Garliavoje gyvenantis geriausias pasaulio žaidėjas pakviečia į savo namus. Stačiais mediniais laiptais užlipa į savo namo palėpę. Neįrengtoje patalpoje ant sienos kabo taikinys, o lentynose blizga nesuskaičiuojama galybė taurių ir medalių. Čia D.Labanauskas rengiasi būsimoms kovoms.
Lietuvoje Darius yra mažai žinomas, tačiau Europoje jo pasirodymus turnyruose rodo didžiausios pasaulio televizijos, jį stebi tūkstančiai kitų žaidėjų ir gerbėjų. Prieš 12 metų susidomėjęs smiginiu pamažu vyras pasiekė aukščiausią karjeros tašką – pirmąją reitingo žaidėjų vietą.
„Smagu, kad Lietuvos vardas puikuojasi pačiame sąrašo viršuje. Tai pirmasis kartas, kai ten atsiduria žaidėjas ne iš Didžiosios Britanijos, Nyderlandų ar Belgijos. Nedaug žaidėjų iš kitų šalių gali pasigirti esantys dvidešimtuke. Šiuo metu, be manęs, tokių yra dar du – latvis Madarsas Razma ir švedas Danielis Larssonas“, – prisipažino D.Labanauskas.
Kuklus, užsispyręs, azartiškas, savo tikslo siekiantis juodu darbu. Gyvenimą skyręs svajonei, Darius mėgina pragyventi iš piniginių prizų, kuriuos pavyksta iškovoti varžybose. Su žmona auginantis du vaikus vyras nesiskundžia, dėkoja šeimai už palaikymą, bet pripažįsta, kad pasigenda dėmesio tėvynėje. Smiginis Lietuvoje nėra populiari sporto šaka, nors ji ir yra įtraukta į mokyklų mokymosi programą renkantis fizines veiklas.
Atsitiktinai rasta smiginio lenta ir varginančios kelionės į varžybas
Dariaus pažintis su smiginiu prasidėjo atsitiktinai. Daugiau kaip prieš 10 metų kartu su žmonos broliu prižiūrėjo draugų, išvykusių atostogauti, namą. Tuose namuose vyrai rado smiginio taikinį. Nuo jo ir prasidėjo žaidimas. Vėliau buvo geresnis, elektroninis taikinys, skaičiuojantis taškus. Taikinį Darius įsirengė pas save namuose ir kartu su svainiu prie jo praleisdavo vis daugiau laiko.
Atsitiktinai laikraštyje pamatę skelbimą apie būsimas varžybas, vyrai nusprendė jose dalyvauti.
Darius treniruotėms laiko neskaičiuoja, treniruojasi kiekvieną dieną. Būna, kad prie taikinio praleidžia ir po penkias valandas per dieną.
„Mūsų gimtadieniai kaip tik tuo metu artėjo, tai, sakom, pasidovanosime pramogą“, – pirmąsias varžybas prisiminė Darius.
Varžybos vyko pagal kitokias taisykles, negu Darius žaidė namuose, todėl pirmąsias varžybas Darius pralošė 1-3. Užsispyręs vyras ūpo neprarado, renginio metu susipažino su kitais žaidėjais, pradėjo vaikščioti į bendras smiginio treniruotes.
Pradžioje tokios treniruotės vyko kas mėnesį, vėliau kartą per savaitę. Šiuo metu Darius treniruotėms laiko neskaičiuoja, treniruojasi kiekvieną dieną. Būna, kad prie taikinio praleidžia ir po penkias valandas per dieną.
Pirmosios varžybos užsienyje, į kurias išsiruošė lietuvis, buvo 2006 metais. Varžybos vyko Vokietijoje, Bremene. Į kelionę žaidėjai vyko automobiliu, atstumas į vieną pusę buvo apie 1 400 kilometrų.
„Pas mus yra pogrupiai, o ten pralaimėjai ir gali važiuoti namo. Aš, aišku, apie tai nežinojau. Dalyvių buvo apie 600, – pirmąją tolimesnę kelionę prisimena Darius. – Labai jaudinausi, pirmą dieną pralaimėjau, antrą dieną vyko porinis žaidimas, jį taip pat pralaimėjome pirmame rate. Pažaidžiau viso labo 30 minučių, o keliavome kelias dienas.“