– Kada jau į sportą pradėjai žiūrėti profesionaliai, ne vaikiškai?
– Vaikystėje man sportuoti neleisdavo, nes dėl akių ligos, glaukomos, nuo smūgio ar sutrenkimo galėjau prarasti regėjimą. O kai 13-kos metų ir taip jį praradau, jau nebebuvo skirtumo. Tad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokytojas Petras Čyžius mane iškart ir pakvietė į golbolo treniruotes.
Noras golbole pasiekti daugiau atsirado palaipsniui. Iš pradžių mūsų komandai nesisekė, bet paskui iškovojome vieną taurę, kitą taurę. Tos pirmosios pergalės ir sukėlė didesnių ambicijų.
Po trijų sužaistų golbolo sezonų su mokyklos komanda nugalėjome Klaipėdos golbolo komandą, kuri tuo metu karaliavo Lietuvos padangėje. Ši pergalė mane stipriai užvedė ir įkvėpė. Jaunam žmogui tai tapo stipriu stimulu judėti pirmyn.
Pasitikėjimas savimi atsirado tikrai ne iš karto, pirmąją tarptautinę pergalę iškovojome 1998 metais, po dešimties treniravimosi metų. Iki to reikėjo psichologiškai sutvirtėti. Dabar mes su komanda visada turime tikslą iškovoti medalių.
– Ką tau duoda kasdienės golbolo treniruotės?
– Turiu užsiėmimą, nuolat judu, neužsidarau tarp 4 sienų. Jeigu ne sportas, būtų daug tuščios vietos gyvenime. Iškart po darbo būna sunku eiti į treniruotę, bet tomis sunkiomis akimirkomis padeda automatizmas, susiformavęs įprotis sportuoti.
Sportas yra sveikata, kai sportuoji dėl savęs ir lengvai. Jeigu nori pasiekti aukštų rezultatų, reikia sportuoti daug ir atkakliai. Atsiranda fizinių skausmų, traumų, todėl aukšto meistriškumo sportas sveikatos neduoda. Užtat ką tikrai duoda – geresnę savijautą viduje: jaučiuosi žvalus, lengvas.
Dar man patinka vis pakeliauti. Aišku, tos kelionės į varžybas – golbolo salė ir viešbutis, bet man vis tiek patinka. Varžybose Lietuvoje smagu susitikti ir bendrauti su kitais sporto bendruomenės žmonėmis.
– Iš kokių detalių tu susilipdei į tokį stiprų sportininką?
– Viskas susideda iš kuo daugiau varžybų. Kuo daugiau klaidų padarau – tuo daugiau patirties įgyju. Žinoma, komandiniame sporte, golbole, svarbu, kad būtų bent trys stiprūs žaidėjai, vieno neužtenka.
– Kaip psichologiškai ruošiesi varžyboms?
– Prieš kiekvienas varžybas „užsivedu“ su muzika. Ypač tinka sunkesnė, agresyvesnė muzika. Apšilimo metu mūsų komanda dažniausiai klausosi sunkesnio roko. Per apšilimą mėgstu agresyviau mėtyti kamuolį – noriu pažadinti savyje velnią (juokiasi). Kuo stipresni metimai pavyksta apšilimo metu, tuo ateina didesnis pasitenkinimas, kad ir išėjęs į aikštelę sugebėsiu tai padaryti.
Prieš varžybas svarbu pažadinti savyje kovingumą, norą nugalėti – ir puikiai apsiginti, ir užpulti. Jeigu žaisiu abejingai, kaip robotas, mane kaip mat priveiks tas, kuris labiau nori nugalėti. Svarbu skleisti tą energiją, kad varžovai manęs išsigąstų. Aukšto lygio sporte nėra robotų, tokių, kurie tik vykdo trenerio nurodymus, – kiekvienas iš savęs kažko prideda.
Dar prieš rungtynes man svarbu gera nuotaika komandoje. Jeigu komandos draugai pykstasi ar būna surūgę, – man tai irgi užgula širdį. Komandinis darbas išmokė mus draugiškumo – atsižvelgti į kito asmenybę, gerbti vienas kitą, pasiūlyti pagalbą.
– Kaip tvarkaisi su būsena, kai varžybose ilgą laiką nesiseka?
– Dabar jau retai taip būna, bet karjeros pradžioje ištisai pralošdavome – tada grįždavome su noru dar daugiau dirbti per treniruotes, kad tų pralaimėjimų nebūtų.
Man niekada nebūna, kaip Marijono Mikutavičiaus dainoje, kad pralaimiu, nors esu dar nenugalėtas. Niekada nepasiduodu mintyse.
Patyrus nesėkmę svarbu žiūrėti taip: aš išsimiegu, prasideda nauja diena, visa kita jau praeitis, jos pakeisti nebegaliu.
– Ant tavo kaklo – trys paralimpiniai medaliai, daugybė pasaulio ir Europos čempionatų bei kitų apdovanojimų. Kaip neužmigti ant laurų?
– Po kiekvienos rimtos pergalės pasidžiaugiu kurį laiką ir vėl pradedu dirbti, išsikeliu naują tikslą.
Pačiose rungtynėse, jeigu pirmaujame, kad neužmigčiau ant laurų, siekiu išlaikyti savyje žvėrį – jeigu pradėsiu silpniau mėtyti, atsipalaiduosiu, bus baigta.
O tą akimirką, kai apdovanoja, džiaugiuosi už visą komandą. Kai groja Lietuvos himną, džiaugiuosi už valstybę, kad Lietuva tokia nedidelė, bet vis pavyksta iškovoti medalių.
– Ar tau būna, kad tingi sportuoti?
– Būna, kad grįžtu po darbo pavargęs, spėju truputį pagulėti ir tingiu keltis į treniruotę. Bet juk žinau, kad komanda laukia. Juk nepaskambinsiu ir nepasakysiu „treneri, tingiu, šiandien neateisiu“. Visa komanda dirba, tad kodėl aš turiu sau leisti nedirbti? Medalį juk noriu kartu su jais pasikabinti. Man atrodo svarbu, kad visi komandos nariai būtų darbštūs, atsakingi, o ne stengtųsi lengvai praslysti. Tinginys manyje kirba tik kol deduosi kuprinę ir ruošiuosi išeiti į treniruotę, o kai išeinu – jau viskas gerai, tinginys išgaruoja.
Sportininkui viena iš svarbiausių savybių yra valia. Valia nugalėti tinginį, priversti save ką nors daryti – nori to ar nenori. Valios reikia nemažai.
– Daug žmonių fizinį skausmą naudoja kaip pasiteisinimą ko nors nedaryti...
– Tokių pasiteisinimų galima labai daug susigalvoti. Jeigu sieki medalių ir pergalių – skausmas nėra pasiteisinimas. Jeigu kiekvieną smulkmeną naudosi kaip pasiteisinimą neatlikti kažkokio darbo, tai greičiausiai nieko ir nepasieksi gyvenime.
Kai turi didelį tikslą, į mažas kliūtis reikia tesiog nereaguoti. Medalio kaina – didelė, visada būna skausmo.
– Garsėji kaip smaližius. Kaip suderini saldumynus su sportu, ar jų atsisakai?
– Tebesu smaližius. Kas man gali patarti – kaip nenorėti saldumynų? Jeigu nesportuočiau, būčiau kaip meškinas. Žinau, kad tai negerai, bet kai atsigeriu kavos su saldumynais – net nuotaika pakyla.
Saldumynus riboju taip: nevalgau jų vakarais ir prieš treniruotes, nes tada tikrai būna sunku – apkraunu kraujagysles. Tą patyriau savo kailiu. Būdavo, prisikemšu saldumynų ir einu į treniruotę, tai net kvėpuoti būdavo sunku ir bendra savijauta labai bloga.
Reguliuoti saldymų valgymą man padeda mintis, kad man svarbu nepriaugti svorio, nes kuo sunkesnis – tuo lėtesnis aikštelėje. O lėtumas man nepadės siekti pergalių.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.