Atskiras konferencijų salę primenantis kambarys ministrų kabinete, schemomis numarginta lenta ir net susitikimo metu nenurimstantis telefonas. Tiesa, įtempta darbotvarkė ir atsakingos pareigos Finansų ministerijos kabinete patyrusio bėgiko toli gražu neišmušė iš rikiuotės. 37-erių sportininkas paskutinį pavasario sekmadienį nuskrido į Kanadą, kur bėgo Otavos maratone atstovaudamas Lietuvos kariuomenei pasaulio kariškių čempionate.
Per 5000 dalyvių į Kanados sostinę pritraukęs maratonas – vienas prestižiškiausių ir turi pačią aukščiausią klasifikaciją – auksinį įvertinimą. Nuo 1999 m. Krašto apsaugos savanorių pajėgoms priklausantis D.Sadeckas džiaugiasi, kad gali pritaikyti savo kaip civilio specialisto žinias karyboje bei realizuoti save ir kariuomenės sporte. Tačiau jau šešioliktojo savo maratono jis nesureikšmina ir anot paties, dėl rezultato neturėjo didelių ambicijų. Už šių žodžių slypi greičiausias rezultatas tarp Lietuvos atstovų su 2 valandomis 29 minutėmis ir 54 sekundėmis bei 31-as laikas bendroje rikiuotėje, tarp europiečių – 9-as.
„Trasa nebuvo labai techniška, nors kalnų ir bekelių bėgikas Vaidas Žlabys, su kuriuo palaikėme vieną tempą, jau kiek skundėsi dėl reljefo raižytumo“, – įspūdžiais iš Otavos 42,195 km dalinosi D. Sadeckas.
30 sekundžių iki olimpinės svajonės
Vilniaus bėgimo klubui „Focus running“ atstovaujančiam D.Sadeckui Otavos maratono rezultatas – toli gražu ne geriausias jo asmeninis. Pats praėjusį olimpinį ciklą buvo per žingsnį nuo kelialapio į Rio de Žaneiro vasaros žaidynes. Sportininkas 2015 m. Frankfurto maratoną įveikė per 2 val. 19 min. 36 sek. – iki olimpiados normatyvo trūko kiek daugiau nei pusės minutės.
Kita vertus, Darius šiandien ir nekelia tikslo patekti į Olimpiadą, o pats jau daugybę metų Lietuvai yra atstovavęs panašaus masto pasaulio kariškių žaidynėse: „Kažkiek mastas ir formatas manau primena olimpines žaidynes. Įdomu sudalyvauti tokio lygio renginiuose, vien ką reiškia atidarymai, organizacija. Jaučiuosi kaip ir pusiau sudalyvavęs olimpinėse žaidynėse“, – šypsosi sportininkas.
D.Sadeckas pripažįsta, kad Frankfurte pasiektas geriausias asmeninis rezultatas buvo visai netikėtas. Jis sutinka, kad nuo 2 val. 24 min. geriausio asmeninio maratono laiko šuolis iki 2 val. 19 min. – labai didelis. „Iki tol gerėjo sekundėmis ar daugiausiai minute“ – sakė D.Sadeckas, pats kaip finansų srities ekspertas neabejotinai kiekvienose varžybose apskaičiuojantis kokį tempą reikia palaikyti kiekvienam kilometrui.
Moralinė bėgimo prasmė
Anot D.Sadecko, kadangi sportu jau užsiima ilgą laiką, viską daro paprasčiausiai iš inercijos. „Nedažnai klausiu savęs kodėl tai darau, tiesiog tai darau“, – šiandien apie bėgimo vietą savo dienotvarkėje svarsto tikrai nekvestionuodamas kokia viso to prasmė – tai jam didelė gyvenimo dalis, o pats procesas – lyg ritualas.
„Būna, kad aš per treniruotę netgi „padirbu“ – bėgimo metu mintyse susidėlioji galvoje tai, apie ką darbo dieną neturi laiko ramiai atsisėsti ir apgalvoti“, – apie visapusę bėgimo naudą kalbėjo ypač įtemptą dienotvarkę turintis finansų viceministras. Anot Dariaus, smagu treniruotis su kompanija, bet gali bėgti ir vienas – svarbiausia balansas.
„Focus running“ bėgikas treniruočių metu dažniausiai bėga kartu su Egidijumi Adomkaičiu. Kaip pats Darius tikina, kartu kentėti yra kur kas lengviau, o ypač tai yra reikalinga per tikslines treniruotes. „Per tas specifines greičio treniruotes kur kas lengviau yra dalintis tuo sunkumu su kuo nors, nei vienam“, – treniruočių naudą kompanijoje akcentavo patyręs sportininkas.
Per atsitiktinumą atrado gyvenimo būdą
Nuo sportinės gimnastikos iki komandinio sporto futbolo aikštelėje. Tačiau Darius niekur ilgai neužsibūdavo, kol galiausiai nuo 11 metų atėjo į orientavimosi sportą. Jį dar vaiką su sporto šaka buvo supažindinęs šviesaus atminimo tėtis, kuris buvo geologu.
Kaip pats sportininkas pamena, tai buvo visiškas atsitiktinumas: „Turime sodą Nemenčinės plente, prie Kairėnų. Vieną kartą važiuodami į sodą pamatėme ant medžio prizmę. Tais laikais buvo užkabinta – gal kokios masinės varžybos vyko. Aš paklausiau tėčio kas čia? Paaiškino, kad prizmė. Pradėjau domėtis kas tai per prizmė. Aiškino, kad tai – orientavimosi sporto ženklas, tad išsiklausinėjau kas tai per sportas. Kadangi jis pats buvo geologas, tai įvairiuose sąskrydžiuose buvo gerai susipažinęs kas tai per sporto šaka“, – dar kaip dabar tą dieną atsimena Darius.
Kiek vėliau jiems pavyko gauti sportinį žemėlapį netoliese sodo. Pašnekovas prisimena kaip vieną dieną užsuko į mišką kartu su tėčiu pasivaikščioti su žemėlapiu: „Parodė kaip galima orientuotis. Buvo vasara ir iškart po to rudenį atėjo mano pirmoji trenerė (Egita Sakalauskaitė – aut. past.) į mokyklą rinkti grupę būreliui“, – pamena kaip iškart sutiko Darius ir dar kartu už parankės nusivedė savo bendraklasius. „Buvo tokių, kurie po kelių savaičių išėjo, o aš pasilikau“, – šyptelėjo D.Sadeckas. Po metų orientacininkas perėjo treniruotis pas Saulių Cininą, kur liko jau ilgam.
Šipų ant vinies dar nekabina
Pagrindinis motyvas, kodėl prieš gerą dešimtmetį išsitraukė plento batus ir perėjo į ilgų nuotolių bėgimą – laiko trūkumas. Tobulinti tiek orientavimosi įgūdžius, tiek kelti greitį bėgimo treniruotėse, anot sportininko – reikalauja itin daug pastangų. Todėl pats patraukė į ilgas distancijas: „Bėgimas visada buvo mano stiprioji pusė“, – šyptelėjo D.Sadeckas.
Nors ir orientacininkų sportinius batelius su vinukais jis apsiauna kur kas rečiau, bet savo jaunystės sporto D.Sadeckas užnugaryje nepaliko. Šiandien jis – ilgametis vieno didžiausių orientavimosi sporto klubų Lietuvoje „Perkūno“, vadovas. Taip pat savo žinias pritaiko ir padeda kultyvuoti sportą – yra ilgametis Lietuvos orientavimosi sporto federacijos viceprezidentas.
„Yra tokių, kurie išliko su klubu nuo pat pradžių prisijungę, bet dauguma jų taip sakant „suindividualėjo“, – prisimena D.Sadeckas, su „Perkūno“ klubu gyvenantis nuo jo įkūrimo 1990-aisiais.
„Mes kartu su klubu turėdavome jaunimo turizmo klube autobusą, bazę, nuosavą vairuotoją. Visi kartu važiuodavome į mišką autobusiuku, darydavome treniruotes, žaisdavome krepšinį, į baseiną eidavome. Turėjome labai daug bendrų veiklų“, – vardino D.Sadeckas. Sportininkas svarstė, kodėl dabar tokios veiklos nebėra būdingos visiems sporto klubams – paspartėjęs gyvenimo ritmas, visi akis išdegę žiūri savo reikalų?
Dažniausiai ribojame patys save
Per patyrusio bėgiko prizmę žvelgdamas į sportines žmonių ambicijas, D.Sadeckas patikino – psichologinis faktorius lemia labai daug. Tačiau sportininkas turi būti kaip karys – geriausias, kai truputį nepamiegojęs, truputį nepavalgęs, ne savo komforto zonoje.
„Būna prieš varžybas jautiesi ir pavargęs, ir išsekęs, bet kaip ir mano kolega Egidijus (Adomkaitis – aut. past.) sako, kad kažkaip sugebi susikaupti, susimobilizuoti ir padaryti tą dieną, ką ir turi padaryti, nepaisant prastesnių kitų faktorių“, – sakė D.Sadeckas, pridūręs, kad ir jo asmeniniai ilgų nuotolių rekordai buvo kiek netikėti. Nidoje prieš dvejus metus visai to nesitikėjęs parodė geriausią asmeninį pusmaratonio laiką – 1 val. 7 min.
Anot viceministro, dažniausiai žmonės apriboja patys save, nepriklausomai nuo kitų aplinkybių. Žmogaus minčių galia stipresnė už viską – pajautę baimę patys pradedame įsivaizduoti, kad ko nors negalime padaryti. „Būna, kad žmonės iškart pradeda galvoti varžybų metu, jog tas bėgikas yra greitesnis. Ir net jeigu lenktynių metu tas varžovas bėga lėčiau, ties tuo ir apsiriboji – leidi toliau priekyje jam laikytis, nors galėtum ir aplenkti“, – savo pastebėjimus apie dažnas kitų klaidas dėstė D.Sadeckas.
„Dėl to kartais netgi pirmojo maratono rezultatai būna pakankamai neblogi, nes dar apie jį nieko nežinai. Tu nebijai – tiesiog darai daugiausia kiek gali“, – paaiškino patyręs bėgikas. Anot D.Sadecko, prie kitų maratonų starto linijos dažnas sportininkas jau natūraliai atsistoja su tam tikra nuostata, kur yra jo ribos: „Jau žinai kaip ir su kuo valgomas tas maratonas, žinai savo ankstesnį rezultatą ir naudoji jį kaip atspirties tašką“.
Pats viceministras į viską žiūri racionaliai ir jokie atspirties taškai jo neriboja. Ambicijos akademiniame gyvenime, kur dirbo ir dėstytoju, stiprūs žingsniai karjeros laiptais ir ne vienas lyderio finišo juostos nuskynimas tą tik įrodo. Šiandien, kaip ir kiekvieną dieną, nusiriš kaklaraištį ir po darbo susiverš bėgimo batelius. Kyla įtarimas, kad vietoje pietų pertraukos treniruotės šįkart pasirinko pokalbį su manimi.
Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt.
