2021 08 01

Geležiniuose kūnuose – jautrios sielos: kas klupdo Tokijo olimpiados herojus?

Metai iš metų sportininkai vaizduojami kaip lyderiai ir nugalėtojai. Jų ištobulinti kūnai, medaliai ir alinantis darbas kuria pavyzdį visuomenei. Tačiau visi laimėti negali. Net ir pačios ryškiausios žvaigždės Tokijo olimpiadoje vis drąsiau kalba apie sunkiai pakeliamą spaudimą.

„Kartais jaučiuosi taip, lyg ant mano pečių būtų viso pasaulio svoris“, – atsivėrė 4 kartus olimpinė čempionė amerikietė Simone Biles, nusprendusi trauktis iš komandinių, o vėliau ir asmeninių daugiakovės gimnastikos varžybų Tokijuje.

„Nežinau, kaip su tuo tvarkytis. Spaudimas laimėti buvo per didelis“, – po netikėtos nesėkmės jau aštuntfinalyje atviravo Japonijos dievaitė, antroji pasaulio teniso raketė Naomi Osaka.

„Aš sušiktai džiaugiuosi, kad tai pagaliau baigėsi. Vėl galėsiu būti tiesiog Jenny, ne olimpinė čempionė, nes tai – didžiulė našta“, – užėmusi 14 vietą Tokijuje rėžė Rio de Žaneiro čempionė, Švedijos kalnų dviratininkė Jenny Rissveds.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Simone Biles pasitraukė iš komandinių ir asmeninių daugiakovės gimnastikos varžybų Tokijuje.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Simone Biles pasitraukė iš komandinių ir asmeninių daugiakovės gimnastikos varžybų Tokijuje.

Kodėl geležiniai atletai, net ir tie išskirtiniai, įkopę į pačią Olimpo viršūnę, klumpa ir pripažįsta nepakeliamus sunkumus?

„Spaudimas išaugo geometriškai“, – kartu su 15min atsakymų ieškojo sporto psichologas Sikstas Ridzevičius. „Anksčiau būdavo tik stadionas, kuris švilpia, ūžia ar ploja. Ir žiniasklaida. Dabar mes turime visą pasaulį – facebooką, instagramą, twitterį ir t.t.“

Ir jei anksčiau žmonės tiesiog keikdavosi ant sofos prie televizoriaus, tai dabar kiekvienas norintis gali parašyti žinutę sportininkui ar komentuoti internete.

„Žiūrovai turi teisę nusivilti, būti pikti, nelaimingi ir netgi savo nelaimes visokias sudėti į sporto komentavimą. Bet tų kanalų, kaip jie tai padaryti, žmonės turi vis daugiau“, – pabrėžė specialistas.

Asmeninio archyvo nuotr./Sporto psichologas Sikstas Ridzevičius.
Asmeninio archyvo nuotr./Sporto psichologas Sikstas Ridzevičius.

„Kitas dalykas – pandemija ir tas burbulas, kuriame mes visi gyvename. Dalies sportininkų viltys – apdaužytos, pernai jie gal geriau buvo pasiruošę, turėjo planus, grafikus, kurie išsibalansavo nukėlus žaidynes. Aišku, sąlygos visiems vienodos, bet ne visi sportininkai vienodi – vieni yra kažkiek jautresnės psichikos. Kiti turi savo pasiruošimą, kaip ir kada šimtu procentų sportuoja, o kada šimtu procentų atsipalaiduoja, tačiau dėl pandemijos, dėl viso to burbulo jie to padaryti negalėjo“, – aiškino S.Ridzevičius.

„Ir nuo to kenčia ne tik sportininkai, kenčiame ir visi mes. Tik kad sportininkai yra labiau matomi“, – pridūrė specialistas.

„Spaudimas yra kaip energija. Arba išmoksti iš jos pasiimti, arba ji tave prispaudžia.“

Dažniausiai skambantis patarimas sportininkams – atsiriboti. Tai įmanoma, bet kartu – ir be galo sudėtinga. „Neduok Dieve, jeigu jie visai neatsiribotų – tada iš viso būtų prastai. Bet fonas visada yra. Pavyzdžiui, skaičiau komentarą, parašytą su pašaipa: „Žiūrėsime, ar Danas nepaskęs baseine“. Ir net jei ne pats Danas, o kitas sportininkas tai perskaito – ne apie save, apie kolegą, tai vis tiek kaupiasi jo galvoje“, – atkreipė dėmesį sporto psichologas.

Jo patarimas toks: „Su tuo reikia dirbti. Tas spaudimas yra kaip energija. Arba išmoksti iš jos pasiimti, arba ji tave prispaudžia.“

Atlaikyti spaudimą sudėtinga būna net ir patiems sėkmingiausiems. Tituluočiausias visų laikų olimpietis, net 23 aukso medalius iškovojęs, JAV plaukikas Michaelas Phelpsas yra prisipažinęs, kad po Londono olimpinių žaidynių jį buvo aplankiusios net juodžiausios mintys apie savižudybę.

„Scanpix“ nuotr./M.Phelpsas iš viso yra laimėjęs net 28 olimpinius medalius
„Scanpix“ nuotr./M.Phelpsas iš viso yra laimėjęs net 28 olimpinius medalius

„Labai džiaugiuosi, kad dabar apie sportininkų psichologiją kalbama vis dažniau“, – NBC televizijoje kalbėjo šiuo metu Tokijuje plaukimo varžybas komentuojantis M.Phelpsas. „Mes, sportininkai, esame tik žmonės. Ir niekas iš mūsų nėra tobulas. Todėl taip, viskas gerai pripažinti, kad tau kažkas negerai.“

Lietuvoje psichologija ilgą laiką buvo tabu. Perlipti per save ir paprašyti pagalbos, atrodė, silpnumo ženklas. Didelį postūmį padarė Rūta Meilutytė, taip pat olimpinė čempionė, prisipažinusi, kad su šlove ją aplankė ir depresija.

„Rūta labai jauna laimėjo viską ir ant jos užgriuvo visas pasaulis. Plaukimas yra žvėriškos psichinės rutinos sportas. Šoki į baseiną ir matai tik baltą brūkšnį apačioje. Labai save išsekini psichologiškai“, – 15min pasakojo sporto psichologas S.Ridzevičius.

Kadras iš filmo/R.Meilutytė atsivėrė filme „Rūta“
Kadras iš filmo/R.Meilutytė atsivėrė filme „Rūta“

Suprasti akimirksniu: R.Meilutytė apie depresiją prabilo filme

  • „Pradėjau jaustis keistai, be jokių priežasčių atsirasdavo kažkoks liūdesys. Pamažu tai pradėjo mane „valgyti iš vidaus“. Aš visada galvojau, kad esu stipri ir, kad ta Rūta Meilutytė negali taip jaustis.“
  • „Niekada negalvojau, kad man tai nutiks ir niekada to nesupratau, kol pati nepatyriau, ką tai reiškia, – apie ligą kalbėjo R.Meilutytė. – Tiesiog aš visada daviau pirmenybę sportui, savo rezultatams, savo darbui ir galvojau, kad grįšiu prie to vėliau. Nenorėjau, kad atrodytų, jog naudojuosi depresija lyg kažkokiu pasiteisinimu savo blogiems rezultatams.“
  • R.Meilutytė teigė, jog prabilti apie ją kankinusias problemas nusprendė manydama, kad jos pavyzdys gali padėti kitiems su depresija kovojantiems žmonėms: „Galbūt, jeigu jie pamatys, kad net ta Rūta Meilutytė gali taip jaustis, jie supras, kad tai yra visiškai normalu.“

Vis dėlto nuo pasaulyje pirmaujančių šalių mes gerokai atsiliekame. Sporto psichologija kitur jau senokai naudojama ne tik sunkumams spręsti, bet ir rezultatams gerinti: „Tiksliau būtų pasakyti, kad jeigu mes nepasitempsime – tai jau šita olimpiada yra ženklas to, kad mes nesame teisingame kelyje. Ir tas pats krepšinis yra vienas iš to rodiklių.“

Tačiau tobulinti savo mąstymą reikėtų ne tik sportininkams, bet ir jų sirgaliams.

„Esame pasidarę tauta, bijančia pralaimėjimų, nusivylimų. Nekalbame apie tai net per vaikų treniruotes. Turėtume palaikyti, sakyti, kad kiekvienas pralaimėjimas priartins prie pergalės. O dabar, jeigu paskaitytume komentarus, kai kažkas nepavyksta, tai kažkokios piktdžiugos, pavydo labai daug. Mūsų, kaip visuomenės, psichinė sveikata yra, sakyčiau, silpnesnė negu vidutiniška. Per mažai palaikymo vienas kitam, per mažai pozityvo, nesuvaidinto. O sportas tai parodo, nes tai yra ekstremalių išbandymų vieta“, – pabrėžė sporto psichologas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Krepšinio sirgaliai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Krepšinio sirgaliai

Kita vertus, pasirinkus sportininko kelią, ypač pačiame aukščiausiame lygyje, atleto visada lauks maksimalūs išbandymai tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai.

„Dabar sakoma, kad vaikui sportuoti turi būti „smagu“. Anksčiau, dar sovietiniais laikais, sportas būdavo „sunku“. Sakydavo: „Būk kaip geležis, nepasiduok“. Bet šioje vietoje labai svarbu rasti balansą. Tai turi būti ir smagu, bet tuo pačiu – reikia žinoti, kad jei jau renkuosi sportininko kelią, tai bus ir žvėriškai sunku. Aš kartais ir vaikų tėveliams sakau, jei bijote savo vaiko ašarų, nusivylimų – gal geriau veskite į šokių būrelį, ne į futbolą. Kad nesinervuotumėte“, – pridūrė S.Ridzevičius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų