, tikrai negalvoju, kad man gera. Nuolat galvoju apie pabaigą, apie tai, kiek dar liko.
Galbūt teigiamas dalykas tas, kad atsirado minimalus poreikis bent kiek pajudėti, kokia bebūtų forma, kad treniruotėje būtų lengviau. Jau žinau, kaip gali būti sunku, todėl norisi per tas ne sporto dienas bent šiokį tokį „pagrindą padėti“. Veikiausiai tai savotiška savisauga, baimė, kad vėl negalėsi paeiti ar pan., bet tai ugdo įprotį. Beje, po kelių savaičių į penktą aukštą lipau lengviau, o po sporto, kol kūnas įšilęs, net užbėgu.
Jau žinau, kaip gali būti sunku, todėl norisi per tas ne sporto dienas bent šiokį tokį „pagrindą padėti“.
Didžiausias valios dalykas, kuo dabar galiu pasigirti, kad atradau Jomanto parką, kuriame visai smagu prasibėgti. Bet tai – labai arti mano tikslo, pripratinti kūną, smegenis ir bala žino ką, bent kelis kartus per savaitę maloniai pasportuoti.
Skausmai nebekankina
Po pirmosios treniruotės rašiau, kad labai kankino klubo sąnario skausmas. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad jis liko tik pirmosios treniruotės siaubo prisiminimas. Trenerio Karolio Urbeliono patarimas bėgti priekine pėdos dalimis – labai pasiteisino. Po pirmųjų treniruočių kiek jaučiau blauzdų nuovargį, bet dabar jau nebe.
Kalbėdama apie tai, kad nekankina skausmai, kalbu apie trauminio, pertempimo tipo skausmus. Jei paliestume raumenų temą, ją galima būtų vadinti nuolatiniu atradimu. Po intensyvesnių treniruočių, tempimų pratimų dažnai vaikštau sunkokai. Jaučiu raumenis, kurių tikrai neįsivaizdavau turinti. Bet šis skausmas man visada būdavo malonus – jis lyg simbolizuoja, kad buvai šaunuolė, sportavai sąžiningai.
Po intensyvesnių treniruočių, tempimų pratimų dažnai vaikštau sunkokai. Jaučiu raumenis, kurių tikrai neįsivaizdavau turinti.
Nusidėti ir pamiršti
Mitybą iš tiesų stengiuosi reguliuoti. Kuo toliau, tuo dažniau save nustebinu valia. Aišku, viena kita saldi nuodėmė pasitaiko, bet kaip sakiau, nekėliau sau visiško bado tikslų.
Neseniai viena pažįstama sportuojanti mergina dalinosi savo nuomone, kad drausti sau yra negerai. Jei konkrečiai dabar labai nori saldainio, geriau jį ir suvalgyti, aišku, nekalbama apie nuolatinius įsijautimus. Ji turėjo minty tai, kad tas saldainis gali neduoti ramybės visą dieną, o čia – suvalgai ir ramu, pamiršti tiesiog.
Galiausiai – svarbu neišsikelti sau grėsmingų ilgalaikių tikslų. Reguliuoti mitybą – šiandien, o rytojus – bus kaip bus. Tai daug lengvesnis psichologinis kelias. Kita vertus, gal tai, kad svarstyklių rezultatais pasigirti dar negaliu, verčia susimąstyti apie tai, kad tų nuodėmių dar per daug. Nors Skirmanto aprašytas Vilniaus ėdimo klubas įrodo ką kita.
Puiki kompanija
Negaliu nepasidžiaugti tuo, kad treniruotės su Vilniaus bėgimo klubu iš tiesų labai smagios. Draugiškas ir motyvuojantis kolektyvas neleidžia įnikti į mintį, kad iki jų pajėgumų tau dar labai toli. Nubėgus pusantro kilometro ir tik svajojant, kaip išnyks likę 500, prabėgdamas kolega pasako „šauniai, savu tempu, po truputį, tuoj bus šešėlis ir bus lengviau“. Tada kažkaip tikrai atsiranda jėgų ir įveiki distanciją net su šypsena.
Bėgant greičio ruožus, paskutinis iš jų atrodo kaip mirties ir gyvenimo klausimas, nes jėgų jau visiškai nėra, bet išgirsti padrąsinimą „na, na pavaryk“ (ačiū, Vaida!). Ir štai 100 metrų finišo linija mintyse priartėja.
Galiu pasakyti tiek, kad galbūt noras bėgti dar neatsirado, bet šiuo metu džiaugiuosi, kad neatsirado noras praleisti treniruotes ar apatija bėgimui. Tai irgi labai šaunu.
