Lietuva ją pažino kaip Aušrą Miklušytę, kai ji atsiskleidė Vilniaus „Eglės“ komandoje.
1988 metais ši ekipa iškovojo Tarptautinės rankinio federacijos IHF Europos taurę, o dar du kartus žaidė šio antrojo pagal pajėgumą turnyro Europoje finale.
Aušros pavardės keitėsi (buvo Žiūkienė, dabar – Fridrikas), bet talentas visada buvo išskirtinis.
Su SSRS rinktine 1990 metais ji tapo pasaulio čempione, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę išvyko į užsienį.
Po karjeros etapo Ispanijoje ji ilgam įsitvirtino Vienos „Hypobank“ klube, kuris paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje buvo stipriausias pasaulyje.
A.Fridrikas padėjo Austrijos klubui padidinti Čempionų lygos trofėjų kolekciją, o pati priėmė Austrijos pilietybę ir užsivilko raudoną baltą šalies komandos aprangą.
1999 metais ji buvo pripažinta geriausia rankininke pasaulyje.
Jos karjera rankinio aikštėje truko 24 metus, ji išbandė įvairius darbus, o šiuo metu A.Fridrikas tebegyvena Austrijoje, kur treniruoja vietos „Dornbirn“ rankininkes.
Ilgame interviu portalui handballfast.com ji atvirai ir jausmingai prisiminė savo įdomiausius gyvenimo etapus, kuriame patirtys rankinyje vis pynėsi su sunkiais sprendimais priimant pilietybę ir ieškant savęs gyvenime.
– Aušra, kaip augant Lietuvoje jums pavyko tapti viena labiausiai tituluotų pasaulio rankininkių ir žaisti iki 40 metų?
– Manau, kad man labai pasisekė. Aš pradėjau nuo lengvosios atletikos. Iš ten atėjau į rankinį. Išvysčiau koordinaciją, greitį, judesių techniką. Savo Druskininkuose turėjau labai gerą rankinio trenerį, kuris manyje išvydo kažką ypatinga. Man skyrė daug dėmesio, tobulino techniką, dirbo asmeniškai.
Dabar aš pati trenerė. Matau, kad jei žaidėjos nenori, labai sunku įkvėpti. Šiuo atžvilgiu aš pati norėjau būti pati geriausia. Toks charakteris: jei ką darau, tai stengiuosi daryti gerai.
Be to, rankinis – intelektualus sportas. Buvo įdomu. Įdomu žaisti kūrybingai, įmesti. Darbas irgi svarbus. Daug patyrusių žmonių sakė: dešimt procentų sėkmės – talentas, o 90 procentų – darbas.
Nuo 16 metų pradėjau žaisti SSRS aukščiausioje lygoje už Kauno „Žalgirį“. Manimi patikėjo. Net jei klydau, leido tobulėti. Sekėsi ir „Eglėje“. Mes, šešios jaunos žaidėjos patekome pas trenerį Antaną Taraskevičių. Jis suteikė galimybių judėti pirmyn.
SSRS čempionatas buvo labai stiprus. Tai irgi padėjo tobulėti. Manau, kad patekau į geras rankas, treneriai dirbo širdimi.
– Kaip įvyko, kad, pradėjusi žaisti 14-os metų, būdama 16-os jau žaidėte aukščiausioje SSRS lygoje?
– Į rankinį atėjau būdama penkiolikos. O „Žalgiryje“ pradėjau žaisti būdama šešiolikos su puse. Esmė ta, kad atėjau iš sporto. Gal man padėjo ir genai. Mano mama buvo lengvaatletė, o tėtis žaidė vandensvydį, tiesa, ne aukštu lygiu.
– Tikriausiai jus viliojo kitos SSRS komandos?
– Mane kvietė Igoris Turčinas. Bet pats nelaukė atsakymo. Sakė: iš Lietuvos niekas neišvažiavo į kitas respublikas. Dauguma žinojo, kad mes liksime.
– Kodėl lietuviai nenorėjo išvažiuoti? Jautėte tokį stiprų prisirišimą prie tėvynės?
– Nemanau. Tiesiog turėjome geras sąlygas, gerą atmosferą komandose. Juk kai žaidžiau Vienos „Hypobank“, kasmet galėjau išeiti į kitą komandą. Kvietė už didelius pinigus, bet man buvo svarbi atmosfera, draugiški santykiai, treniruotės, trenerių požiūris. Ne viską lemia pinigai. Nesu iš tų, kurios greitai viską meta ir rizikuoja. Tuo atžvilgiu aš atsargi. Gal dėlto pasilikdavau klube, kur jau būdavau žaidusi, kur mano draugės.
– Kas dar įsiminė SSRS pirmenybėse?
– Trenerių temperamentas. Gera lyga. Bet kuri komanda galėjo laimėti, bet galėjo ir pralaimėti. Labai aukštas lygis. Aišku, gyvenimo sąlygos. Eilės prie duonos, pieno. Dabar tai atrodo egzotika. Bet aš mielai prisimenu – mūsų gyvenimas buvo neįprastas.
Lietuva tuo nesiskyrė nuo kitų respublikų. Vakarais ir pieno ne visada galėdavai įsigyti. Stovėjome eilėse ir dėl mėsos, ir dėl vaisių. Nors mes, sportininkai, turėjome kitas galimybes, galėjome gauti deficitų – talonų, produktų, kurių normalūs žmonės negaudavo. Dabar – tai istorija, kurią pasakoju sūnui. Kai jis ko nors nori, aš sakau: negaliu tau nupirkti. Arba nenoriu. O tada pasakoju, kaip už tai kovojome.
Net ir imant politiką – buvo įdomu ją stebėti. Pamenu, kai mirė Brežnevas, atėjo Andropovas.
Valdovai mirdavo, o į jų vietą vėl rinko seną žmogų. Taip perdavinėjo kėdes vieni kitiems. Prieš kažkieno mirtį kitas gaudavo kėdę. Socialistinė sistema, nemokami gydytojai, butai – dabar tai juokinga, o tada buvo normalu.
Mėgstu rusiškus filmus. „Šuns širdis“ – ar koks ten? Kai jį rodo, verčiu tekstą draugams ir pasakoju, nors jiems sunku suprasti, kodėl aš juokiuosi. Arba „Dvylika kėdžių“. Toje šalyje buvo puikių žmonių, kurie prie minimalaus gyvenimo lygio jautėsi laimingi.
– Jūsų senelis yra kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę ir dėl to turėjo išvykti į JAV. Ar pasimatėte su juo?
– Taip. Jis turėjo teisę mus aplankyti. Tačiau mano tėvai negalėjo pas jį nuvykti. Pirmą kartą pas jį nukeliavau, kai man buvo 23-eji. Paskui jau galėjau jį aplankyti, kai tik norėjau. O mano mama pirmą kartą savo tėvą aplankė būdama 40-ies. Kiekvienais metais ji pildė dokumentus, bet galėjo nuvykti tik 8-ajame dešimtmetyje.
– Likti Lietuvoje seneliui buvo nesaugu?
– Kaip jums pasakyti? Atėjus sovietams jo laukė arba kalėjimas, arba Sibiras.
– SSRS rinktinei pergalingas pasaulio čempionatas 1990-aisiais vyko pačiame Lietuvos kovos už Nepriklausomybės atkūrimą įkarštyje. Prieš jus kilo dilema – važiuoti į tą turnyrą?
– Sportininkui labai svarbu žaisti tokiu lygiu. Tačiau buvo vienas „ne“. Tuo metu Lietuvos federacija buvo dvejiems metams diskvalifikuota, komandos negalėjo žaisti tarptautinėse varžybose. O rankininkui dveji metai reiškia daug.
Beveik visos „Eglės“ žaidėjos išvyko į užsienį. Aš vienintelė neturėjau licencijos, nes per tuos dvejus metus leidimus davė Rusijoje. Buvau sutarusi, kad gausiu licenciją po pasaulio čempionato. Gavau ją, kai sėdėjau lėktuve, skridusiame į pasaulio čempionatą Pietų Korėjoje.
Tai – politika. Greitai buvo priimtas sprendimas: mes skiriamės. Sporte tai buvo deorganizacijos laikotarpis. Vykau dėl licencijos ir dėl to, kad pati norėjau.
– Kuo įsiminė pasaulio čempionatas Pietų Korėjoje?
– Tai buvo pirmasis man pasaulio čempionatas. SSRS rinktinėje buvau ir 1988 metais prieš Seulo olimpines žaidynes. Tada pasiekiau labai gerą sportinę formą. Man buvo tik 21-eri, bet buvau tikra, kad važiuosiu į olimpines žaidynes.
Tačiau likus dienai iki rinktinės sudėties paskelbimo mane pokalbiui pasikvietė treneris Turčinas. Jis pasakė taip: tu ateities žaidėja, tikiu, kad tapsi geriausia pasaulyje. Tačiau aš treniruoju ir tas, kurioms tai bus paskutinės olimpinės žaidynės. Manęs nepaėmė. Aišku, įsižeidžiau. Nes buvau baisiai geros sportinės formos. Tačiau toks buvo trenerio sprendimas.
Dėl vieno jis neklydo – tapau geriausia žaidėja pasaulyje. Beveik dešimt metų buvau aukštai reitinge, tarp 1 ir 3 vietų. Deja, vietoj manęs paimtos žaidėjos negalėjo padėti daug – viena nusitraukė kryžminį raištį, o kita buvo nėščia. Jei treneris būtų nusprendęs kitaip, galbūt aš būčiau padėjusi SSRS rinktinei olimpinėse žaidynėse laimėti ne trečią, o pirmąją vietą. Bet tai tik spekuliacijos.
Buvo apmaudo, bet paskui atleidau Turčinui. Be to, jis išprognozavo man gerą ateitį.
Pamenu vieną atvejį, kuris įstrigo galvoje. Pirmą kartą į SSRS rinktinę pas trenerį Turčiną atvykau iš Vilniaus su bendraklube Sigita Strečen. O ji man patarė: treniruotėse niekada nesitaupyk. Nes treneris turi akis ir pakaušyje.
Ir štai aš atvažiavau, jaučiausi kažkokia svetima. Žaidėjos su mumis bendravo kažkaip kitaip, tarsi būtume iš kito pasaulio, iš Europos. O per treniruotę per vieną pratimą sugudravau. Ten reikėjo šokti aukštyn ir suploti abiem kojomis. Aš buvau paskutinė, vis žiūrėjau į kitas.
Reikėjo perbėgti visą salę, aš užduoti atlikau ne šimtu procentų. Turčinas stovėjo į mane nugara ir viso to nematė. O kai prie jo priėjau, paklausė: Aušra, kaip vadinasi jūsų tautinių šokių ansamblis? Atsakiau: „Lietuva“. O jis sako: Tai pirmyn, Lietuva, bėk du ratus ir mes į tave žiūrėsime. Supratau, kad jis matė, kaip sugudravau. Jis manęs nebarė, bet gražiai leido suprasti, kad viską mato ir žino.
Man buvo labai gėda. Visos žiūrėjo. Jaunai žaidėjai norisi būti lygiai su kitomis. Tai atrodė lyg pažeminimas.
– Grįžtant prie Lietuvos kovos už laisvę temos: jūs juk buvote prie parlamento per garsiuosius 1991 metų sausio įvykius?
– Jauna buvau labai motyvuota. Mes žinojome, kad Lietuva okupuota, kad turime būti laisvi. Augi ir vis geriau supranti, kad esi lietuvė. Tada mes organizuotai rinkomės prie parlamento, prie televizijos bokšto, ėjome į mitingus. Ir taip, mes su seserimi buvome ir stovėjome ten, kai važiavo tankai.
Iš pradžių pernelyg negalvojome. Tačiau kai atsuko vamzdį į žmones, ištiko šokas: kas bus, jei jie pradės šaudyti? Realu ir nerealu. Mes matėme politinius filmus apie karą, apie žudynes. Kažkas panašaus tada buvo mums prieš akis. Galėjo įvykti kažkas baisaus. Negaliu net apibūdinti jausmų. Šoko būsena.
Pasirodė, kad toks buvo jų juokas. Šaudyti jie nenorėjo. Tačiau atmintyje viskas liko. Kai sugrįžau į save ir supratau, kas vyksta, su seserimi išvykome namo.
Tai buvo skaudi patirtis. Dėl politikos žūsta normalūs žmonės. O juk bendrai galima priimti įvairiausius sprendimus ir surasti kompromisą. Aš labai jausminga tiems įvykiams.
– Kaip įvyko jūsų pirmasis perėjimas į Ispaniją? Jūs gavote licenciją lėktuve – kas buvo toliau?
– Buvau išsigandusi. Atvažiavau į Ispaniją viena. Nežinojau, kas man atsitiks, ar sutiks kas nors Madride. Atvyko du vadybininkai, iš kurių vienas kalbėjo rusiškai, bandė mane raminti. Buvau ten gana egzotiška žaidėja – pirmoji legionierė. Iki šiol su kai kuriomis komandos draugėmis bendrauju.
Aš išvykau žiemą. Perėjimai tokiu metu nebuvo dažni. San Sebastiano komandai reikėjo žaidėjos, o aš dar iki pasaulio čempionato žinojau, kad ten važiuosiu. Paskui perėjau į „Remudas“ klubą. Gran Kanarijoje dirbo jaunas atkaklus vadybininkas, jis mane įtikino. Buvo geresnės finansinės sąlygos, geresnė komanda, aukštesnės ambicijos.
– Kuo įdomi Ispanija?
– Dieve, ten laisvi žmonės! Be įtampos. Jų fiesta mane užkankino. Ispanės labai draugiškos ir visur mane tempėsi. O aš pratusi kitaip: galima švęsti, bet ne taip dažnai. Tiesiog pavargau nuo tų lakstymų. Aš toks žmogus, kad man reikia laiko ir sau. Ispanai – smagi tauta, bet dvejų metų ten man užteko.
– „Remudas“ klube buvo problemų dėl sutarties?
– Ne. Neturėjau jokių problemų. Tiesiog mano sutartis buvo dvejiems metams, o po 1992 metų olimpinių žaidynių Gunaras Prokopas norėjo atnaujinti „Hypo“ komandą Austrijoje ir ieškojo žaidėjų. Mane ir pakvietė.
Buvęs klubas man nekliudė, kojų nekišo, elgėsi džentelmeniškai. Gran Kanarijoje galėjo už mane paprašyti pinigų – ten iki šiol kalbama, kad buvau geriausia užsienietė žaidėja klube ir jie patenkinti, kad padėjo man tobulėti ir patekti į dar stipresnį klubą.
– Papasakokite įdomią istoriją apie trenerį Gunarą Prokopą.
– Pagal jo principus, žaidėjos viską turėjo atlikti maksimaliai. Kai G.Prokopas atėjo į salę po pralaimėtų rungtynių Čempionų lygoje, jis pasakė, kad dabar treniruosimės, kaip dirba visi normalūs žmonės – po aštuonias valandas per dieną.
Aštuonios valandos fizinio darbo, bėgimo, treniruoklių – tai neįmanoma! Bet jis norėjo mus nubausti. Aerobika, trumpa pertrauka ir tada jėgos treniruotė, tekvando, bėgimo pratybos, rankinis. Bijau sumeluoti, bet tai truko visą mėnesį. Cha, mes iš tiesų dirbome salėje po 8 valandas. To gyvenime nebuvau girdėjusi ir patyrusi. Tada mes labai buvome įsiskaudinusios.
Kitas atvejis. Jis užsiciklino dėl psichologinių treniruočių. Gunaras buvo ir Austrijos rinktinės treneris ir vis kalbėjo, kad neturi didelio pasirinkimo stiprių žaidėjų. Tad psichologiškai komanda turi būti labai stipri. Ir mes lipome į 3100 metrų kalną – aukštas, ledas aplinkui. Niekas nenorėjo kopti, bet jis pasakė: mergaitės, mes tik pakilsime, o paskui nusileidime malūnsparniu. Ir mes patikėjome.
Dvi dienas kopėme su sunkiomis kuprinėmis ir specialia apranga, batais. Ėjome po šešis žmones. Ledas, praraja – mus mokė, kaip kopti. Aš taip norėjau užkopti pirma! Galvojau, kad grįšime malūnsparniu. Bet, kai pakilome, išvydome lietų ir sniegą – neaišku, kas krito iš dangaus.
O jis pareiškė: mergaitės, dabar mes leisimės žemyn virvėmis. Kaip alpinistai. Aš buvau šoke ir verkiau. Taip buvau juo nusivylusi. Toks buvo jo juokas, jis pamelavo. Atgal leidomės labai piktos. Grįžome į stotį ir jis mums nupirko šnapso. Kažkaip linksmiau tapo, prasidėjo pasakojimai, kaip kilome ir leidomės. Jis pasakė, kad mus taip moko. Bet viskas buvo labai griežta.
– Kokia buvo jūsų „Hypo“ komandos sėkmės paslaptis? Kaip šis klubas dominavo moterų rankinyje?
– Todėl, kad Gunaras surinko rankininkes, kurios norėjo laimėti. Temperamentingas, drausmingas, mąstančias. Labai svarbu, kad sutaptų „chemija“. Jis pakvietė pačias geriausias žaidėjas. Nesakau, kad tokių nebuvo kituose klubuose, bet pagal charakterį mes buvome atkaklesnės, nenorėjome pralaimėti. Be to, darbo sąlygos. Mes buvome profesionalės, rengėme po 2-3 treniruotes per dieną. Tai labai svarbu ištvermei, žaidimui aukščiausiu lygiu be traumų.
– Kaip Lietuvoje sutiko jūsų sprendimą priimti Austrijos pilietybę?
– Buvo įsižeidę. Nors sporto pasaulyje visi mane suprato.
– O jus tokia reakcija skaudino?
– Ir taip, ir ne. Dabar jie apie tai kalba kitaip. Taip, buvo įskaudinti politine prasme. Sporto plane visi suprato, kodėl taip nutiko.
– Tai buvo sunkus sprendimas?
– Kiekvienas sprendimas, tarp jų ir šis, buvo sunkus. Aš rašiausi pliusus ir minusus, ilgai svarsčiau. Ir dėl savo ateities apsisprendžiau.
– Jei su Rima Sypkuviene būtumėte likusios Lietuvos rinktinėje, ji galėjo patriukšmauti, pasiekti aukštų rezultatų?
– Tais metais, kai nevažiavau į pasaulio čempionatą, turėjome komandą, kuri galėjo laimėti medalius. Tai buvo 1993 metais Norvegijoje. O jei imtume kitus laikus, dešimtmetį, tai nemanau.
– Turite du bronzos medalius, laimėtus su Austrijos rinktine – 1996 metų Europos čempionate ir 1999 metų pasaulio pirmenybėse. Galėjo tai būti auksas?
– Taip. Pavyzdžiui, 1999 metais Norvegijoje. Dar galėjome laimėti medalį 2000 metais Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. Mums trūko Rimos, kuri patyrė traumą. Antra – prasta atmosfera. Tada devynios žaidėjos paliko „Hypobank“, o Gunaras Prokopas, kuris treniravo ir klubą ir Austrijos rinktinę, buvo labai piktas. Terorizavo mus psichologiškai.
– Kažkada net pasakėte: kai bandžiau žiūrėti 2000 metų olimpinių žaidynių rungtynes, akyse kaupėsi ašaros.
– Taip. Todėl, kad manau, jog kai kur galėjau pasielgti kitaip. Prieš mane visada gynėsi asmeniškai. Mače su Vengrija treneris panoro, kad žaistume penkios prieš penkias, o aš eičiau į centro liniją. Žaidimas „penki prieš penkis“ nepavyko. Rima sakė: ateik pas mane, sužaisime du prieš du. Aš atsakiau: turiu rungtyniauti drausmingai.
– Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jums tikriausiai siūlė žaisti ir Rusijos rinktinėje?
– Tai tiesa. Siūlė vykti į Barselonos olimpines žaidynes Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) sudėtyje. Ir vos vos... Buvo sunku politiškai. Nenorėjau, kad rašytų: štai ji – prieš Lietuvą. Norėjau ramybės. Nenorėjau lįsti į politiką.
Nors dabar sunku, kad nesužaidžiau Barselonoje. Todėl kad aš sportininkė. Ir turėjau priimti sprendimus sportiškai. Kiekvienam žaidėjui svarbios olimpinės žaidynės. Pavyzdžiui, vienas lietuvis ledo ritulininkas (Darius Kasparaitis) tuo metu žaidė NVS rinktinėje. Aš nebuvau pasirengusi psichologiškai tam spaudimui, kuris manęs laukė.
– Esate laimėjusi septynis Čempionų lygos titulus. Prisiminimai susipainioję ar pamenate viską detaliai?
– Pamenu. Nepamiršau ir daugumos mačų. Pirmojo, antrojo titulo. Prisimenu visus. Cha, mums dienos neužtektų, kad pakalbėtume apie kiekvieną pergalę. Pirmuosius tris sezonus mes gynėmės 3-2-1. Tiesiog gniuždėme varžovus pirmajame kėlinyje, atsiplėšdamos 10 įvarčių ir paskui baigdavome rungtynes. Ta stipria gynyba ir išsiskyrėme. Dar pamenu pralaimėjimą Kroatijos komandai finale vienu įvarčiu. Pamenu ir paskutines rungtynes 2000 metais Skopjė. Kaip atidavėme širdį, o paskui liūdnai sėdėjome per banketą, žinodamos, kad kartu daugiau nebežaisime niekada.
– Tania Logvin pasakojo, kad prieš 2000 metų finalą jus ir ją bandė papirkti...
– Taip, buvo toks reikalas. Siūlė pinigus. Tačiau man nekilo jokių klausimų. Iškart pasakiau, kad nesirengiu to daryti ir daugiau nebesikalbėjau, nekėliau ragelio. Atleiskite, bet jokiais pinigais manęs nenupirksite, jei turiu galimybę laimėti taurę.
– Kokiomis aplinkybėmis jums įteikė geriausios pasaulio rankininkės titulą 1999 metais?
– Tai buvo 2000 metais per olimpines žaidynes, prieš pirmąsias rungtynes. Prizas buvo laikrodis, ant kurio buvo parašyta, kad esu geriausia pasaulio žaidėja 1999-aisiais. Laikrodis vis dar pas mane, žinoma.
– Kuo tie metai buvo išskirtiniai? Tikrai buvo geriausi per jūsų karjerą?
– Taip. Stabilumas, laimėjome viską, kas tik įmanoma. Jaučiausi pakilime. Man tada buvo 33-eji. Kristaus amžiaus. Sako, kad tai geriausi metai gyvenime.
– Po išėjimo iš „Hypo“ pristabdėte karjerą Austrijos rinktinėje, nes protestavote?
– Buvau traumuota. Paskui dar žaidžiau – 2002 metais. O tada jau baigiau karjerą rinktinėje, nes su klubu sudariau kontraktą, pagal kurį traumos atveju negaučiau atlyginimo.
– Apie traumas. Per vieną mačą su Norvegijos klubu skausmingai kritote ant nugaros ir ilgai gulėjote nejudėdama aikštėje.
– Puolime šokau aukštyn, o mane ore pastūmė. Susižeidžiau šonkaulius. Ne lūžo, bet buvo stipriai sutrenkti. Mane nuvežė į ligoninę, buvo sunku kvėpuoti. Du mėnesius negalėjau atsikosėti. Jei įkvepi oro, šonkauliai juda ir labai skauda.
Buvo trauma ir 1999 metų pasaulio čempionate mače su šeimininkėmis. Rima man perdavė kamuolį, perdavimas buvo rizikingas, aš gaudžiau kamuolį ore, o nusileidus prieš mane jau buvo gynėja. Prakirto lūpą. Skaudėjo, tekėjo kraujas.
Mus iki norvegių skyrė trys įvarčiai. Jei laimėtume, žaistume finale dėl aukso. Jei pralaimime, – su rumunėmis dėl bronzos. Kai man susiuvo lūpą, grįžau ant atsarginių suolo. Tačiau treneris manęs nebeleido, nusprendęs geriau patausoti kitam mačui.
– Kartą sužaidėte rungtynes, nors jums buvo plyšęs kryžminis raištis? Kaip tai įmanoma?
– Kai žmonėms apie tai nepasako, viskas įmanoma. Man operavo meniską, bet nesugydė įplyšusio raiščio. Nes visa tai vyko likus dviem mėnesiams iki 1995 metų pasaulio čempionato Austrijoje. Jei būtų operacija, negalėčiau žaisti turnyre, kuris buvo ir atranka į olimpines žaidynes. Man susiuvo koją ir nepasakė apie įplyšusius raiščius. Jie taip nusprendė, nes nutarė, kad mano raumenys atlaikys kelį.
Aš sužaidžiau čempionatą, taip ir nežinodama, kad plyšę kryžminiai raiščiai. Paskui dar žaidžiau Čempionų lygoje. Ir tik gegužę rungtynėse pajutau skausmą. Nuvykau į ligoninę ir sužinojau apie seną traumą. Nuėjau pas trenerį Gunarą ir paklausiau, kodėl man apie tai nieko nepasakė. Aš ir taip būčiau žaidusi, jei man paaiškintų padėtį. Jie pripažino, kad manęs neinformavo.
– Dabar kelis trukdo?
– Šiaip gyvenime – ne. O bėgti aš negaliu. Jei kažką darau, paskui 2-3 dienas skauda kelį, tą vietą, kurią operavo. Galiu tik minti stacionarų dviratį. O šiaip – aš sveikas žmogus.
– Kai žaidėte Danijos klube, tuo pat metu dirbote ir turizmo agentūroje?
– Taip. Toks buvo mano pageidavimas. Norėjau įgyti patirties toje srityje, kuri mane domino. Tai buvo mano paskutiniai karjeros metai, ruošiausi pabaigai. Tai ir įtraukiau į kontraktą tą punktą. Dirbau turizmo agentūroje, o paskui ir klubo administracijoje, buvau atsakinga už rėmėjus.
Bet žinote, man geriausias darbas – medicinos institute, kur praleidau septynerius metus. Ateidavo žmogus, kuris norėdavo sportuoti. Aš aiškinau, kokių jam reikės testų, pas kokį gydytoją pasitikrinti. Tai buvo administracinis darbas, bet man patiko. Mėgstu dirbti su žmonėmis. Nenuobodu. Dienos prabėgdavo taip, kad nepajausdavau.
Stebėjau jaunus žmones, kai kurie tapo žymiais Austrijos sportininkais. Futbolininkai, tenisininkai, ledo ritulininkai, biatlonininkai. Iš užsienio atvykdavo olimpiniai dziudo prizininkai.
– Jūsų namų muziejuje iki šiol yra Čempionų lygos taurė, kurią padovanojo Danijos klubo trenerė?
– Taip, taip. Tai relikvija, kokios niekas neturi. Esu vienintelė rankininkė, kuri namuose turi Čempionų taurę. Trenerė, klubas, žaidėjai, rėmėjai – visi manė, kad dėl savo karjeros esu verta tos taurės. Taip norėjo man atsidėkoti už indėlį komandai.
– Jūsų paskutinės komandos Austrijoje rėmėjas buvo „McDonald“. Galėjote maitintis nemokamai?
– Kartais. Kaip sakoma, tai ne pats tinkamiausias maistas sportininkams. Įsiminė, kad komandoje susirinko vyresnės žaidėjos, virš 40 metų. Rima Sypkuvienė, aš, Nataša Rusnačenka. Kartą į rungtynes žengė 50 metų vartininkė. Ir mes galėjome žaisti tokiu pat lygiu su jaunomis „Hypobank“ rankininkėmis, kurios žaidė Čempionų lygoje: brazilėmis, rumunėmis.
– Kodėl grįžote į „Hypobank“ 39-erių metų?
– Žinote, norėjau pabaigti karjerą „Hypobank“ klube. Tai – komanda, kurioje praleidau daugiausiai metų. Toks buvo mano planas.
Gražu. Pamenu, kaip tai buvo: gegužės vidurys, saulėta, o aš išeinu iš salės ir suprantu: paskutinė diena, kai aš žaidžiau rankinį.
– Kaip jus išlydėjo klubas?
– Niekaip! Cha, cha. Nes mane paskui įregistravo kitam sezonui, galvojo, kad dar žaisiu. Bet aš atsisakiau. Buvau tokio amžiaus, kai jau negalėjau būti tokioje įtampoje. Reikia būti geriausia, geriausia, geriausia.
Pavargau. Sveikata dar leido žaisti, bet psichologija – nebe.
– Jūsų žodžiai: moterų rankiniui reikia stiprių asmenybių ir pavyzdžių, kad įvyktų sukrėtimas.
– Rankinio sistema nepasikeitė. Bet žaidimas tapo greitesnis. Kita vertus, rankininkės nebesiveržia taip tobulėti, kad taptų unikalios. Kažkaip visos to paties lygio. Trūksta asmenybių.
– Gal dėl greičio ir tapo sunku išsiskirti iš kitų?
– Nemanau. Futbole iki šiol yra asmenybės. Gyvenimas taip pasisuko, kad nebėra aistros tapti ypatingu žmogumi. Vyrų rankinyje asmenybių taip pat yra. O moterų rankinyje, jei viena yra stipri atakose, stipriai meta kamuolį, tai prastai ginasi. Nėra tokių, kurios aikštėje moka viską. Mano laikais buvo asmenybių.
– Bet dabar irgi yra žaidėjų, kurios jums patinka?
– Taip, yra. Man patinka Nyderlandų komanda. Dinamiška, greita, drausminga savo žaidimu, puikūs perdavimai.
– Bet antros tokios Aušros dabartiniame rankinyje nėra?
– Gal dar atsiras. Negaliu pasakyti, ko reikia, kad būtum tokia jau didi. Aš pati turiu trūkumų.
– Gaila, kad per jūsų karjerą žvaigždės turėjo kitas finansines sąlygas, o ir dėmesio tekdavo mažiau?
– Taip, bet tai nėra svarbiausia. Aš pasiekiau savo ir tuo esu patenkinta. Dabar esu trenerė, mane gerbia, galiu save išreikšti šiame vaidmenyje. Pinigai gyvenime visko nesprendžia. Į karstą su savimi, kaip sakoma, nepasiimsi. Gyvename kreditu.
– Kažkada pasakėte: aš iki šiol lietuvė širdimi, bet galva – austrė.
– Tiesa. Aš gimiau Lietuvoje. Ir kad ir ką jausčiau, to iš savęs neatimsi. Tai yra mano širdyje. O galvoje – viskas aišku. Aš austrė, čia gyvenu, dėkinga šaliai, ji man patinka. Todėl taip ir pasakiau.
– Kas dabar jus sieja su Lietuva?
– Mano mama ten gyvena. Ir nostalgija. Buvau žiemą namie, kitą vasarą vėl atvyksiu.
– Kodėl tiek daug lietuvių rankininkų nusėdo Austrijoje?
– Galbūt čia žmonių mentalitetas panašus į lietuvių. Man patinka pati šalis. Ji truputį primena man Lietuvą.
– Buvote ištekėjusi už žymaus futbolininko Roberto Fridriko. Sunku, kai vyras ir žmona abu yra sportininkai ir dar skirtingų sporto šakų?
– Žinote, aš išsiskyrusi. Jau seniai negyvenu su savo buvusiu vyru. Kai abu sportininkai, – labai sunku. Ypač vyrui, jei moteris už tave kažkuo aukštesnė. Jam dėl to buvo sunku.
– Kodėl jūsų sūnus Lukas tapo futbolininku, o ne rankininku, ir žaidžia futbolo „Dornbirn“ klube (Austrijos 2-oji lyga)?
– Jis išaugo salėje. Nuo šešių mėnesių vežiojausi jį su savimi. Ilgai nerodė jokio dėmesio rankiniui, kalbėjo: „Nekenčiu šio žaidimo, vėl į salę eiti.“ Paskui kažkaip pradėjo žaisti futbolą su vaikais kieme. Paprašė mane užrašyti į komandą.
Bet vėlai pradėjo – devynerių su puse metų. Tai – jo pasirinkimas. Dauguma vaikų nori žaisti futbolą. Tai tradicinė sporto šaka, Austrijoje irgi populiari. Nors būna, kad ima kalbėti: „Mama, gal neteisingai padariau, gal reikėjo žaisti rankinį?“ Sunkiais momentais prisimena, kad galėjo tapti rankininku.
– Po karjeros pabaigos dirbote ir nekilnojamojo turto srityje?
– Taip, bet ten man nepatiko. Ten buvo jauni žmonės, kurie greitai uždirbo pinigus, bet nežinojo, kaip elgtis. Nebuvo prie širdies pati atmosfera, vadovų elgesys. Tai buvo tarpinis darbas.
– Tuo pat metu treniravote ir vyrų rankinio komandą regionų lygoje? Sunku moteriai treniruoti vyrus?
– Lengviau nei dirbti su moterimis, iškart galiu pasakyti. Vyrams nekyla klausimų: kodėl, kam? Nėra žodžio „sunku“. Jie į tai žvelgia kitaip. Aš neturėjau jokių problemų. Su jais jaučiausi tame pačiame lygyje – nebuvo skirtumo vyras ar moteris.
Man net buvo daug lengviau. Jie sunkiau dirbo, greičiau suprato, kodėl reikia atlikti tą pratimą. Moterys labiau kompleksuotos. Kam sakoma, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia? Jos viską priima asmeniškai. Tai nesveika konkurencija: kodėl vienai komplimentas, o kitai – ne?
– Dabartinis darbas – „Dornbirn“ trenerės pareigos – jums prie širdies?
– Labai myliu trenerio darbą. Mane visada į priekį vedė rankinis. Jame matau inteligentišką, gražų žaidimą. Bet su moterimis labai sunku dirbti. Merginos kaip mimozos – šis žodis viską pasako.
– Per savo karjerą kovojote dėl didžiausių pergalių, dabar tikslai kiti. Kiek tai sunku?
– Labai sunku. Nes matau, kokį potencialą turi mano merginos. Bet dėl susitelkimo, drausmės ar nenoro save spausti joms sunku. Aš nemėgstu pralaimėti. Kiekviena diena svarbi tobulėjimui. Jei kažko neįvykdai per treniruotę, negalėsi parodyti ir aikštėje.
Man atrodo, kad jaunos žaidėjos dabar visos tokios. Joms nebereikia kovoti – viską gauna iš tėvų. Mes patys kalti, kokius padarėme savo vaikus. Jie negerbia savo galimybių, kurias turi. Ir man labai sunku suvokti šių laikų jaunimo psichologiją. Nori viską turėti, bet nenori nieko daryti. Bet eiti lengviausiu keliu – tai neįmanoma.
– Pasakojote, kad iš didžiųjų klubų jums kažkada sutartį siūlė „Viborg“. O kas dar?
– Kol kas daugiau niekas. Bet aš mielai patreniruočiau komandą iš aukštesnės lygos, žaidėjas, kurios nori kažką pasiekti gyvenime. Tai mano kitas tikslas. Jei pasitaikys dar viena galimybė, šįkart jos neatsisakysiu.
– Tiesa, kad rašote eilėraščius?
– Rašiau. Dabar jau nebe. Laiko neužtenka. Rašiau lietuviškai ir vokiškai. Apie ką? Apie jausmus, mintis. Galėjau parašyti apie medį lyg jis gyventų žmogaus gyvenimą. Publikuoti? Niekada gyvenime. Tai tik man. Jūs ką. Tikrai ne. Tai hobis.
– Apie ką svajojate gyvenime?
– Būti geru žmogumi. Kartais išgirstu komplimentą, jau baigusi karjerą: tu gera žaidėja ir geras žmogus. O man tai svarbu – būti tokia, kokia esu. Likti sąžiningai, nesigėdyti pasakyti savo jausmų. Gyventi be melo. Nenoriu apsimetinėti geru žmogumi.
O pats didžiausias tikslas... Man nedaug liko sporte. Noriu dar save išbandyti. Būti gera trenere, perteikti žaidėjoms viską, ko pati pasiekiau, jausti dėl to malonumą, kad auklėtiniai žaidžia aukštu lygiu, laimi Čempionų lygą, patenka į savo rinktines. Noriu išreikšti save darbe.
Bet jei kas manęs paklaustų, ar norėčiau ką keisti savo karjeroje ir gyvenime, sakyčiau: ne.
Viską pakartočiau. Vienintelis dalykas, ką padaryčiau kitaip, tai per 2000 metų olimpines žaidynes bandyčiau sužaisti kitaip. Svajoju, kad kada nors galbūt pasieksiu kažko olimpinėse žaidynėse kaip trenerė.
